– Kokia yra situacija Lietuvoje susijusi su šlapimo nelaikymu?
– Situacija yra tokia kokia ir visame pasaulyje, tik Lietuvoje mes neturime tikslios statistikos, nes tokio registro deja nėra. Remiantis pasauline statistika mes teigiame, kad iki 300 tūkst. Lietuvos gyventojų susiduria su šia liga.
– Kada pacientams reikėtų susirūpinti?
– Verta pažymėti, kad reikia susirūpinti jau tada kai nevalingai išteka lašas arba du, nes vėliau ištekantis šlapimo kiekis tik didės. Pavyzdžiui, naktį šlapimo negali pratekėti visiškai, nes sveiko žmogaus smegenys naktį yra pažadinamos ir žmogus nueina į tualetą. O šlapimo nelaikymo atveju, smegenys nepažadinamos, todėl žmogus nusišlapina į lovą.
– Koks yra didžiausias iššūkis sergant šia liga?
– Didžiausias iššūkis yra pripažinti sau, kad turiu šį sutrikimą. Dauguma pacientų bijo kreiptis, nes jie mano, kad tai yra gėdinga liga. Šia tema yra atlikta Skandinavijos šalių studija, kurios metu buvo apklausiami šlapimo nelaikančių pacientų organizacijų atstovai. Duomenys nustebino, nes maždaug apie 5 proc. asmenų 20 metų nesikreipė niekur dėl šlapimo nelaikymo problemos. Šis pavyzdys tik įrodo, kad žmonės dažniausiai vaikšto šlapiomis kelnėmis, tvarkosi kaip moka ir bando sau padėti patys naudodamiesi informacija, kurią randa internete.
– Ar gydytojai gali padėti tokiems pacientams?
– Gydytojai tikrai gali padėti. Statistiškai 80 proc. atvejų šlapimo nelaikymas yra išgydomas. Reikia kreiptis į gydytoją, o jeigu yra tokia situacija, kad reikės išmokti gyventi su šiuo sutrikimu yra šlapimą sugeriančios slaugos priemonės, kurios užtikrina pilnavertišką ir komfortišką gyvenimą, tačiau toms priemonėms reikia rekomendacijų, pats pacientas nemokės pasirinkti tinkamai. Pavyzdžiui, moteris, kuri nelaiko šlapimo greičiausiai nubėgs į prekybos centrą nusipirkti higieninį įklotą, kuris nebus pritaikytas sugerti šlapimą. Moteris vaikščios su įklotu, nuo jos sklis šlapimo kvapas, o ji galvos, kad šią problemą išsprendė.
– Kurią amžiaus grupę paliečia ši liga?
– Nuo aštuoniolikos metų kas ketvirta moteris ir kas dešimtas vyras susiduria su šlapimo nelaikymu. Žinoma, senatvėje vyrai nelabai atsilieka nuo moterų.
– Esate dariusi ne vieną pranešimą šia tema seminaruose, konferencijose. Kokią pagrindinę žinutę jūs perteikiate auditorijai?
– Visų pirma noriu pasakyti, kad šia tema reikia kalbėti ir kalbėti garsiai, nes tik kalbant ir viešinant, kad tokių pacientų yra daug, galime padėti. Džiaugiuosi, kad išsėtinės sklerozės draugijos „Feniksai“ ir Sporto rėmimo fondo inicijuotame socialiniame projekte „Aktyvumas sveikata“ skiriama daug dėmesio šiai problemai.
Visuomenėje yra paplitęs mitas, kad mažai žmonių turi šlapimo nelaikymo sutrikimų, nors realybėje, tokių žmonių turime daug.
Visuomenėje yra paplitęs mitas, kad mažai žmonių turi šlapimo nelaikymo sutrikimų, nors realybėje, tokių žmonių turime daug. Kuo mes turėsime mažesnę stigmą, tuo daugiau žmonių išdrįs žengti žingsnius. Žinutė, kurią noriu perteikti yra tokia, kad ne bėda yra turėti šlapimo nelaikymą, bėda yra su juo nieko nedaryti. Ką daryti?
Pacientams reikia išdrįsti pripažinti sau, kad turiu šlapimo nelaikymo sutrikimą ir man reikia pagalbos – tai svarbiausias žingsnis, kurį pacientai turi padaryti. Visi kiti žingsniai yra tik maži žingsneliai, galima pildyti šlapinimosi dienoraštį, save stebėti ir toliau keliauti pas šeimos gydytoją, o jis priims sprendimus ką daryti. Šiandien turime įvairių gydymo metodų: reabilitacinį, medikamentinį, chirurginį.
– Kokios yra geriausios prevencinės priemonės?
– Svarbu nepamiršti fizinio aktyvumo ir mitybos. Fizinis aktyvumas yra svarbus, nes jo metu galime mankštinti dubens dugno raumenis, kurie yra atsakingi už šlapinimosi procesą. Darant pratimus, tinkamai judant galima užkirsti kelią šios ligos atsiradimui ir net išgyti. Mityba – taip pat labai svarbi, nes netinkama mityba sudaro sąlygas susirgti kitomis ligomis, pavyzdžiui, diabetu, nutukimu, todėl šlapimo nelaikymas dažnai šioms ligoms būna kaip priedas.
– Ar galėtumėte duoti patarimą kaip save motyvuoti būti fiziškai aktyviam?
– Čia yra sunkiausias klausimas. Aš manau, kad motyvacija rūpintis sveikata yra tada kada atsitinka kažkas blogai. Kol žmogus yra jaunas, sveikas ir gražus – niekada nesusimąsto koks bus jo gyvenimo būdo poveikis jam ateityje. Tik susidūrus su kažkokiais grėsmingais simptomais smegenyse įsijungia raudona šviesa, kad reikia kažką keisti. Linkiu nelaukti tos raudonos šviesos.