Su reiki J.Šindeikienė susidūrė maždaug prieš ketverius metus. Anuomet moteris išgyveno gana sudėtingą laikotarpį: skyrybos su vyru, nors ir ilgai brendusios, vis tiek buvo nemalonus procesas.
Nepasakysi, kad Jolanta žūtbūt ieškojo saviguodos būdų, tačiau bičiulio pakviesta prisijungė prie reiki grupės socialiniame tinkle „Facebook“. Užsimezgė smagus virtualus bendravimas su pajuokavimais ir pokštais.
J.Šindeikienė pamanė: jei taip lengva bendrauti internete, kodėl nesusibėgti gyvam pokalbiui ir nesusiorganizuoti susipažinimo su reiki savaitgalio – turėtų būti įdomi pramoga.
Maniau, bus tiesiog smagus vakarėlis, o išėjo – vau!
Taip J.Šindeikienės namų slenkstį peržengė reiki meistras-mokytojas Sigitas Povilaitis.
„Jis mums papasakojo apie reiki metodą, paaiškino, kaip jis veikia, susipažinome ir su kitomis rytietiškomis praktikomis, viena jų – intensyvus kvėpavimas – rebefingas. Patyrėme tokių pojūčių, kuriuos sunku nusakyti žodžiais. Maniau, bus tiesiog smagus vakarėlis, o išėjo – vau!“ – pirmą susidūrimą su dvasinėmis praktikomis entuziastingai prisimena J.Šindeikienė.
Energija persmelkia viską, kas gyva
„Atsivėrė tai, ko visiškai nesitikėjau, – tęsia pašnekovė, iškart pajutusi reiki praktikos galią. – Ji duoda atsipalaidavimą ir begalinę ramybę, o intensyvus kvėpavimas į paviršių iškelia visus užslopintus stresus, kurių turėjau nemažai. Po seanso užplūdo tokia palaima, tokia vidinė ramybė, kokios linkime vieni kitiems bažnyčioje.“
Žodis „reiki“ šifruojasi kaip universalioji gyvybinė energija, persmelkianti visa, kas gyva. Tikima, kad ši energija padeda palaikyti visas gyvybės formas.
„Seniai žinoma, kad mūsų kūną sudaro ne tik fizinė struktūra, t.y. raumenys, kaulai ir organai, bet ir subtilių energijų sistema, per kurią teka vadinamoji „gyvybinė energija“. Mūsų fizinis kūnas yra gyvas dėl šios energijos. Sutrikus gyvybinės jėgos srautui, palaipsniui išsibalansuoja emociniai, mentaliniai procesai, pasiligoja fizinis kūnas, skurdus tampa dvasinis gyvenimas“, – pasakoja J.Šindeikienė.
Ji sako, kad universali reiki energija padeda prisotinti gyvybine energija visą žmogaus esybę, subalansuoti gyvybinius procesus, atnaujinti energijų tėkmę. Tai – neutrali energija ir žmogus yra tarsi kanalas ar laidininkas jai tekėti.
Per pirmą reiki praktiką žmogaus kanalas atstatomas iki pradinio dydžio, kurį jis atsinešė gimdamas.
Reiki energija teka per žmogų, uždėjus rankas ant savęs, kito žmogaus ar bet kurios kitos gyvos būtybės ar objekto, kuriam trūksta harmonijos. Ši energija sustiprina ir harmonizuoja tiek „duodantįjį“ energiją, tiek ir ją „imantįjį“.
Nesuprantu, vadinasi – sekta
J.Šindeikienė pasakoja, kad kiekvienas žmogus gimsta su tam tikro dydžio energetiniu kanalu, per kurį gauna energiją iš kosmoso. Vaikų energetinis kanalas iš pradžių būna platesnis, tačiau auklėjimas, primetamos visuomenės normos ir į rėmus įspaudžiančios taisyklės jį smarkiai susiaurina.
„Kanalui susiaurėjus automatiškai gauname mažiau energijos, todėl esame pikti, pavargę, įsitempę ir t.t. Tačiau turime nemažai būdų šį kanalą praplatinti. Vienas jų – reiki iniciacijos, kurių metu žmogaus kanalas atstatomas iki pradinio dydžio – kokį jis atsinešė gimdamas. Per tolesnes iniciacijas ir reiki praktikas jis dar daugiau plečiasi: nuo pat pirmosios reiki iniciacijos žmogus pats tampa laidininku ir per rankas gali dalytis energija“, – aiškina J.Šindeikienė.
Kosmosas, gyvybinė energija, žmogus-laidininkas – visa tai kažkas iš fantastikos srities?
J.Šindeikienė atlaidžiai šypteli: viskas, ko nesupranti, žmones baugina ir kelia įtarimų. Todėl reiki bendruomenė neretai pavadinama net sekta. Tačiau į tokias kalbas reiki praktikuotojai tik numoja ranka – visuomenę reikia šviesti.
„Yra žmonių, kurie tiki viskuo – aš ne iš tų. Tiesa, iš pradžių į reiki pasinėriau gana aklai, „ėjau ant pojūčių“. Tačiau vėliau pradėjau rimtai domėtis, ieškoti informacijos ir ją vertinti kritiškai“, – užtikrino J.Šindeikienė.
Iš pradžių į reiki pasinėriau gana aklai, „ėjau ant pojūčių“. Tačiau vėliau pradėjau rimtai domėtis, ieškoti informacijos ir ją vertinti kritiškai.
Tvirtai stovėti ant žemės jai padeda medicininis išsilavinimas: Vilniaus universiteto Medicinos fakultete moteris yra baigusi higienos specialybę. Po vaikų gimimo ji pasuko į žurnalistiką: rašė apie sveikatą, leido specializuotus sveikatos žurnalus, į kuriuos dar ir pritraukdavo reklamos.
„Šiame katile viriau apie 12 metų. Tai buvo labai įdomus periodas, tačiau vieną dieną pajutau šiuos marškinėlius išaugusi. Pagalvojau, jei man patinka rinkodara, pardavimai ir vadyba, verta to rimčiau pasimokyti, todėl Tarptautinėje verslo mokykloje baigiau tarptautinę vadybą ir rinkodarą“, – pasakoja J.Šindeikienė.
Technologijų pionieriai, bet dvasios ubagai?
J.Šindeikienė iš patirties gali pasakyti, kad mūsų visuomenėje dėl siauro požiūrio žmonės labai mėgsta klijuoti etiketes. Jei tu kitoks – jau keistuolis.
„Patyrusi pojūčius, kurių medicina ir kiti mokslai negali paaiškinti, pradžioje netilpau savyje. Būdavo, nueinu į darbą ir sakau: „Merginos, man stogas nenuvažiavo, bet turiu pasipasakoti.“ Ir jos mane išklausydavo. Tačiau tam, kad pačios imtų praktikuoti reiki ir kitas praktikas, matyt, dar neatėjo laikas. Ir nereikia – mes nieko nebrukame per prievartą, nes suprantame, kad kiekvienas esame savo dvasinio tobulėjimo kelyje: vieni esame pirmokai, kiti – penktokai, treti – jau dvyliktokai“, – svarsto J.Šindeikienė.
Vakarų pasaulis orientuojasi į protinius gebėjimus, materialinius pasiekimus, žmogaus išorę, o Rytai nuo seno akcentuoja vidų, ten daugiau medituojama – tai kita kultūra.
„Vakaruose sukurtas išorinė gerovė, tačiau žmonės labai įsitempę, baiminasi viską prarasti. Rytuose žmonės turi mažiau, bet šypsosi ir atrodo atsipalaidavę. Viskas priklauso nuo požiūrio, kaip matuojame visuomenės pažangą – technologijų ar dvasiniame lygmenyje“, – samprotauja moteris.
Čia žmogus nesuvokia, kas su juo darosi: jis nevaldo emocijų, nukreipia gyvenimą ta linkme, kuri jam, kaip žmogui, neduoda nieko gero. Jis save išbarsto ir teršia aplinką savo blogom emocijom.
Dvasiniu požiūriu, anot jos, vakarietiška visuomenė yra menkai išsilavinusi ir labai nevalyva: „Čia žmogus nesuvokia, kas su juo darosi: jis nevaldo emocijų, nukreipia gyvenimą ta linkme, kuri jam, kaip žmogui, neduoda nieko gero. Jis save išbarsto ir teršia aplinką savo blogom emocijom.“
Oficialiai taikoma klinikose
Reiki praktika veikia ne tik fizinį kūną, bet ir dvasinę, psichinę ir emocinę sveikatą.
