Kaip norite numirti: su kyšančiais vamzdeliais ar oriai?
Gydytojas anesteziologas reanimatologas, Jaunųjų gydytojų asociacijos valdybos narys Aurimas Pečkauskas atviravo, kad savo darbe su dilema, ar taikyti užsispyrėlišką gydymą, susiduria dažnai. Tiesa, pasirinkimo laisvės, kaip ją spręsti, Lietuvoje nėra, todėl asociacija norėtų platesnės diskusijos šiuo klausimu ir ketina parengti pasiūlymus, kaip tobulinti teisinę bazę, suteikiant žmonės teisę numirti oriai.
Mes jam taikome dirbtinę plaučių ventiliaciją, bet visi suprantame, kad pacientas neišgis, mes tik prailginsime jo kančias ir agoniją.
„Užsispyrėlišku gydymu vadinamas gydymo metodų taikymas, kai jų taikyti nėra prasmės. Įsivaizduokime pagyvenusį vyriškį, kuris turi vieną kitą gretutinę ligą, o prieš keletą metų jam diagnozuotas išplitęs plaučių vėžys. Natūralu, kad pasveikti jau neįmanoma, visi gydymo būdai taip pat išnaudoti. Ir namuose žmogaus būklė pradeda blogėti, jis dūsta, nebepaeina. Artimieji supanikuoja ir iškviečia greitąją.
Čia ir prasideda dilema. Mes jam taikome dirbtinę plaučių ventiliaciją, t. y. pavaduojame jo plaučius, tačiau tai tikslinga daryti tol, kol atsistatys kitų žmogaus organų sutrikimai, o šiuo atveju mes visi suprantame, kad pacientas neišgis, mes tik prailginsime jo kančias ir agoniją. Deja, pagal įstatymą mes privalome jam taikyti šį užsispyrėlišką gydymą“, – pasakojo pašnekovas.
Ar verta gaivinti beviltišką ligonį?
Kitas dviprasmiškas gydymo būdas, pasak mediko, – gaivinimas krūtinės ląstos paspaudimais. Jis taikomas žmogui staiga sustojus širdžiai. Pavyzdžiui, tai buvo privalu daryti, kai širdis netikėtai sustoja, tačiau ar tai tikrai tikslinga daryti jau minėtam plaučių vėžiu sergančiam pacientui, kuris gęsta ir kurio širdis mirštant natūraliai sustos? Juolab kad šis metodas yra traumuojantis, dažnai lūžta šonkauliai, taip pat yra kitų pašalinių poveikių.
„Šiuolaikinės technologijos žmogaus gyvenimą gali pratęsti labai ilgai. Įmanoma pavaduoti beveik visų organų sistemas, tik klausimas, ar to reikia. Kaip žmogui norisi palikti šį pasaulį – su vamzdeliais, kyšančiais iš visų kūno vietų, gerklę spaudžiančia plaučių ventiliacijos įranga ar oriai, ramiai, savo aplinkoje, apsuptam artimųjų ir be skausmo, kurį šiuolaikinė medicina jau sugeba numalšinti. Tačiau mūsų rankos supančiotos. Jeigu elgsimės humaniškai, etiškai, kaip širdis sako, turėsime paminti įstatymą, jei laikysimės įstatymo, paminsime žmogaus teisę numirti oriai“, – svarstė A.Pečkauskas.
Lietuviai bijo mirties
Mediko manymu, mūsų visuomenėje mirtis labai stigmatizuojama, nesuvokiama, kad tai natūrali gyvenimo dalis. Todėl net artimieji jos labai išsigąsta ir panikuoja, prašydami daryti viską, kas įmanoma, kai iš tiesų daryti nebėra ką. Be to, lietuviai vis dar atsakomybę už savo sveikatą perleidžia gydytojams, o viena iš apklausų parodė, kad 70 proc. žmonių įsitikinę, kad už jų sveikatą atsakinga Sveikatos apsaugos ministerija.
„Didžiojoje Europos dalyje natūralus žmogaus išėjimas iš gyvenimo yra reglamentuotas. Aš pats 3,5 metų dirbau Didžiojoje Britanijoje. Ten su pacientu aptariama jo diagnozė, ligos eiga, gydymo planas, taip pat aptariami visi potencialūs punktai: ką jis mano, jei sustotų širdis, ir pan. Pacientas gali pareikšti valią, kad nenori vieno ar kito gydymo, taip pat kad nebūtų gaivinamas. Pas mus, jei žmogus net ir raštu išreiškė tokią valią, šis dokumentas niekinis, teisiškai jis negalioja.
Noriu pabrėžti, kad tai neturi nieko bendra su eutanazija. Tai tik galimybė negaivinti, netaikyti užsispyrėliško gydymo, kai tam nėra prasmės. Tuo tarpu eutanazija apibrėžiama kaip gydytojo asistuojama savižudybė. Ji įteisinta tik Belgijoje, Olandijoje ir Šveicarijoje“, – teigė anesteziologas reanimatologas.
