– Ką naujo galima pasakyti apie alkoholį ir jo vartojimą?
– Kaip ir nieko naujo, nelabai kas keičiasi. Tačiau, kalbant apie priklausomybės aspektus, alkoholio vartojimo tendencijas, kas savaitę galima rasti ką nors naujo. Alkoholizmas yra viena išmoningiausių ligų. Šis sutrikimas turi vieną ypatingą požymį, dėl kurio dar kartais vadinamas neigimo liga. Tas įmantrumas ir sugebėjimas slėptis po vis nauju apvalkalu klaidina tiek medikus, tiek kitus žmones. Reikia ieškoti vis naujo priėjimo ir būdo užbėgti ligai už akių. Alkoholizmu sergantys naudoja gynybos mechanizmus. Pagrindinė gydytojų užduotis ir yra darbas su gynyba. Kuo sudėtingiau pacientas slepia problemas, tuo sunkiau jas išlukštenti.
Lietuvoje būdinga užsiimti savigyda. Kai toks asmuo ateina į gydymo įstaigą ir sako, kad gydysis pats, jis nepalieka vietos medicinos personalui. Būtent savigyda sukelia didžiausius padarinius.
Net medikams nėra smagu diagnozuoti ligą, nes susiduriama su pagrindiniu jos akcentu – gėda. Pacientas nežino, ką daryti, jam baisu prisipažinti ir tarsi iškristi iš konteksto, nes alkoholizmas siejamas su apsileidimu, nepriežiūra.
Kartais žmonės bando imituoti – panorėsiu ir viskas bus taip, kaip buvę. Žinoma, mes galime panorėti būti vaikais, bet niekada jais nebūsime. Taip ir su alkoholizmu. Ji palieka antspaudus, žiūrint, kaip giliai kojos buvo įlindusios į tą pelkę. Būtų nieko, jei liga paliktų antspaudus tik sergančio žmogaus kelyje. Tačiau vienas alkoholikas įtraukia ne mažiau 20 žmonių, kartais ir daugiau.
Šalia sergančiojo visada atsiranda manančių, kad jie gali padėti. Tačiau dar niekam nepadėjo grasinimai, bauginimai ar įpareigojimai, papirkinėjimai. Tik kartais būna išimčių, kai sergantysis būna nurašytas, bet staiga įvyksta stebuklas.
Lietuvoje būdinga užsiimti savigyda. Kai toks asmuo ateina į gydymo įstaigą ir sako, kad gydysis pats, jis nepalieka vietos medicinos personalui. Būtent savigyda sukelia didžiausius padarinius. Žmogus, kurdamas gydymo programas, nenumato kraštutinių pavojų. Taip jis lieka nusivylęs ir kiti bandymai jam asocijuojasi su nesėkmėmis. Gera pradžia yra tada, kai žmogus sutinka būti gydomas nuo alkoholizmo kitų.
– Koks turi būti medikų požiūris?
– Medikų požiūris visuomet turi būti akcentuotas į žmogaus elgseną. Svarbus permainų etapas, kai žmogus ima bjaurėtis savo elgsena. Padariniai, tokie kaip šeimos, darbo, pinigų, draugų praradimas, žmogaus negąsdina. Šiems dalykams jis visada gali rasti priežastį. Sergantysis išgirsta pasakymus būtent apie jo elgesį – kai aplinkiniai ima akcentuoti, kad toks elgesys netinkamas, netoleruotinas, kelia pasibjaurėjimą.
Dažnai, norint paaiškinti gėrimo priežastis, prisidengiama kitomis ligomis. Viena madingiausių pozicijų – pasitelkti psichikos ligas, tokias kaip bipolinis afektinis sutrikimas, depresija, potrauminis stresinis sindromas. Kartais akcentuojami kažkokie įvykiai – netektys, pralaimėjimai ir pan.
Klientas paprastai visada gudresnis už gydytoją. Todėl gydytojas neturi eiti į kovą ir siekti pergudrauti asmenį. Gydytojas turi būti budrus. Nereikia pulti moralizuoti, aiškinti tiesų pacientui, nes taip nieko neįmanoma laimėti. Svarbiausia, kad sergantysis ir gydytojas, ar socialinis darbuotojas, ar psichologas susikalbėtų. Pacientas, išgirdęs vien nuorodas, palinksės galva, pasakys „ačiū“, apsisuks ir išeis, galvodamas, kad tai eilinis nusivylimas, jo niekas nesupranta.
– Ką daryti, jei žmogui laikas į gydymo įstaigą? Per prievartą jo ten uždaryti negalima, tai būtų neefektyvu. Ar sergantysis turi pats parodyti norą?
– Jis rodys norą tada, kai jam bus patogiausia. Moralai, pretenzijos, lūkesčiai neveiks, nes juos žmogus jau girdėjęs daugybę metų. Kai žmogus dar gėrimo procese, kartais jis sutinka su viskuo tam, kad būtų paliktas ramybėje. Tuomet, atėjus išvykimo į įstaigą dienai, jis padaro savaip – pavartoja alkoholio ir sako – darykite, ką norit.
Moralai, pretenzijos, lūkesčiai neveiks, nes juos žmogus jau girdėjęs daugybę metų. Kai žmogus dar gėrimo procese, kartais jis sutinka su viskuo tam, kad būtų paliktas ramybėje.
– Koks yra darbas priklausomybės srityje?
– Tai savotiška intriga. Tai ne kova su kardais ar beisbolo lazdomis, o šokis. Jei klientas kviečia šokti tango, šoki tango. Jei valsui, šokį valsą. Gydytojas negali rodyti, kad geriau žino. Galima žinoti geriau tada, kai matomi laboratoriniai tyrimai, akcentuojamos tendencijos ir progresavimas. Tačiau gydytojas nieko nežino apie naujo paciento išgyvenimus, nusiskundimus.
Atėjęs žmogus signalizuoja savo būseną ir duoda progą daktarui jį išgirsti – jei tau, gydytojau, gerai seksis, aš sutiksiu būti gydomas. Jei nesiseks, gydysiuosi pats. Vėl grįžtu prie gydymosi pačiam. Šis procesas gali labai užsitęsti.
– Kokie yra priklausomybės etapai?
– Pirmasis etapas – vartojimo. Jo metu žmogus gali sakyti, kad, kai tik sugalvos, kai jam bus blogai ar atsibos, jis tikrai turėsi pasirinkimą nevartoti alkoholio. Jei šiame etape žmogų kas nors bars, grasins tuo, kad sutiks organų veikla ar psichika, tai neturės poveikio. Vartojimo etape asmuo dar nebijo ir mato tik alkoholio vartojimo privalumus.
Kitas etapas – sąmoningo susilaikymo. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių žmogus priima iššūkį susilaikyti. Tai gali būti varžybos, sprendimas nevartoti iki vaiko gimimo, mokslų pabaigimo ir pan. Sąmoningas susilaikymas ateina ir, pavyzdžiui, žmogui gulint reanimacijoje. Šiame etape žmogui atrodo, kad viskas įmanoma.
Galutinis etapas yra sveikatinimosi. Jo metu pasirodo visas grožis ir realybė. Šis etapas sergančiajam nelabai patinka, nėra priimtinas. Be to, šiuo metu itin svarbi pagarba sau.
