Pirmasis ŽIV atvejis Lietuvoje buvo nustatytas prieš tris dešimtmečius. Tuo metu, anot prof. R.Matulionytės, dar nebuvo nei vaistų, nei vilties išgydyti ŽIV.
„Pirmiesiems ŽIV užsikrėtusiems pacientams Lietuvoje, kaip ir pasaulyje, tai buvo krizinis metas, nes liga buvo nevaldoma. Veiksmingų ŽIV gydymo priemonių dar nebuvo, dėl to gydytojai skirdavo tik profilaktinį gydymą nuo oportunistinių infekcijų. Susirgus jomis jau reikšdavo, kad ŽIV pasiekė paskutinę AIDS stadiją ir kovoti galima buvo tik su pasekmėmis, bet ne su pačia priežastimi“, – sako prof. R.Matulionytė.
Gydytoja infektologė pasakoja, kad veiksmingi vaistai ir drauge viltis dėl ilgalaikio sėkmingo gydymo atsirado tik 1995 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose, o į Europą atkeliavo po metų.
„Maždaug 1996 metais pasaulyje įvyko lūžis ir prasidėjo laikotarpis, kai ŽIV infekcija iš mirtinos ligos tapo lėtine liga, kontroliuojama vaistais. Tačiau gydymas tuo metu buvo labai sunkiai prieinamas ir keldavo daug nepageidaujamų reiškinių. Tik nuo 2004 metų Lietuvoje vaistai nuo ŽIV tiekiami nuolatos ir nuo 2018 metų jie gali būti skiriami visiems ŽIV užsikrėtusiems pacientams, nelaukiant kol imunitetas ims nykti. Todėl dabar ŽIV diagnozė turi visai kitokią reikšmę, negu turėjo prieš 20 metų“, – nurodo gydytoja.
Prof. R.Matulionytė pabrėžia, kad ŽIV gydymas per kelis dešimtmečius padarė neįtikėtiną pažangą. Gydytoja išskiria kelis didžiausius, vis dar paplitusius mitus, kuriuos girdi iš pacientų.
ŽIV reiškia AIDS – MITAS
Įgytas imunodeficito sindromas (AIDS) yra paskutinė ŽIV ligos stadija, kai imunitetas susilpnėja iki kritinės būklės ir organizmas netenka apsaugos. Kol ŽIV gydymas nebuvo prieinamas, liga visada pasiekdavo paskutinę stadiją ir dėl to buvo tapatinama su AIDS. Dabar ŽIV gydymo tikslas yra neleisti imuninei sistemai nusilpti.
„ŽIV yra tik pats virusas, kuriuo užsikrėtęs žmogus. Negydomas per maždaug 8–10 metų ŽIV pasiekia stadiją, vadinamą AIDS. Tuomet organizme įsitvirtina dažnai aplinkoje esančios oportunistinės infekcijos, pavyzdžiui, tuberkuliozė, grybelių sukeliamos infekcijos. Anksčiau žmonės neįvertindavo rizikos ir dėl ŽIV nesitikrindavo, todėl virusą identifikuoti daugiausia leisdavo oportunistinės ligos. Tai reiškia, kad ŽIV dažniausiai būdavo aptinkamas jau pasiekęs AIDS stadiją ir todėl tarp jų atsirado lygybės ženklas. Tačiau iš tikrųjų ŽIV ir AIDS yra skirtingos sąvokos. Tinkamai gydomas ŽIV gali niekada netapti AIDS, o toks ir yra gydymo tikslas. Be to, net ir diagnozavus vėlai, vis dar lieka viltis virusą nugalėti ir iš sunkios situacijos išsigelbėti“, – aiškina prof. R.Matulionytė.
Dėl šalutinio poveikio gydytis reikia pradėti kuo vėliau – MITAS
Gydytoja sako, kad kai kurie pacientai vis dar prašo gydymą pradėti kiek įmanoma vėliau, nes vengia nepageidaujamo vaistų poveikio. Ji sutinka, kad prieš 20 metų ŽIV gydymas iš tikrųjų turėjo daug nepageidaujamų reiškinių – pacientai numesdavo nemažai svorio, neturėdavo energijos, vaistai neigiamai veikdavo kitus organus. Siekiant išvengti šių reiškinių, gydymą imta skirti kuo vėliau.
