Anot jos, kiekvienas šio skyriaus darbuotojas pasitelkia visas įmanomas priemones ir turimas žinias, kad išsaugotų žmogaus gyvybę bei sveikatą. Todėl kiekvienas pasveikęs ir namo išvykęs ligonis yra didžiausias šio darbo teikiamas atlygis, rašoma RVUL pranešime spaudai.
– Gydytojos anesteziologės reanimatologės profesiją pasirinkote tikslingai. Papasakokite, kokie buvo jūsų motyvai?
– Profesiją pasirinkau labai anksti ir jau stodama studijuoti žinojau, kad noriu tapti plačios specializacijos gydytoja bei dirbti didelėje gydymo įstaigoje. Pabaigusi trečią medicinos studijų kursą Kaune, atlikau slaugytojo praktiką Kauno klinikų neurochirurgijos reanimacijoje.
Būtent čia pamačiau, kad gydytojas anesteziologas reanimatologas turi išmanyti ir gebėti vertinti visą žmogaus organizmą – kvėpavimo, širdies, inkstų ir kitas sistemas. Tam reikia daug skaityti, domėtis, studijuoti, išmanyti ir techniką, įvairius medicinos prietaisus.
Labai sužavėjo šiai specializacijai reikalingas platus žinių laukas – tai ir paskatino rinktis anesteziologės reanimatologės profesiją.
– Gydytojo anesteziologo reanimatologo profesija – dviguba, o jus kelias pasuko reanimatologijos kryptimi. Kaip vertinate savo pasirinkimą dabar?
– Manau, kad jis buvo teisingas, nors man puikiai sekėsi ir anesteziologija. Bet anesteziologijoje vienu metu dirbama su vienu, o reanimacijoje darbas intensyvus – reikia rūpintis daugiau pacientų vienu metu, būna iškvietimų į Skubios pagalbos ir kitus ligoninės skyrius.
Toks tempas labiau tinka mano charakteriui, be to, kaip ir norėjau – reanimacija yra labai plati specializacija.
– RVUL Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje per metus gydoma daugiau nei 2,5 tūkstančio pacientų, todėl darbo tempas išties įtemptas.
– Daugiau nei pusė pacientų, kuriems reikia skubiosios medicinos pagalbos Vilniuje ir Vilniaus regione patenka į RVUL, o sunkias traumas ir daugybinius sužalojimus patyrę ligoniai patenka būtent į mūsų skyrių.
Į mūsų komandos rankas taip pat patenka ligoniai po skubių ir planinių neurochirurginių, abdominalinės ir torakalinės chirurgijos, ortopedinių, traumatologinių, angiochirurginių ir kitų operacijų.
Jų būklė būna labai sudėtinga, tačiau čia dirbantis medicinos personalas yra pasiruošęs suteikti visą įmanomą pagalbą, kad žmogus būtų išgelbėtas.
Prie rezultato, žinoma, prisideda ir tobulėjanti įranga: skyriuje kiekviena intensyviosios terapijos lova aprūpinta gyvybinių funkcijų monitoriais, dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatais, dirbtiniais inkstais, infuziniais švirkštais ir kita sudėtingų būklių ligonių gydymui reikalinga medicinine aparatūra.
Dalyvaujame ir inovatyviuose, su dirbtiniu intelektu susijusiuose projektuose, palengvinančiuose mūsų darbą ir pagerinančiuose jo kokybę. Kitaip tariant, čia pasitelkiame visas priemones ir žinias, kad išsaugotume žmogaus gyvybę bei sveikatą.
– Rodos, kad kasdien jūsų komanda eina į kovos lauką. Ar tokia darbo specifika vargina psichologiškai?
– Sakoma, kad, laikui bėgant, galima prie visko priprasti, bet kartais mūsų darbe atsiriboti tikrai sudėtinga. Karjeros pradžioje išgyvendavau kiekvieną netektį, ilgai mąstydavau, ar viską padariau teisingai. Bėgant metams, atėjo suvokimas, kad ne visada žmogų pavyksta išgelbėti.
Tačiau mirties akivaizdoje abejingais išlikti visgi neįmanoma. Be to, tenka bendrauti ir su pacientų giminėmis, artimaisiais – jiems esame ne tik gydytojai, tampame ir jų psichologais, net savotiškais šeimos nariais. Tai irgi nėra lengva.
