– Papasakokite, kaip atrodo jūsų įprasta darbo diena?
– Nors esu antrų metų vaikų chirurgijos rezidentė, vaikų chirurgija prasidės dar tik po pusmečio. Kol kas atlieku įvairius chirurginius ciklus suaugusiųjų skyriuose. Teko dirbti Santaros klinikose, Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje, šiuo metu dirbu Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje, Kraujagyslių chirurgijos skyriuje.
Dar papildomai dirbu slaugos ir palaikomojo gydymo bei reabilitacijos centre „Gemma“. Ten turiu pusę etato ir dirbu jau savarankiškai, kaip gydytoja. Taigi kasdien po pagrindinio savo darbo rezidentūroje dar lekiu į „Gemmą“. Jei rezidentūroje užsilaikau, į šį antrą darbą tenka vėluoti, tuomet vėliau ir iš ten išeinu.
Darbą pradedu septintą valandą ryto. Jis turėtų baigtis apie trečią dienos, tačiau dažnai užtrunkame ilgiau, kadangi mes paimami į bene visas ekstrines operacijas, juolab kad jeigu nori ko nors išmokti, ir pats į jas prašaisi. Kiek truks operacija, negali prognozuoti.
Štai ir šiandien iš operacinės išėjau tik penktą valandą. Be to, visada laukia krūva popierių, kuriuos tenka sutvarkyti po operacijų. Pasitaiko ir taip, kad rezidentai lieka ir nakvoti, nes grįžti namo jau nebeapsimoka. Retai taip būna, bet kai kurie tikrai taip darome.
– Chirurgija dažniau siejama su vyriška specialybe. Kas lėmė jūsų pasirinkimą?
– Anksčiau iš tiesų buvo stereotipas, kad chirurgija skirta tik vyrams. Tačiau šiuo metu santykis tarp lyčių – maždaug per pusę. Gal neurochirurgijoje vis dar labiau dominuoja vyrai, tačiau visose kitose srityse šios profesijos stereotipiškumas dingsta. Dar kartais galima išgirsti: „ką čia moteris – chirurgė“, – bet tai jau sakoma daugiau juoko forma. Lietuvoje yra tikrai gerų chirurgių moterų ir, mano manymu, rezidentėms chirurgėms ateitis tikrai labai šviesi.
Aš asmeniškai nuo vaikystės žinojau, kad būsiu medikė ir chirurgė: mėgdavau skrosti gyvūnėlius, nebijodavau kraujo, kaime kiaules su tėčiu pjaudavau. Man tai buvo labai įdomu. O vaikų chirurgiją pasirinkau todėl, kad visada norėjau dirbti su jaunais žmonėmis, be to, visi papildomi moksliniai darbai, kuriuos rašiau studijų metais, nukreipė būtent į šią sritį.
– Ar įsivaizdavimas, kaip atrodys rezidentūra, studijų metais labai skiriasi nuo realybės?
– Iš esmės, ko tikėjausi rezidentūroje, tai ir matau, kadangi paskutiniais studijų metais mes nuolat būname ligoninėse, savanoriaujame, patys einame pabudėti, kad pamatytume, kaip viskas vyksta. Taigi jau pradėjus dirbti viskas buvo daugmaž pažįstama. Beje, „rezidentas“, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia „gyventoją“. Todėl pajuokaujama, kad esame ligoninės gyventojai.
Labai greitai, beveik pirmomis savaitėmis, rezidentai susiduria su įvairiomis konfliktinėmis situacijomis, bendravimu su pacientų artimaisiais, mirties atvejais, tačiau studijų metais pasigedau, kad mus tam ruoštų.
Studijų metais mes turėjome psichologijos paskaitas, bet daugiau dėmesio buvo skiriama visai kitoms temoms, kurios rezidentūros metu nėra tokios reikšmingos. Pavyzdžiui, tenka eiti pranešti artimiesiems, kad pacientas mirė. O kaip elgtis tokiais atvejais, kaip nuraminti artimuosius? Tiesiog sukaupi visus savo prigimtinius sugebėjimus ir tuo pat metu mokaisi jau realiu momentu.
