Dantis „išsinešė“ chemoterapija
Kaip teigia Valstybinės ligonių kasos ryšių su visuomene specialistė Irena Džiužaitė, iš PSDF biudžeto yra skiriama kompensuojamoji suma, o ne konkreti dantų protezų kaina. „Ši suma yra pakankama minimaliai kramtymo funkcijai atkurti ne pačiomis brangiausiomis medžiagomis“, – pabrėžia VLK atstovė. Ir kai jums bus atlikta bet kokia kompensuojamojo protezavimo paslauga, pakartotinai įsirašyti į sąrašus galėsite tik po 3 metų. Tad daugybė žmonių gyvena vengdami atvirai šypsotis, juoktis, kai kuriems net ir kalbant tenka dengtis burną ranka.
Panašiai teko elgtis ir kaunietei Veronikai (60 m.). Niekuomet labai gera dantų sveikata negalėjusi pasigirti moteris prarado ir paskutinius po chemoterapinio gydymo, diagnozavus onkologinę ligą. Veronika dirba su studentais, jai tenka daug bendrauti. Tad moteris skubėjo pasinaudoti valstybės teikiama kompensacija ir susitvarkė viršutinio žandikaulio dantis, tačiau apačioje naudojo įdedamą plokštelę, kuri vis krito, jos sutvirtinimui galima naudoti tvirtinimo tepalus, tačiau jie nepigūs. Be to, plokštelė trynė dantenas, žodžiu, Veronika vos tik galėdavo, ją išimdavo ir šypsotis jai norėjosi vis mažiau.
Mokslas ir labdara
Kai Veronikai buvo pasiūlyta galimybė dalyvauti apatinio žandikaulio atkūrimo tyrime, moteris greitai ryžosi. „Galbūt tai vienintelis šansas atgauti dantis ir neimti dėl to paskolos iki gyvenimo pabaigos“, – pagalvojo Veronika.
Operacija, kuriai ryžosi kaunietė – tai grupės Lietuvos odontologų chirurgų vykdytas mokslinis tyrimas „Bedančių žandikaulių gydymas Strauman Pro-Arch metodika“. Tyrimas buvo vykdomas Vilniaus implantologijos centre.
Pasak tyrimui vadovavusio med. dr. gydytojo periodontologo Algirdo Puišio, tyrimą galima būtų apibūdinti trimis žodžiais: mokslas, labdara ir edukacija. Per vieną dieną penkios burnos chirurgų grupės įstatė dantų implantus ir atkūrė žandikaulius dešimčiai pacientų. Veronika buvo viena iš jų.
Visus iš įvairių šalies kampelių į sostinę atvykusius pacientus kamavo viena ir ta pati bėda – bedantis apatinis žandikaulis. Dauguma jų šią problemą ilgus metus sprendė įdedamaisiais dantų protezais, vadinamosiomis plokštelėmis. Tačiau jos linkusios lūžti, prastai laikosi burnos ertmėje, trina, žaloja dantenas, dažnai skleidžia nemalonų kvapą, dėl ko nukenčia ne tik sąkandis, kramtymas, bet ir socialinis gyvenimas.
Implantacijos pacientai paprastai bijo dėl to, kad yra išgąsdinti odontologų ir tikisi skausmo. Tačiau 90 proc. atvejų labiau skauda po danties rovimo.
„Žinoma, šiokių tokių pooperacinių simptomų išliks, pavyzdžiui, patinimas ir nežymus skausmas. Tačiau geriant vaistus nuo skausmo ir antibiotikus viskas turėtų puikiai sugyti. Po savaitės pacientai jau turėtų būti pamiršęs operacijos nepatogumus“, – mitus apie varginančią ir skausmingą implantacijos procedūrą neigia Tauragės klinikoje „Anadenta“ dirbantis gyd. Aurimas Sudeikis. Tad iš kur tie bauginantys pasakojimai apie implantacijos komplikacijas?
„Implantacijos pacientai paprastai bijo dėl to, kad yra išgąsdinti odontologų ir tikisi skausmo. Tačiau 90 proc. atvejų labiau skauda po danties rovimo, negu po paprasto nekomplikuoto implanto įsriegimo, – sako gyd. Tomas Stumbrys iš Vilniaus klinikos „Papadent“. – Jeigu jau dantų nėra, kiek to gyvenimo džiaugsmo su plokštele?“.
Lietuvos implantologai pripažįstami
Dešimt vienodų atvejų vienu metu operuojančios penkios implantologų grupės iš penkių skirtingų klinikų, pasak tyrimo organizatorių – unikalus reiškinys Lietuvos medicinos istorijoje. Dėl teisės tokio tipo mokslinį tyrimą atlikti būtent Vilniuje teko gerokai pasistengti, nes Japonijoje ir Jungtinėse Valstijose panašių tyrimų daroma po vieną, o Lietuvoje – net trys.
Vis dėlto šveicarų sprendimą tyrimui pasirinkti Lietuvą lėmė ne finansiniai motyvai, o aukštas implantuojančių gydytojų profesionalumas ir jų pasiekimai. Lietuviai ryškiai matomi pasauliniame implantologijos mokslo kontekste: tiek odontologų, tiek įsriegiamų implantų skaičius – vienas didžiausių pasaulyje, galime didžiuotis dešimtimis gydytojų odontologų, atliekančių aukšto lygio mokslinius tyrimus. Med. dr. A.Puišio teigimu, lietuvių implantologų darbai cituojami beveik visose pasaulinėse implantologijos konferencijose.
„Dėl šio mokslinio projekto konkuravome su daugeliu šalių, turėjome pristatyti savo idėjas ir sumanymus, ką norėtume ir galėtume padaryti“, – pastebėjimais antrina med. dr. A.Puišys. Tai, kad lietuviams pavyko įsiveržti į pirmaujančių mokslininkų gretas, gydytojo manymu, pirmiausia lėmė darbštumas, užsispyrimas, noras pirmauti ir įrodyti, kad Lietuva – ne trečioji pasaulio šalis, kad ji irgi gali lygiaverčiai kurti mokslą, kaip ir išsivysčiusios valstybės: JAV, Šveicarija, Vokietija, Japonija“, – įsitikinęs implantologas.
Tyrimas pavyko
Kaip aiškina tyrime dalyvavęs gyd. Algirdas Balčiūnas, parodontozė arba periodontitas – tai liga, dėl kurios netenkama ne tik dantų, bet ir didelės dalies žandikaulio kaulo. Taikant pažangią ir labai inovatyvią technologiją, tyrime dalyvavusių pacientų gydymas pirmiausia buvo suplanuotas kompiuteryje, o vėliau perkeltas į burną. „Naudodami metodiką „Pro-Arch“, mes tiksliai suplanavome tiek implantų pozicijas, tiek patį protezą ir operacijos metu visa tai sujungėme tarpusavyje“, – paprastai operacijos esmę dėsto gydytojas, į šį tyrimą atvykęs dalyvauti iš Marijampolės, kur turi privačią savo šeimos odontologijos kliniką.
Fiksuotais protezais kramtymo efektyvumą galima atkurti 100 proc., o su išimamaisiais protezais idealiu atveju tai pavyksta padaryti tik 25 proc.
Panevėžio odontologijos klinikos „Denticus“ gyd. Mindaugui Pranskūnui, taip pat dirbančiam ir LSMU Kauno klinikose, tyrimo metu teko operuoti senyvo amžiaus moterį. Jai, kaip ir kitiems tyrime dalyvavusiems pacientams, į apatinį žandikaulį buvo įsriegti keturi implantai, o plokštelė perdaryta į fiksuotus protezus. „Fiksuotais protezais kramtymo efektyvumą galima atkurti 100 proc., o su išimamaisiais protezais idealiu atveju tai pavyksta padaryti tik 25 proc. Palyginus šiuos du skaičius, galima drąsiai teigti, kad šiandienės implantacijos operacijos rezultatas – puikus“, – džiaugėsi gydytojas.
Pasak tyrimo vadovo med. dr. A.Puišio, operuojant naująja metodika chirurginė intervencija į žandikaulį buvo minimaliai invazyvi, nes naudoti šveicariški titano ir cirkonio lydinio implantai – labai ploni ir siauri, tačiau mechaniškai itin tvirti. Dėl to daugumai pacientų veikiausiai net nepatins žandas, o skausmui numalšinti užteks kelių tablečių.
Šio tyrimo duomenys vėliau bus naudojami mokslinėms publikacijoms rengti ir implantų sistemoms tobulinti.
Gyvenimas su dantimis
Iš Marijampolės atvykęs burnos chirurgas gyd. Paulius Petravičius sako, kad pirmas mėnuo po operacijos gali būti nelabai smagus. Pirmiausia dėl to, kad atgavus visus dantis, pradedama smarkiai kramtyti: pavyzdžiui, galima sau leisti suvalgyti šašlyko, atsikąsti obuolio, nebereikia smulkiai susipjaustyti kotleto. „Tačiau reikia suprasti, kad implantai – naujas daiktas burnoje, pakeičiantis normalią burnos fiziologiją. Liežuvis randa kažką naujo, todėl, kol prisitaiko, gali atsirasti šveplavimas. Jeigu laukia koks nors ypatingai svarbus kalbėjimas, reikėtų jam pasiruošti iš anksto: pasiskaityti tekstą pusbalsiu, kad liežuvis nuolat darbuotųsi ir priprastų prie naujų padėčių. Be to, implantai atlieka tik kramtymo funkciją, jie neperduoda nei skausmo, nei kitų pojūčių. Todėl raumenims reikalingos bent 6–8 savaitės, kad jie pradėtų suprasti, kaip žandikaulyje viskas vyksta“, – aiškina gyd. P.Petravičius.