Kaip žinoti, ar padaryta viskas, kas įmanoma?
Klausant mediko, neišvengiamai kirba klausimas: o kaip nesuklysti nustatant ribą, kad jau iš tiesų padaryta viskas, kas įmanoma? Beje, šis klausimas – dažniausia konfliktų tarp medikų ir paciento artimųjų priežastis. Pavyzdžiui, jeigu pacientas – labai garbaus amžiaus, ar tai kriterijus jo negydyti?
Jau ne vienerius metus pasauliniuose intensyviosios terapijos ir paliatyviosios medicinos ratuose diskutuojama apie mirties kokybę, o ne apie tai, kaip bet kokia kaina pratęsti gyvenimą.
„Amžius tikrai nėra kriterijus. Atsižvelgiama į tai, kokios yra gretutinės ligos, kaip veikia širdis, plaučiai, inkstai, kitos organizmo sistemos, kiek žmogus buvo įgalus pats apsitarnauti. Jei žmogus buvo prikaustytas prie vežimėlio, jam buvo reikalinga nuolatinė pagalba, jo plaučiai ir širdis dar prieš atvažiuojant veikė prastai, o įvykis, atvedęs jį į ligoninę, yra tik neišvengiamas lėtinių ligų pablogėjimas, mes žinome, kad tų lėtinių ligų nepagydysime. Ir kai ligoninėje jam sustoja širdis, jei būtų teisinis reglamentavimas, galėtume nuspręsti, kad tai nėra tikslinga, atsižvelgdami į krūties ląstos paspaudimų neefektyvumą ir galimas komplikacijas.
Jau ne vienerius metus pasauliniuose intensyviosios terapijos ir paliatyviosios medicinos ratuose diskutuojama apie mirties kokybę, o ne apie tai, kaip bet kokia kaina pratęsti gyvenimą. Vis aktualiau tampa, kaip numalšinti skausmą paskutinėmis gyvenimo akimirkomis, kaip sutelkti artimus žmones, sukurti jaukią aplinką ir pan.“, – pasakojo pašnekovas.
Teisė pasirinkti orią mirtį – tik teorinė
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto lektorė Žydrūnė Luneckaitė, gvildenanti medicininės etikos problemas, teigė, kad net patys medikai šią temą traktuoja skirtingai, o ką jau kalbėti apie visuomenę.
„Terapinis atkaklumas, arba užsispyrėliškas gydymas, ypač aktualus gyvenimo pabaigoje. Tačiau ši problema gerai suprantama tik tiems, kurie realiai per artimuosius ją patyrė. Žiūrint iš etinės pusės, aiškiai išskiriami trys su žmonių teise susiję principai. Pirmasis – autonomija, t. y. žmogaus teisė apsispręsti gydytis ar ne. Antrasis – informuotas sutikimas, kai žmogus supažindinamas su ligos eiga, prognozėmis ir pan. Taip pat žmogus gali pasirinkti nenorą žinoti informacijos.
Trečiasis – teisė į orumą, kurią apibrėžia ir Konstitucija, tačiau būtent čia ir prasideda nesusipratimai. Iš esmės pas mus situacija tokia: medicina padėti negali, bet numirti irgi neleidžia. Teoriškai turime teisinius, etinius principus, užtikrinančius žmogaus orumą, bet praktiškai jie neveikia. Kritinių būklių įstatymas apibrėžia, kad žmogus turi teisę išreikšti norą būti negaivinamas, bet jei gydytojų konsiliumas nuspręs kitaip, bus taip, kaip nuspręs gydytojai. Taigi iš tikrųjų į žmogaus norą neatsižvelgiama, medikai privalo gaivinti, priešingu atveju jie gali būti patraukti teisinėn atsakomybėn“, – teigė filosofė.
Medikai negali negydyti
Pasak jos, ši problematika atėjo su naujausiomis technologijomis, kuriomis šiandien įmanoma kontroliuoti net mirimo procesą. Taigi žmogus pakliuvo į savo paties mokslo pinkles, todėl atsirado būtinybė įstatymų, kurie reglamentuotų žmogaus teisę iki pat gyvenimo pabaigos išlikti oriam.
„Net Bažnyčios atstovai pritaria žmogaus teisei apsispręsti, kaip numirti. Šią savo teisę įgyvendino ir popiežius Paulius II, pasirinkęs numirti natūraliai, užuot gydęsis. Užsienio šalyse, kuriose ši teisė įtvirtinta, jei žmogus pareiškė savo valią būti negaivinamas, jis negaivinamas ir negydomas. Tuo tarpu pas mus medikai kalba apie atvejus, kai atveža pacientą su išplitusia onkologine liga, ištikus kokiai nors kitai problemai. Ir jį operuoja, nepaisant garbaus amžiaus ir sveikatos būklės, intubuoja, nes negali to nedaryti.