– Kokio požiūrio rezidentai sulaukia iš kitų gydytojų?
– Kadangi man tenka pabuvoti vis skirtingose ligoninėse ir skyriuose, susiduriu su pačiais įvairiausiais gydytojais. Vieni yra labai profesionalūs ir šalti, sunkiai prisileidžia naują žmogų, numeta popierius – esą tvarkyk. Kiti labai geranoriški, paklausinėja, paaiškina, parodo, nukreipia, patys pasiima į įdomesnius atvejus. Tačiau kai tu nori ko nors išmokti, pats rodai iniciatyvą ir turi neskaičiuoti savo laiko. Nesakau, kad reikia aukoti visą savo asmeninį gyvenimą, nes tuomet būtų labai sunku psichologiškai, tačiau jei nori tapti geru specialistu, tau turi būti viskas įdomu.
– Su kitais kolegomis dalyvavote rezidentų mitinge, kuriame jie išsakė savo poreikius ir lūkesčius valdžiai. Koks buvo jūsų tikslas?
– Visiškai palaikau šios akcijos idėjas. Todėl ir dalyvavau mitinge. Vien iš mano kurso apie trečdalį žmonių yra emigravę į kitas valstybes ir dirba ten. Ir man labai liūdna, nes išvažiavo tikrai protingi žmonės. Pati taip pat vos neišvažiavau ir iki šiol kartais šia tema pasvarstau. Man iš tiesų norisi gyventi Lietuvoje – čia visi draugai, šeima. Tačiau jeigu čia neįmanoma išgyventi, neįmanoma jaustis gerai, ką tuomet daryti?
Kol kas lieku Lietuvoje, nes vis dar optimistiškai tikiu pokyčiais į gerąją pusę. Iškart po mitingo galvojau – pasiplaikstėme savo plakatais ir tiek žinių. Tačiau dabar spaudoje jau afišuojama, kad visgi atlyginimus kels, tad kažką gal ir pasiekėme. Jei aktyvūs žmonės, kurie pradėjo šią akciją, nepasiduos, o mes visi kiti juos vieningai palaikysime, gal ir toliau ko nors džiugaus pasieksime. Aš suprantu, kad greitai pokyčiai nevyksta. Tai lėtas procesas. Iš oro mums tų pinigų niekas nenuleis, todėl duodu laiko valdžiai. Reikia ir daug kantrybės, kol vyksta pokyčiai.
– Ar svarbiausias – atlyginimo klausimas?
Vien iš mano kurso apie trečdalį žmonių yra emigravę į kitas valstybes ir dirba ten. Ir man labai liūdna, nes išvažiavo tikrai protingi žmonės.
– Atlyginimo klausimas svarbiausias ne tik todėl, kad jis yra mažas, bet mes, nors jau esame gavę licenciją, t. y. teisę dirbti turintys medikai, vis dar vertinami kaip studentai. Dėl to negalime nei banke gauti paskolos, nei kitų dalykų tvarkytis – institucijos į mus rimtai nežiūri, kai mums reikia tam tikrų paslaugų. Vos tik išgirsta, kad esu gydytoja rezidentė, iškart moja ranka – studentė. Tada prisireikia įvairių papildomų dokumentų, įrodymų ir procesas išsitempia.
Tad nors esi dirbantis gydytojas, negali nei buto pirkti, nei šeimos kurti ir vaikų turėti, t. y. negali gyvenime kurti rimtesnio pamato, o tau jau vos ne 30 metų. Daugelis rezidentų dar neturi vaikų, šeimos, nors tikrai norėtų ir planuotų, kadangi iš karto reikėtų vos ne rinktis tarp darbo, karjeros ir šeimos.
– Kaip pasisekė įsitvirtinti išvykusiems bendrakursiams užsienyje?