„Tai nėra terapija ar gydymo būdas įprasta šio žodžio prasme. Reiki – tai pagalba, kuri sustiprina organizmą, padeda jam pačiam kovoti su įvairiomis ligomis. Reiki veikia pozityviai, tiek esant laikinam sveikatos pablogėjimui, pavyzdžiui, kai skauda galvą ar peršalus, tiek sergant rimtomis ligomis, netgi vėžio, leukemijos ar širdies ligų atvejais. Vos keli reiki seansai gali sumažinti arba visai panaikinti nepageidaujamus vaistų poveikius. Ypač veiksmingai reiki seansai šalina stresą, nuovargį, depresiją, padeda greičiau atsigauti organizmui po traumų ar operacijų“, – pasakoja J.Šindeikienė ir pasidžiaugia, kad JAV jau atlikta nemažai mokslinių tyrimų, įrodančių teigiamą reiki poveikį sveikatai ir savijautai.
Vis dėlto ji neslepia, kad reiki nėra vaistas nuo visų ligų. Gydymo įstaigose šis metodas dažniausiai naudojamas daugiau kaip pagalbinė, papildoma priemonė šalia įprastų medicinos terapijų.
„Reiki metodas yra puikiai suderinamas su bet kokiu gydymu ir kai kuriose šalyse yra oficialiai taikomas ligoninėse, slaugos klinikose ir reabilitacijos centruose“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.
Gydyti ne organą, o visą kūną
Pastaruoju metu vis labiau populiarėja natūrali medicina. Visuomenėje atsirado poreikis taikyti holistinį gydymo būdą, kai gydomas visas žmogus, o ne tik atskiras organas.
„Dėl to turi keistis požiūris į gydymą, atsirasti dialogas tarp tradicinės ir natūralios medicinos atstovų. Tam, kad šis dialogas vyktų sklandžiau, būtina išgryninti natūralios medicinos sritis, pagrįsti jų efektyvumą moksliniais įrodymas ir suformuoti profesionalų komandas“, – aiškina J.Šindeikienė.
Šiuo atveju tradicinė ir alternatyvi medicina puikiai dera tarpusavyje. Jei nenorime sakyti, kad reiki yra gydymas, vadinkime tai pagalbiniu sveikatinimo būdu – kaip reabilitacija ar psichologinė pagalba.
Ji pažymi, kad reiki metodas jau gana plačiai naudojamas ligoninėse Vakarų Europoje ir JAV.
„Šį metodą gydytojai pripažino dėl to, kad jis padeda ligoniams pasveikti, naudojant mažiau vaistų, sumažėja jų pašalinis poveikis, komplikacijų skaičius po operacijų, rečiau pasitaiko atmetimo reakcijų po transplantacijų, pagerėja ligonių būklė po chemoterapijos, pasitaiso nuotaika. Taigi, reiki metodas tapo ligoninėms ekonomiškai naudingas, nes padeda sutaupyti brangiai kainuojančių medikamentų ir taikyti mažiau brangių procedūrų, sumažėjo gulėjimo ligoninėse trukmė“, – reiki metodo efektyvumą apibūdina J.Šindeikienė.
Ji atkreipia dėmesį, kad 2007 metais atliktos apklausos metu paaiškėjo, jog apie 800 JAV ligoninių reiki metodą pacientams siūlė kaip vieną iš pagalbinių sveikatinimo būdų.
„Šveicarijoje sveikatos draudimas padengia profesionalių reiki praktikuotojų atliekamų seansų išlaidas. Prancūzijoje reiki naudojama onkologijos ir reabilitacijos klinikose“, – sako J.Šindeikienė.
Įstatymas padės judėti į priekį?
„Šiuo atveju tradicinė ir natūrali medicina puikiai dera tarpusavyje. Jei nenorime sakyti, kad reiki yra gydymas, vadinkime tai pagalbiniu sveikatinimo būdu: nepretenduojame atsistoti į gydytojo vietą, tiesiog siekiame bendradarbiauti“, – siūlo J.Šindeikienė, tapusi Lietuvos sveikos gyvensenos ir natūralios medicinos rūmų direktore.
Ji neslepia ambicijų pasiekti, kad reiki metodas būtų įteisintas ir Lietuvoje. „Jei tai įteisintume ligoninėse, įsivaizduojate, kiek žmonių padėtume?! Šis geras tikslas mane veža!“ – neslepia J.Šindeikienė.