Mirties akivaizdoje abejingais išlikti visgi neįmanoma.
– Neretai per rytinius susirinkimus pasidžiaugiate vienu ar kitu pacientu, kurio būklė pagerėjo. Būna išties ypatingų atvejų, kuriuos ilgai prisimenate?
– Pavyzdžiui, pernai gydėme pacientę, gimusią tais pačiais metais, kaip ir aš. Ji į mūsų skyrių pateko, rodėsi, beviltiškos būklės – moteris sirgo COVID-19 viruso sukelta pneumonija, jos plaučiai buvo labai pažeisti.
Ligonei ilgai taikėme dirbtinę plaučių ventiliaciją, kitus gydymo metodus ir grąžinome į gyvenimą. Atrodė, kad tą pacientę išgelbėti – misija neįmanoma, bet įdėjome daugybę pastangų, visas turimas žinias ir ji pasveiko.
– Tokios sėkmės istorijos suteikia prasmės jūsų darbui?
– Kiekvienas pasveikęs ir namo išvykęs ligonis suteikia laimės, o išgelbėti labai sunkios būklės pacientai yra didžiausias šio darbo teikiamas džiaugsmas ir atlygis.
– Į reanimaciją patekę pacientai būna nesąmoningi, o jų gyvybines funkcijas palaiko medicininė įranga. Ar jie ką nors prisimena iš periodo reanimacijoje?
– Atgalinį ryšį gauname labai retai, nes paprastai pacientai iš buvimo reanimacijoje nieko neatsimena. Bet per 33 darbo metus pasitaikė ypatinga istorija, kurią iki šiol prisimenu. Skyriuje turėjome pacientę menininkę, kuri sirgo sunkiu pankreatitu (kasos uždegimu).
Ji mūsų ligoninės reanimacijoje išgulėjo labai ilgai, buvo kelis kartus operuota, jos gyvybę kurį laiką palaikė aparatai. Tokiais atvejais taikoma sedacija, kad organizmas galėtų adaptuotis. Ji pasveiko, buvo išrašyta, o praėjus keliems mėnesiams sugrįžo į mūsų skyrių padėkoti.
Ji papasakojo, kad atsimena buvusi prijungta prie aparatų, tvyrojusią prieblandą ir mano bei gydytojos rezidentės balsus. Tai vienintelė tokia man žinoma istorija.
Ji papasakojo, kad atsimena buvusi prijungta prie aparatų, tvyrojusią prieblandą.
Bet, kaip minėjau, dauguma jų net neatsimena, kad buvo reanimacijoje. Prisimenu pacientą, kuris nukrito iš didelio aukščio, patyrė daugybinius lūžius, kitas traumas ir komos būsenos buvo atvežtas į mūsų skyrių. Čia jis buvo ilgai gydytas, atgavo sąmonę ir galiausiai pasveiko.
Tačiau kai su artimaisiais po pusmečio grįžo į mūsų skyrių padėkoti, žvelgė su nuostaba – nė vieno gydytojo ar slaugytojo jis neprisiminė, nors atgavęs sąmonę su jais bendravo. Gal ir gerai, kad smegenys taip apsaugo žmogų nuo traumuojančių patirčių.
– Kaip įsivaizduojate, kokia ateitis laukia reanimacijos ir intensyviosios terapijos, kaip medicinos srities?
– Tai labai sudėtingas klausimas, todėl lengviau pasakyti, ko norėčiau. Norėčiau, kad Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius būtų ta vieta, į kurią ligonį paguldome, pagydome ir išleidžiame namo, į normalų gyvenimą, o ne bejėgiškai laukiame, kada jis išeis, nes kitos galimybės jis jau paprasčiausiai neturi – yra nepagydomos būklės. Tokius atvejus ištverti yra labai sunku.
Norėčiau, kad reanimacija nebūtų suprantama kaip paliatyvioji slauga. Pokyčiai jau vyksta, užsienio įstaigose kuriama daugiau paliatyviosios slaugos skyrių, tačiau tam reikia keisti ir žmonių požiūrį, ir teisės nuostatas. Reikia ilgo specialistų darbo su visuomene.
Tačiau tikiu, kad metams bėgant požiūris į reanimaciją ir intensyviąją terapiją pasikeis.