– Vieni dirba Vokietijoje, kiti Austrijoje, Šveicarijoje, Anglijoje. Be to, dabar labai populiarėja Švedija ir Norvegija: dar studijų metais žmonės mokosi šių kalbų. Ten ypač trūksta medikų, bet tik tam tikrų specialybių, taigi šiuo atveju dar tenka apsispręsti, ar tos profesijos tau priimtinos, patinka.
Taip pat dažniausiai metus reikia praleisti dirbant praktikantu. Tu dirbi ligoninėje, mokaisi kalbos, bet tik po metų tave priims į kokią nors rezidentūrą, o tu net nežinai iš anksto, į kokią. Kai kurie rizikuoja ir jiems tai tinka. Man tai netiko, todėl iš pradžių neišvažiavau.
Tu dirbi ligoninėje, mokaisi kalbos, bet tik po metų tave priims į kokią nors rezidentūrą, o tu net nežinai iš anksto, į kokią. Kai kurie rizikuoja ir jiems tai tinka.
Kalbos kursai paprastai apmokami, o visa kita – kaip pavyks susitarti, vieniems už darbą moka, kitiems tenka pridėti savo lėšų. Būna ir nesėkmių. Vienas žmogus buvo viską suderinęs dėl rezidentūros Vokietijoje, bet likus savaitei jam ligoninė pranešė nebegalinti jo priimti, nes įstaigoje mažinami etatai. Žmogus visiems metams liko visai be nieko.
Taigi kelias į užsienį taip pat nėra rožėmis klotas, niekas mūsų išskėstomis rankomis ten nelaukia, tačiau, aišku, kai žmonės kabinasi, lengviau ar sunkiau galiausiai visiems pavyksta. Baigę rezidentūrą jie lieka ten dirbti. Kadangi atlyginimai ten tokie, kad yra iš ko ir susitaupyti, daugelis tai daro ir planuoja kada nors grįžti į Lietuvą. Dauguma, tikiu, tikrai norėtų grįžti. Mano nuomone, mažai kas apskritai važiuotų į užsienį, jei Lietuvoje medikų atlyginimai būtų arti Europos vidurkio.
– Kodėl jūs pati atsisakėte pasiūlymo išvykti?
– Aš papildomos kalbos (vokiečių, norvegų ar švedų) nesimokiau, bet man pasisekė gauti internatūrą, kur užteko anglų kalbos. Dirbau Austrijos ligoninėje, man ten labai patiko, įdėjau labai daug savęs ir galiausiai man siūlė pasilikti rezidentūroje. Tačiau man reikėjo išmokti vokiečių kalbą ir metus pabūti praktikante.
Grįžusi labai ilgai galvojau, buvau beveik susigundžiusi, bet nusprendžiau dar pabandyti įsitvirtinti Lietuvoje. Mat savyje vis dar turiu to šiandien mažai bevertinamo patriotiškumo. Jei nepavyks, griebsiuosi šio šiaudo – užsienio.
– Dažnai išvykusieji kalba apie visai kitokią atmosferą ligoninėse. Ką apie tai galite pasakyti?
– Aš pati buvau išvykusi dar studijų metais, tačiau tikrai pamačiau, kad užsienyje rezidentai labiau gerbiami. Apskritai ten kitoks darbo planavimas. Jei baigiasi tavo darbo valandos, ateina kita brigada ir gali tave pakeisti vos ne vidury operacijos. Austrijos ligoninėje taip dažnai ir būdavo. Gerai tai ar ne, jau kitas klausimas, bet ten iš tiesų mažai kas skundžiasi viršvalandžiais.
Pagaliau ten taip viskas kompiuterizuota, kad labai mažai reikia rašyti ranka, o tai sutaupo daug laiko. Lietuvoje mūsų sistema tik pusiau kompiuterizuota ir rašto darbą, aišku, atlieka rezidentai, dažnai dėl to pasiliekantys ir po darbo.