Ji viliasi, kad artimiausiu laiku Lietuvoje atsiras įstatymas, kuris reglamentuos natūralios medicinos ir sveikos gyvensenos specialistų veiklą: „Tokiu būdu visuomenei suteiktume galimybę rinktis kvalifikuotas natūralios medicinos ir sveikos gyvensenos paslaugas, o natūralios medicinos ir sveikos gyvensenos statusas visuomenėje įgautų daugiau teigiamo svorio. Turime judėti į priekį, nes pasaulis šioje srityje jau gerokai pasistūmėjęs.“
Meistrų-mokytojų – iki šimto
Reiki mokymo sistemoje išskiriami trys laipsniai arba pakopos, nusakančios žmogaus kvalifikaciją reiki mokymo sistemoje.
Skaičiuojama, kad Lietuvoje gali būti apie 20 tūkst. žmonių, praktikuojančių reiki – jie turi pirmą arba antrą laipsnį. Trečią – meistro-mokytojo arba meistro-gydovo pakopą turi iki 100 žmonių.
Pirmasis reiki laipsnis suteikia žmogui galimybę tapti reiki energijos laidininku ir „bendrauti“ su reiki energija fizinio kontakto būdu, t.y. uždėjus rankas ant savęs, kito žmogaus, bet kurios gyvos būtybės ar daikto.
Užtenka atsigulti ant masažinio stalo ir atsipalaiduoti, įsijausti į savo pojūčius. Labai dažnai žmogus užmiega, kartais mato vaizdinius.
Antrasis reiki laipsnis vadinama vidiniu mokymu ir dalijamas į dvi dalis: simbolių mokymasis ir simbolių naudojimo metodai.
Trečiasis reiki laipsnis leidžia mokyti šio metodo kitus žmones, inicijuoti į universalios gyvybinės energijos kanalą.
Tačiau nebūtina pačiam užsiiminėti reiki – yra žmonių, kurie tik naudojasi reiki specialistų paslaugomis. Reiki seansas kainuoja maždaug tiek, kiek klasikinis masažas.
„Reiki kartais vadinama tinginių praktika – tiek darančiajam, tiek tam, kuriam daroma. Užtenka atsigulti ant masažinio stalo ir atsipalaiduoti, įsijausti į savo pojūčius. Labai dažnai žmogus užmiega“, – pasakoja J.Šindeikienė.
Gindamiesi nuo kitų susinaikiname patys
„Visi trys mano vaikai – 24 ir 16 metų sūnūs bei 18-os dukra – turi antrą reiki pakopą, – neslepia J.Šindeikienė. – Jie pasitiki pasauliu ir žino, kad gyvenime gaus tai, ko nusipelno. Aišku, niekas nenukris iš dangaus, jie turi stengtis.“
Ji siūlo kiekvienam išbandyti penkis pagrindinius reiki principus: jau šiandien aš ramus, jau šiandien aš gyvenu be pykčio, jau šiandien aš visus gerbiu, jau šiandien sąžiningai dirbu – medituoju, jau šiandien aš visiems dėkingas.
Kas vyksta, užsiauginus tą storą odą? Žmogus pats save sunaikina.
„Jei pažeidžiame pirmą principą, kas vyksta? Pradedame pykti, o tada ką nors įskaudiname. Tai reiškia, kad teršiame aplinką savo blogomis emocijomis ir negerbiame aplinkinių. Tada į gyvenimą ateina ir nesąžiningumas: pirmiausia apgaudinėji save, o po to – ir visus kitus. Dėkingumu tuomet net nekvepia... Esame per daug į save orientuoti, užsidarę, egoistiški. Susikuriame kiautą, kad tik mūsų niekas nesužeistų – puolame pirmi. Kas vyksta, užsiauginus tą storą odą? Mes negauname energijos, meilės, užsidarome ne tik nuo blogų, bet ir nuo gerų dalykų, niekuo nesidalijame. Tada žmogus pats save sunaikina“, – įsitikinusi J.Šindeikienė.
Ji primena, kad dvasiniam tobulėjimui nebūtina reiki praktika – tai gali būti bet kokia kita praktika, tarkime, meditacija, joga, ajurveda: „Džiaugiuosi, jei žmogus apskritai susimąsto apie savo dvasinį gyvenimą.“
