Vienas pirmųjų apie tai prabilo Kalifornijos universiteto profesorius Leslie Lyonas. Jis – garsus gyvūnų genetikos specialistas: prieš 10 metų būtent šis mokslininkas tyrinėjo pirmosios pasaulyje klonuotos katės genų sistemą ir nustatė, kad katė, vardu Sisi, yra tikra genetinė savo motinos kopija.
Apie kates specialistas žino viską ar bent jau labai daug. Todėl ir teigia, kad šių gyvūnų murkimo dažnis (25–125 Hz) skatina kaulų, sausgyslių, raiščių ir raumenų regeneraciją, sąnarių judrumą. Lyonas vadina murkimą pagrindiniu kačių savigydos būdu. Išties – murkliai retai serga artritais, sąnarių uždegimais ar panašiomis ligomis ir net solidaus amžiaus yra pavydėtinai judrūs.
Murkimas turi skausmą slopinantį poveikį. Žemo dažnio garsai, panašūs į skleidžiamus kačių, naudojami sporto medicinoje.
Murkimas turi ir skausmą slopinantį poveikį. Žemo dažnio garsai, panašūs į skleidžiamus kačių, naudojami sporto medicinoje: norint sustiprinti raumenis ir išvengti jų spazmų, rekomenduojamos treniruotės su specialiomis vibruojančiomis platformomis.
Minesotos universiteto Širdies ligų centre 10 metų atliekami tyrimai parodė, kad kačių savininkus širdies smūgis ištinka 40 proc. rečiau. Sutapimas? Mokslininkai daro prielaidą, kad tam irgi turi įtakos gyvūnų skleidžiamos vibracijos. Juk jie murkia įvairiomis aplinkybėmis: ne tik tuomet, kai būna patenkinti ar rūpinasi jaunikliais, bet ir tuomet, kai bijo – pavyzdžiui, per vizitą pas veterinarą. Atrodo, tai yra būdas nusiraminti, kuris panašiai veikia ir žmones. Be to, gyvūno kūno temperatūra keliais laipsniais aukštesnė nei žmogaus (siekia 38–39 laipsnius). Kai tokia šildyklė įsitaiso ant kelių, raumenys natūraliai atsipalaiduoja ir skausmas sumažėja.
Šuo terapeutas
Jeigu Lietuvoje vyrauja tos pačios tendencijos, kaip ir kitur Europoje, populiariausi namų augintiniai yra šunys. Jie – ir keturkojai gydytojai. Tiksliau, profilaktikos specialistai. Šunys skatina daugiau judėti gryname ore – bent jau pasivaikščioti dukart per dieną po keliolika minučių.
Rezultatas aiškus: net garbaus amžiaus pensininkės su savo bolonėmis yra geresnės formos, nei jų bendrametės, kurios vakarus leidžia prie televizoriaus. Ir ne tik dėl to, kad šuo priverčia kilti nuo sofos ir eiti lauk. Tyrimai rodo, kad šunų augintojai lengviau bendrauja ir turi daugiau draugų nei kačių šeimininkai. Žmonėms reikia žmonių – vienatvė, ypač priverstinė, neigiamai veikia smegenų darbą ir silpnina imunitetą. Vienišiai dukart labiau rizikuoja susirgti skrandžio opa, jiems triskart dažniau gresia mirti nuo širdies smūgio. Jų kraujospūdis aukštesnis, o cholesterolio kraujyje daugiau. Tokia statistika!
Atitinkamai išmokyti šunys gali perspėti apie ligą: pastebėti šeimininko kūne vykstančių cheminių procesų kaitą, kurią sukelia sumažėjęs cukraus kiekis, net nuspėti traukulių ar epilepsijos priepuolį. Treniruoti šunys loja ir atkreipia aplinkinių dėmesį, kai šeimininką ištinka priepuolis, atsigula šalia, kad jis nesusižeistų.
Amerikiečių organizacija „D4D“ („Dogs for Diabetics“ – „Šunys diabetikams“) specialiai rengia gyvūnus gyventi su žmonėmis, sergančiais šia liga. Idealiausiomis veislėmis pripažinti labradorai, auksaspalviai retriveriai. Meksikiečių plikieji palengvina kančią tiems, kurie kenčia nuo fibromialgijos (sąnarių ir raumenų skausmų), kitų lėtinių uždegimų. Šie šunys neturi kailio, o jų kūnas labai šiltas, todėl vien išsitiesęs šalia keturkojis sušvelnina simptomus.
