– Kas yra homeopatiniai vaistai? Žmonės, apie juos išgirdę, įsivaizduoja įvairius žolelių preparatus.
– Į homeopatinių preparatų sudėtį įeina labai daug medžiagų. Pagrindas – augalinis, nes gamyboje naudojami švieži augalai. Jie sutrinami į ekstraktus, padaromos spiritinės trinktūros, vėliau skiedimo būdu pagaminamas pats preparatas, kuris gali būti arba skystas, arba kietas.
– Homeopatija tapo labai populiari XVIII a. pabaigoje, kai ją išrado Samuelis Hahnemannas. Vėliau, XX a. pradžioje homeopatinius preparatus išstūmė medicinos pasiekimai. Tačiau tai vėl grįžo ir tapo populiariu dalyku. Kaip tai paaiškinti?
– S.Hahnemanno laikais medicina neturėjo ko pasiūlyti žmonėms. Buvo daug mirtinų ligų, nebuvo galimybių operacijoms atlikti, dar neišrasta anestezija. Gydymas buvo tikrai žiaurus – tai ir kraujo nuleidimas, karštų metalų pridėjimas ir pan. Šiais laikais medicina kelia žmonėms kitokių baimių. Tai susiję su brangia kaina, prieinamumu, sunkiai suvokiamu vaistų veikimo principu.
Homeopatija turi paprastą šūkį – kuo susirgai, tuo ir gydykis. Tai suprantama žmogui, neturinčiam medicininio išsilavinimo, mažiau apsiskaičiusiam.
Homeopatija turi paprastą šūkį – kuo susirgai, tuo ir gydykis. Tai suprantama žmogui, neturinčiam medicininio išsilavinimo, mažiau apsiskaičiusiam. Homeopatija reklamuojama kaip saugus, jokių pašalinių reiškinių neturintis gydymas. Žmonėms tai patrauklu.
– Ką mokslas mano apie homeopatiją?
– Priklauso nuo to, koks mokslas. Jei tai vakarietiškas, kontrole grįstas, standartinis mokslas, tai jis sako, kad homeopatijos veikimas prilygsta placebo efektui. Neveiklioji medžiaga imituoja veikliąją. Tačiau yra ir blogos kokybės ir mažos apimties tyrimų, kurie pateikia homeopatiją kaip neblogą gydymo būdą. Nekokybiški tyrimai naudojami kaip įrodymai. Bet taip, yra ligų, kurios pasiduoda placebo efektui.
– Kokios tai ligos?
– Tai skausmas, nemiga, nuovargis, bėrimai, alerginės ligos.
– Tačiau kartais imamasi homeopatinių preparatų gydant net vėžį.
– Tikrai imamasi, bet tokiu gydymo būdu labiau tikėtina prisišaukti mirtį, o ne išgelbėti gyvybę. Kaip gydytoja, manau, kad jei žmogus nori užsiimti savigyda ir galvoja kad homeopatija jam padės, tebūnie. Tačiau gydytojai netūrėtų siūlyti tokio gydymo, kuris neefektyvus ir negali padėti pacientui. Jei sergama liga, kuriai išrastas vaistas, gydytojas ir turi pasiūlyti tą vaistą, o ne kažkokį šarlatanizmą.
– Ar skiriasi tikėjimas homeopatijos priemonėmis Lietuvoje ir užsienio šalyse?
– Australijoje ir Didžiojoje Britanijoje homeopatija gana griežtai išimta iš gydymo, netgi svarstoma apie jos uždraudimą. Prieš kelis metus australai atliko didžiulį tyrimą, nagrinėjo homeopatijos veikimą ir pastebėjo, kad tai visiškai neveiksmingas gydymo būdas.
Lietuvoje informacijos apie tai gana mažai. Didžioji dalis gydytojų į tai žvelgia skeptiškai, pastebimas ir didėjantis pacientų supratimas. Tai įrodo suintensyvėjusi homeopatijos preparatų reklama gydytojams. Manau, kad tendencija yra pozityvi, nes homeopatija tikrai nėra dalykas, kuris turėtų būti vartojamas.
– Ar homeopatinis gydymas turi būti sureguliuotas įstatymo būdu? Gal preparatus tikrai reikia uždrausti?
– Dėl draudimo būčiau skeptiška, nes nemanau, kad tai ką nors išspręs. Tačiau homeopatinių preparatų vieta – ne vaistinėje. Bent jau turėtų būti informacija, kad šis būdas nėra moksliškai pagrįstas, gali padėti tik kai kuriems žmonėms. Homeopatija nėra visiškas blogis, bet žmogus turi žinoti, ką jis renkasi.
– Kiek kainuoja homeopatiniai preparatai, palyginus juos su įprastiniais vaistais?
– Kainos įvairios, bet tai gana brangu, atsižvelgiant į tai, kiek tuose preparatuose vandens ir cukraus.