„Kol gydymas dar nebuvo pažengęs, buvo rekomenduojama jį kuo labiau atitolinti, kad pacientai kuo ilgiau nepatirtų šalutinio poveikio. Kadangi gydymas tobulinamas jau dešimtmečius – naujos kartos vaistai geriau toleruojami, nekelia tiek daug nepageidaujamų reiškinių ir beveik neapsunkina paciento gyvenimo. Šiuo metu yra daug vaistų kombinacijų, kurias galima sudaryti atsižvelgiant į individualias paciento organizmo savybes, amžių, genetiką, gretutines ligas ir kitus vartojamus vaistus, turimas priklausomybes, atsparumą. Aišku, negalima tvirtinti, kad niekam niekada nepasireikš jokie nepageidaujami reiškiniai, kaip ir vartojant bet kurį kitą vaistą, tačiau jie niekada nepadarys didesnės žalos nei negydomas virusas. Todėl gydymą reikia pradėti kuo anksčiau“, – įsitikinusi infektologė.
ŽIV sugriauna gyvenimą – MITAS
Seniau ŽIV buvo vėlai nustatomas ir vėlai pradedamas gydyti, todėl pacientų savijauta ir gyvenimo kokybė buvo daug prastesnė. Liga lengvai plito, o su ja atsirado ir ryški stigma – visuomenė ėmė vengti ŽIV pacientų ir juos teisti. Gydymas kėlė nepageidaujamų reiškinių ir buvo nepatogus: pacientams tekdavo keisti gyvenimo ritmą ir gerti kelias dešimtis tablečių per dieną.
„Natūralu, kad ŽIV diagnozė seniau atrodė beveik kaip mirties nuosprendis – gyvenimas iš tikrųjų pasikeisdavo. Tačiau šiandien gydymas yra puikiai pritaikomas prie paciento dienotvarkės, tad gyvenimo būdo dėl ligos keisti tikrai nereikia. ŽIV infekuoti žmonės jaučiasi visiškai normaliai ir kartais net gali džiaugtis geresne sveikata nei ŽIV neturintys žmonės. Laikantis skirto gydymo, ŽIV tampa tik lėtine liga, kaip ir, pavyzdžiui, cukraligė. Gyvenimas anaiptol nesibaigia“, – šypsosi gydytoja.
Lėtinės ligos yra kontroliuojamos – TIESA
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Endokrinologijos centro vadovė doc. Žydrūnė Visockienė pritaria – lėtines ligas galima ir reikia kontroliuoti, kad jos nekontroliuotų pacientų gyvenimo.
„Tarkim, gydymo ir rekomendacijų besilaikantys cukriniu diabetu sergantys pacientai gali valdyti savo ligą ir gyventi maksimaliai kokybišką gyvenimą. Tačiau kaip ir cukralige, taip ir kitomis lėtinėmis ligomis sergantiems pacientams svarbiausia suprasti, kad tai priklauso daugiausia nuo jų pačių. Gydytojai ir vaistai gali lemti 10–20 proc. gydymo sėkmės, bet visa kita priklauso nuo paties paciento pozityvaus požiūrio į prognozę ir tikėjimo medicinos pažanga. Kasdien išgirstame apie naujus gydymo sprendimus, lėtinės ligos iš tikrųjų yra kontroliuojamos, tačiau ir patys pacientai turi dėti maksimalias pastangas, kad tai įvyktų“, – priduria gydytoja endokrinologė.
Šviečiamoji iniciatyva „ŽIV kaip lėtinė liga“ vykdoma bendradarbiaujant su ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacija „Demetra“ ir sveikatos priežiūros bendrove „GlaxoSmithKline Lietuva“.
Dėl asmeninės medicinos konsultacijos prašome kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigą.
NP-LT-HVU-PRSR – 200003, parengimo data: 2020 03 25
© 2020 GSK įmonių grupė arba licencijos turėtojas.