Paaiškėjo, kad šunys gali diagnozuoti... ankstyvą kai kurių rūšių vėžio stadiją.
Kelis dešimtmečius vyksta tyrimai, kaip šunys gali padėti vaikams, sergantiems autizmu ar cerebriniu paralyžiumi. Jie net laikomi ligoninėse – tokiuose skyriuose ligoniai sveiksta greičiau ir geriau ištveria skausmingą gydymą.
Paaiškėjo, kad šunys gali diagnozuoti... ankstyvą kai kurių rūšių vėžio stadiją. Pavyzdžiui, prostatos (gyvūnai skiria sveiko ir sergančio žmogaus šlapimo mėginių kvapą), plaučių (ligonio iškvepiamas oras pasikeičia), melanomos (ligonio oda kvepia kitaip). Precedentų esama: amerikiečių gydytojo Armando Cognettos išmokytas mitelšnauceris aptinka odos vėžį, nepastebimą dermatologams. 90 proc. diagnozių patvirtinamos.
Norai auksinei žuvelei
Miniatiūrinis pasaulio vandenyno modelis bute ar name veikia raminamai. Ir ne tik bute ar name: gyvūnų terapijos specialistai rekomenduoja įrengti akvariumus gerontologijos centruose, ligoninėse ir panašiose vietose, kur telkiasi vyresnio amžiaus žmonės, kenčiantys nuo Alzheimerio. Vieni iš šios ligos požymių – sutrikęs apetitas, polinkis į agresyvų elgesį.
Amerikiečių mokslininkai (šioje šalyje gyvūnų terapijos sritis ypač stipri) nustatė, kad gyvenimą akvariume nuolat stebėję pacientai pradėjo daugiau valgyti ir priaugo svorio. Kituose tyrimuose dalyvavę suaugusieji ir vaikai, varginami dėmesio sutrikimų ir hiperaktyvumo, pasidarė ramesni, kai jų kambariuose buvo įrengti akvariumai.
Odontologų pacientai lengviau ištveria gydymą, reikia mažesnių vaistų nuo skausmo dozių, jei procedūrų metu mato akvariumą su jo gyventojais.
Kad būtų reali nauda sveikatai, stebėti akvariumą reikia ne mažiau kaip 10–15 min. per dieną.
Kad būtų reali nauda sveikatai, stebėti akvariumą reikia ne mažiau kaip 10–15 min. per dieną. Mokslinis paaiškinimas: tokia veikla skatina serotonino išsiskyrimą smegenyse. Ši cheminė medžiaga labai svarbi reguliuojant psichinius procesus: nuotaiką, miegą, apetitą, o jos stoka gali provokuoti depresiją, migreną, nemigą, nuotaikos sutrikimus. Naujausiais duomenimis, serotoninas susijęs su kepenų ląstelių regeneracija ir skatina ląstelių dalijimąsi.
Galima net neturėti savo akvariumo – susiraskite, pavyzdžiui, kavinę, kur jis įrengtas, ir eikite ten gerti kavos ar pietauti.
Sudėtingos priežiūros nereikia vėžliams. Jie neturi tokio gydomojo poveikio, kaip žuvytės, tačiau gali tapti motyvacija... mesti rūkyti. Cigarečių dūmai kenkia vėžliams, o statistika rodo, kad rūpestingi šeimininkai linkę atsisakyti žalingo įpročio, nuodijančio augintinius. Tiesa, toks namų numylėtinis taip pat privalo turėti savo teritoriją – terariumą: nustatyta, kad vėžliai gali platinti salmoneliozę. Taigi paglosčius vėžlį ar pažaidus su juo būtina plauti rankas.
O kaip alergija?
Besiskundžiantiems ja paprastai rekomenduojama įsigyti beplaukius arba nesišeriančius keturkojus. Tačiau dažniausiai alergenas būna ne kailis, o baltymai, esantys seilėse ir riebalų liaukų sekrete. Taigi įjautrinti gali net plikosios veislės. Vienos gali alergizuoti mažiau nei kitos, tačiau tai iš esmės nepriklauso nuo kailio struktūros.