O ir patys artimieji kritinėse situacijose sutrinka, reikalauja ką nors daryti, nors iš tiesų jau reikėtų sustoti daryti ką nors. Ir medikai daro, taikydami užsispyrėlišką gydymą.
O ir patys artimieji kritinėse situacijose sutrinka, reikalauja ką nors daryti, nors iš tiesų jau reikėtų sustoti daryti ką nors. Ir medikai daro, taikydami užsispyrėlišką gydymą. Tai labai skausminga dilema: medikai supranta, kad nieko iš to nebus, tik žmogaus kankinimas, bet artimieji ir įstatymai spaudžia. Žinoma, ir artimuosius galima suprasti. Kiekviename iš mūsų glūdi išlikimo instinktas, todėl visada kirba abejonė: o gal? Be to, vėliau gali graužti sąžinė, ar tikrai viską padarei. Tai užburtas ratas, iš kurio vis dėlto reikėtų išeiti“, – svarstė Ž.Luneckaitė.
Pašnekovės manymu, vietoj terapinio atkaklumo reikėtų plėsti paliatyviąją slaugą, kuri ir skirta padėti žmogui išeiti be kančių, nenutolinant mirties ir jos nepriartinant. Ir jei ši medicinos sritis funkcionuotų visu pajėgumu, mirtis žmonių taip negąsdintų.
„Problema vis labiau gilės, kadangi visuomenė sensta, ligų daugėja, technologijos tobulėja. Prisimenant mediciną prieš 50 metų, šios problemos nebuvo. Terapinis atkaklumas atsirado tik išvysčius technologijas“, – įsitikinusi mokslininkė.
R.Vanagaitė: esu parašiusi, kad manęs negaivintų
Šiuo klausimu griežtą požiūrį turi ir viešųjų ryšių specialistė, rašytoja, knygos apie artimųjų senatvę ir slaugą „Pareigos metas“ autorė Rūta Vanagaitė, pati ne vienerius metus slaugiusi ligonį.
„Šiandien medicina gali žmogaus gyvenimą pratęsti labai ilgai, nesvarbu, kad jo kokybė apgailėtina. Pavyzdžiui, nuo Alzheimerio diagnozės iki mirties vidutiniškai praeina 8 metai. Galima tik įsivaizduoti, ką per tuos metus patiria ligonis ir jo artimieji.
Aš pati esu pasirašiusi išankstinės valios pareiškimą, kad medikai dirbtinai mano gyvenimo neilgintų. Jokių antibiotikų, jokių lašinių, jokių prijungimų prie aparatūros. Tegu man leidžia ramiai numirti, kai gamta nuspręs, kad mano galiojimo laikas pasibaigė. Aišku, medikai privalo gelbėti mano gyvybę pagal esamus teisės aktus, eutanazija pas mus draudžiama, bet daug ką Lietuvoje galima padaryti ne visai oficialiai“, – svarstė R.Vanagaitė.
Bažnyčia pritaria gydymo netaikymui
Tokį požiūrį palaiko ir bioetikos ekspertas, gydytojas ir kunigas prof. Andrius Narbekovas, brėžiantis aiškią ribą tarp eutanazijos, kurios idėją Bažnyčia griežtai smerkia, ir užsispyrėliško gydymo.
„Žmogui galima netaikyti užsispyrėliško gydymo, kuris tik dirbtinai pratęsia agoniją. Užsispyrėliško gydymo netaikymo atveju žmogus mirs dėl ligos natūralia mirtimi, o ne todėl, kad nebuvo taikomos gyvybę palaikančios priemonės. Kaip matome, yra esminis skirtumas tarp „mirties sukėlimo“ (eutanazijos) ir „sutikimo mirti“. Pirmuoju atveju yra gyvybę žudantis veiksmas, antruoju gyvybė priimama iki galo“, – aiškino A.Narbekovas.
Pasak jo, yra moraliai leistina tam tikromis sąlygomis atsisakyti vadinamojo užsispyrėliško gydymo, t. y. nebetaikyti tų medicinos procedūrų, kurios nebeatitinka realios ligonio padėties dėl šių priežasčių: 1) kada gydymas yra neefektyvus arba 2) kada toks gydymas pačiam ligoniui yra nepakeliamas.
Šiais atvejais tam tikros priemonės nėra taikomos, neturint intencijos sukelti mirtį, bet siekiant nutraukti neefektyvių arba ligoniui nepakeliamų priemonių naudojimą. Taigi tų veiksmų negalime vadinti eutanazija. Eutanazija bus tuomet, kada netaikomos gyvybę palaikančios priemonės dėl to, kad pati ligonio gyvybė, kuri gali būti palaikoma, yra traktuojama kaip našta ligoniui ir tokiu būdu turi būti nuimama nuo ligonio, o kaip priemonė tokiai gyvybei sunaikinti yra netaikomos gyvybę palaikančios priemonės.