Nesakau, kad rezidentai neturi išmokti pildyti ligos istorijų, tačiau gal galima būtų pasidalinti, nes dažnai gydytojas numeta, pavyzdžiui, 20 istorijų ir sako – tvarkyk. Aš manau, kad visada turi būti kompromisas. Rezidentas nėra vergas, jis irgi gydytojas, žinoma, gerokai mažiau patyręs, bet turėtų būti traktuojamas kaip gydytojo pagalbininkas, o ne sekretorius.
– Kokie labiausiai jums įstrigę skirtumai tarp sveikatos priežiūros sistemų čia ir užsienyje?
Rezidentas nėra vergas, jis irgi gydytojas, žinoma, gerokai mažiau patyręs, bet turėtų būti traktuojamas kaip gydytojo pagalbininkas, o ne sekretorius.
– Austrijoje įdomi šeimos gydytojų sistema. Vos ne kiekviena šeima turi savo privatų šeimos gydytoją, pas kurį vyksta dažnai tiesiog į namus. Ten jie neina pas šeimos gydytoją į polikliniką.
Ligoninėje kurioje dirbau, kiekvienas pacientas turėjo atskirą palatą, tad natūralu, kad ligoninė dėl to itin didelė, nes reikia daug patalpų. Pas mus dar išlieka 8–4 lovų palatų sistema.
Lietuvoje daug kas skundžiasi prastu maitinimu ligoninėse, o ten tu gali pasirinkti patiekalus vos ne iš meniu. Kita vertus, austrai sumoka tris kartus daugiau mokesčių nei mes. Tiesa, ir uždirba jie daugiau.
Pacientų skundų dėl netvarkingos palatos, nutrupėjusių sienų, dar kokių nors higienos dalykų tiesiog nebūna, nes viskas yra sutvarkyta. Dažniausiai skundai atsiranda dėl konfliktinių bendravimo situacijų, nes kaip ir visur yra skirtingų charakterių gydytojų.
– Taigi jūsų ateities vizija: gyvenimas Lietuvoje, viliantis valdžios geranoriškumo rezidentų ir jaunų medikų atžvilgiu ir lakstymas per kelis darbus? Ruošiatės tam psichologiškai?
– Ne tik ruošiuosi, bet jau ir dirbu taip. Ir visi mano kolegos rezidentai tikrai dirba ne viename darbe. Kol kas dviejų darbų nesibaidau, juolab kad darbas su pagyvenusiais žmonėmis suteikia ir kaip žmogui naujų kompetencijų. Kita vertus, reikia ir savo sveikatą stebėti, nes darbas pusantro etato ar daugiau gali ir į kapus nuvaryti. Galiausiai nesinori namo grįžti pervargusiam ir suirzusiam, o ir su pacientais tada gali prasidėti konfliktinės situacijos.
Tačiau dabar yra, kaip yra. Dar apie du keturis kartus (kai kam ir dar dažniau) per mėnesį tenka budėti visą parą. Po budėjimo turėtų būti laisva diena, bet tik ne rezidentams. Juk vyksta planinės operacijos, darbas nestovi vietoje. Gerai, jei budėjimas buvo ramus ir tau pavyko šiek tiek pamiegoti, tačiau yra budėjimų, kai tu visą naktį prastovi ant kojų operuodamas.
Nemažai rezidentų po budėjimo griežtai pasako, kad išeina namo. Aš juos sveikinu, bet pati taip akiplėšiškai pasielgti negaliu ir dėl to dažnai pati ant savęs pykstu, kad nuolankiai aukojuosi.
Manau, toks darbo valandų nesustygavimas – dar vienas rezidentui nepagarbios sistemos požymis, dėl kurio rezidentai nepatenkinti. Juolab kad tam tikrais atvejais darbo grafikas sudarytas taip, kad už naktinius budėjimus net neapmoka arba už naktį gauni vos 7 eurus. Todėl mes net juokaujame, kad patys sutiktume tuos septynis eurus primokėti, kad tik nereikėtų budėti...