Taigi jei norite įsigyti gyvūną, geriausia apsilankyti veislyne ir patikrinti, kokią įtaką norima veislė turi jūsų sveikatai. Iš kačių prie saugių priskiriami Devono reksai, plikieji sfinksai, rusų mėlynosios; iš šunų – Kerio žydrieji terjerai, airių vandens spanieliai, kinų kuoduotieji, meksikiečių plikieji.
Sušvelninti alergijos požymius padeda higiena ir priežiūra: reguliarus augintinių šukavimas ir maudymas, kačių tualeto valymas bent dukart per dieną (dėl toksoplazmozės rizikos to neturėtų daryti nėščios moterys), kasdienis jūrų kiaulyčių kraiko keitimas. Pastarieji gyvūnai irgi gali platinti toksoplazmozę.
Ar žinote, kad papūgas taip pat reikia maudyti, – jos gali provokuoti alergiją? Paukščiai švarinami purškiant šiltu vandeniu. Papūgos ir pačios mėgsta maudytis puodelyje. Vieninteliai gyvūnai, kurie absoliučiai neįjautrina žmonių, – ropliai ir vėžliai. Žuvys – taip pat, tačiau alergizuoti gali sausi pašarai (pavyzdžiui, džiovintos dafnijos).
Šunys ir katės gali ne tik provokuoti alergiją, bet ir nuo jos saugoti.
Šunys ir katės gali ne tik provokuoti alergiją, bet ir nuo jos saugoti. Seniai nustatyta, kad vaikai, gimę ir iki metų augę namuose, kuriuose buvo katė arba šuo, turi kur kas mažiau šansų įgyti alergiją (ši nuostata negalioja, jei serga kuris nors iš tėvų). Profilaktinis poveikis sustiprėja, jei laikomas ne vienas augintinis.
Tikslaus paaiškinimo, kaip veikia prevencijos mechanizmas, nėra. Mokslininkai mano, kad namuose, kuriuose esama augintinių, susiformuoja kitokios bakterijos, nei ten, kur gyvena vien žmonės. Mikrobai gali sukelti organizmo imuninį atsaką ir stiprina imuninę sistemą. Nustatyta tik kad katės buvimas perpus sumažina vaikų alergijos riziką.
Ant žirgų
Būtų sudėtinga priskirti juos prie naminių gyvūnėlių, tačiau prie gyvūnų terapeutų – tikrai taip. Hipoterapiją, kaip gydymo būdą, kuriame dalyvauja ir arkliai, minėjo Hipokratas, o moderniais laikais, 7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, jis oficialiai pradėtas taikyti Austrijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje. Iš ten išplito Kanadoje ir Amerikoje, netrukus buvo įteisintas oficialiai.
Šiandien net kai kurių rūšių medicinos draudimas apmoka hipoterapijos išlaidas. Toks gydymas taikomas asmenims, turintiems fizinę negalią, nejudantiems po traumų, sergantiems cerebriniu paralyžiumi. Neįgalieji dažniausiai jodinėja ant mokytų specialios veislės ponių – jie neką aukštesni už didžiųjų veislių šunis, tačiau daug tvirtesni (žmogus gali drąsiai remtis, pavyzdžiui, stodamasis). Mažieji arkliukai – puikūs aklųjų vedliai. Jie nepaprastai gerai mato net tamsoje. Regėjimo apžvalga – bemaž 360 laipsnių, vadinasi, visada mato tai, kas dedasi už nugarų.
Poniai gyvena iki 50 metų ir gali būti viso gyvenimo palydovai – jų šeimininkams, kitaip nei laikantiems šunis ar kates, rečiau tenka kęsti netekties skausmą. Treniruoti kaip šunys, tokie arkliukai žino, kaip elgtis automobilyje, net moka rasti ir atnešti pamestą daiktą.
Didieji žirgai taip pat dalyvauja hipoterapijoje – ypač reabilitacijos programose. Sveikiems žmonėms jodinėti irgi naudinga: išmokstama geriau koordinuoti judesius, laikyti pusiausvyrą, stiprėja raumenų tonusas.
Kad ir kokius augintinius turėtumėte, jie ne tik padovanos jums džiaugsmo, bet ir galbūt pagerins sveikatą.
