Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Gydytoja apie artimųjų reakcijas į donorystę po mirties: įvykus nelaimei sunku priimti sprendimą

Paciento mirtis visuomet skaudi ne tik jo artimiesiems, tačiau ir jį gydantiems gydytojams. Respublikinės Šiaulių ligoninės Anesteziologijos ir intensyviosios terapijos centro gydytojai anesteziologei reanimatologei Gabrielei Slunksnienei tenka itin sunki užduotis – diagnozuoti smegenų mirtį, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Operacija
Operacija / 123RF.com nuotr.

Smegenų mirtis reiškia, kad už žmogaus organų koordinavimą ir aplinkinio pasaulio suvokimą atsakingas smegenų kamienas yra miręs. Ištikus smegenų mirčiai, nebelieka nė menkiausio šanso, kad žmogus pabus iš komos.

Reikia paminėti, kad ištikus smegenų mirčiai paciento krūtinėje vis dar plaka širdis bei funkcionuoja kiti organai, tačiau taip yra tik dirbtinio kvėpavimo mechanizmo, kitos medicininės aparatūros ir vaistų dėka. Mirus smegenims žmogus negali nieko jausti, matyti, girdėti, užuosti ar galvoti, nes visos smegenų funkcijos yra sustojusios. Mirus smegenims, miršta žmogus.

RŠL Anesteziologijos ir intensyviosios terapijos centro gydytoja anesteziologė reanimatologė bei organų donorystės koordinatorė G.Slunksnienė yra viena iš gydytojų, kuri dalyvauja pacientui nustatant smegenų mirtį ir apie ją praneša mirusiojo artimiesiems bei pradeda pokalbį apie galimą organų donorystę.

Apie artimųjų reakcijas išgirdus apie galimą donorystę ir smegenų mirtį Nacionalinis transplantacijos biuras (NTB) kalbėjosi su gydytoja anesteziologe reanimatologe G.Slunksniene.

– Organų donorystė – labai jautri sritis. Kaip žmonės reaguoja į šią sritį? Ar pastebite, kad žmonės reaguoja priešiškai, o, galbūt, kaip tik stengiasi suprasti ir palaikyti organų donorystę?

– Žmonių reakcijos į galimybę donuoti artimojo organus labai įvairios. Įvykus nelaimei būna sunku priimti tokį sprendimą. Dažnai argumentuojama, kad nežino, ko būtų norėjęs artimasis. Tačiau pastebime, kad vis dažniau palankiai žiūrima į donorystę, ypač jaunesnių žmonių.

– Kaip nustatoma smegenų mirtis? Kas ją nustato? Kodėl yra taikomos specialios taisyklės?

– Smegenų mirtis nustatoma pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintais smegenų mirties nustatymo kriterijais, tyrimais, jų tvarka ir metodika.

Klinikinius smegenų kriterijus nustato trijų gydytojų konsiliumas. Jo sudėtyje privalo būti gydantis arba budintis gydytojas, neurologas ar neurochirurgas bei anesteziologas reanimatologas. Atliekant instrumentinius tyrimus, t. y. neurofiziologinis ištyrimas ar angiografija, konsiliume dalyvauja tos srities specialistas.

Prieš diagnozuojant smegenų mirtį turi būti nustatyta komos priežastis, įrodytas negrįžtamas galvos smegenų pakenkimas. Jeigu bet kuriuo smegenų mirties nustatymo kriterijumi ar atliktu tyrimu abejojama, smegenų mirtis negali būti diagnozuota.

– Kaip bendraujate su artimaisiais apie organų donorystę? Ar dažnai susiduriate su prieštaravimais? Jei taip, ką darote tokiais atvejais?

– Pokalbio su artimaisiais metu visada dalyvauja gydantis gydytojas. Paaiškinama ligos eiga, ją sukėlusios priežastys, atlikti tyrimai. Svarbu paaiškinti smegenų mirties terminą, kad tai negrįžtamas procesas, tolygus žmogaus mirčiai.

123RF.com nuotr./Plaučiai
123RF.com nuotr./Plaučiai

Pokalbyje apie galimybę donuoti mirusiojo organus turėtų dalyvauti tik artimiausi mirusiojo šeimos nariai, tačiau neprieštaraujama, jei artimieji pageidauja, kad kartu dalyvautų kiti jiems svarbūs asmenys. Jei artimieji prieštarauja, klausiame priežasties, atsakome į iškylančius klausimus. Tačiau pastebime, kad vis dažniau žmonės palankiai žiūri į donorystę.

– Galbūt turite įsimintiniausią įvykį/istoriją susijusią su organų donoryste ir galėtumėte pasidalinti?

– Labiausiai įsiminė atvejis, kai patys artimieji inicijavo pokalbį apie organų donorystę, nes žinojo mirusiojo valią ir tam pritarė.

– Kaip vertinate organų donorystės situaciją Lietuvoje? Kas ją galėtų pagerinti?

– Manau, kad bendra situacija yra gera. Žinoma, visada yra kur tobulėti. Nemažas informacijos kiekis spaudoje, sėkmės istorijų pasakojimas bei visuomenei žinomų, atpažįstamų žmonių įsitraukimas ir pritarimas padeda formuoti palankią organų donorystei nuomonę, skatina kalbėtis apie tai šeimoje.

Kiek mažiau informacijos pateikiama per televiziją. Galima būtų apie tai kalbėti įvairiuose sveikatos, pokalbių/diskusijų laidose. Manau reiktų taip pat daugiau kalbėti apie įvairius mitus susijusius su donoryste, juos paneigti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs