Dar tik nešiodama sūnų įsčiose Dalia Šatinskienė išgirdo – vaisius turi stuburo patologiją. Cezario pjūvio operacija nebuvo sklandi. Kaip sako pati moteris, „pradžioje viskas klostėsi blogai“.
Tačiau žinia, kad sūnus nevaldys kūno nuo juosmens žemyn, Šatinskus iš vėžių išmušė tik kelioms savaitėms. Šeima lyg šiaudo kabinosi už vienos gydytojos puse lūpų pasakytos frazės, kad ji lyg ir pastebėjo refleksų užuomazgas.
Treneriai turi būti labai kūrybingi, nes man sugalvoti pratimų sudėtinga.
Todėl nuo trijų savaičių Saulius kasdien mankštinosi su kineziterapeute, o nuo keturių mėnesių jau plaukiojo vonioje.
„Geri tėvai pasitaikė“
Kai Sauliui buvo devyni mėnesiai, gydytojai nuoširdžiai stebėjosi vaiko pažanga – sėdės. Lyg tai ir būtų didžiausias pasiekimas.
Tačiau dvejų metų ir keturių mėnesių Saulius atsistojo ir ėmė vaikščioti su lazdomis. Vėliau – ir be jų.
„Geri tėvai pasitaikė“, – žvelgdamas į mamą šypteli S.Šatinskas.
Sauliaus tėtis – buvęs vandensvydininkas. Būtent jis drąsino sūnų šokti į baseiną. „Būdamas devynerių dalyvavau plaukimo maratone Lampėdžių ežere ir įveikiau pusės kilometro distanciją“, – pasakoja paauglys.
Jam visada patiko vandenyje. Be to, čia dar ir sekėsi. „Todėl kartą pamatęs varžybas pasakiau: „Noriu dirbti profesionaliai“, – prisimena jis.
Nuo tada jis treniruojasi ne tik su tėčiu Alvydu Šatinsku, bet ir su treneriu Pavelu Bezubovu: „Jis yra išugdęs 21-ą pasaulinės klasės sporto meistrą.“
Kasdien Saulius nuplaukia apie 2 kilometrus. Be to, treniruojasi sporto salėje.
„Treneriai turi būti labai kūrybingi, nes man sugalvoti pratimų sudėtinga. Todėl dažniausiai dirbu su kineziterapeutu.“
Liepą namo grįžo su auksu
Iš pradžių tėvai Saulių skatino plaukti tik dėl sveikatos, tačiau vėliau pamatė, kad jis gali siekti ir gerų rezultatų.
„Savo amžiaus grupėje jau turiu kuo pasigirti“, – neslepia tarptautinėse neįgaliųjų sporto varžybose dalyvaujantis Saulius.
Savo amžiaus grupėje jau turiu kuo pasigirti.
Prieš trejus metus pasaulio čempionate Vokietijoje, kur dalyvavo 56 šalys, jis laimėjo sidabrą ir bronzą, o šią liepą iš Pasaulio jaunimo su fizine negalia žaidynių Nyderlanduose grįžo su dviem aukso medaliais.
Saulius suvokia, kad sportuodamas rizikuoja. Tačiau bent iki šiol didesnių traumų jam pavyko išvengti.
„Tačiau niekada nežinai, kada problemos išnirs, todėl reikia periodiškai pasitikrinti“, – svarsto 14-metis.
Svarbus svečias iš Vokietijos
Su Sauliumi susitikome Santariškių klinikų Vaikų ligoninės Ortopedijos skyriuje. „Vakar atliko juosmeninės dalies magnetinio rezonanso tyrimą, šiandien laukia galvos. Stuburo smegenis turiu, dabar reikia pažiūrėti, kaip galvoje“, – juokauja Saulius.
Per gyvenimą vaikinas patyrė keturias rimtas korekcines operacijas. Pastarosios operacijos metu jam buvo tvirtinamos čiurnos. Ši operacija pernai atlikta stebint gydytojui ortopedui iš Vokietijos Sebastianui Senstui.
Jis Vilniuje vieši ir šią savaitę – konsultuoja pacientus, dalyvauja operacijose ir konferencijose.
Išmokė bendradarbiauti
Vaikų ligoninės gydytojai su dr. S.Senstu pradėjo bendradarbiauti prieš 16 metų, jam tapus Arnštato universiteto Vokietijoje Vaikų ortopedijos skyriaus vadovu. Jis kviesdavo lietuvius gydytojus į stažuotes ir konferencijas, organizuojamas Arnštate, o kineziterapeutus – į brangius Bobath terapijos kursus Vokietijoje.
Pasak Vaikų ligoninės Vaikų ortopedijos skyriaus gydytojos ortopedės-traumatologės dr. Dalios Galvydienės, neuroortopedijos specialybė iki tol Lietuvoje nebuvo žinoma ir iki šiol nėra licencijuota. Ortopedinę patologiją dėl neurologinių ligų turinčius vaikus gydo ortopedai-traumatologai kartu su vaikų neurologais bei fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojais.
„S.Sensto dėka pagerėjo vaikų ortopedų, vaikų neurologų, fizinės terapijos ir reabilitacijos gydytojų, kineziterapeutų bendradarbiavimas, išsiplėtė galimybės suteikti pacientams šiuolaikišką gydymą“, – džiaugiasi D.Galvydienė.
Pernai vaikų cerebriniu paralyžiumi sergančiai pacientei, dalyvaujant S.Senstui, pirmą kartą Vaikų ligoninėje buvo atlikta šlaunies keturgalvio raumens dalies persodinimo operacija.
Nuo 2013 metų S.Senstas vadovauja Hamburgo Šion klinikos Vaikų ortopedijos skyriui.
Gydytojams – tik dėkingumas
Sauliaus mama D.Šatinskienė pažymi, kad vokiečiams operacijų pas S.Senstą tenka laukti ir 8–9 mėnesius.
„Tuo metu jis randa laiko atvykti į Lietuvą ir konsultuoti mūsų vaikus“, – dėkingumo neslėpė moteris.
Kęstutis Saniukas atstatyti sūnui klubų atvyko per savo laisvadienį tiesiai iš sodybos.
Apskritai Vaikų ligoninėje ji jaučiasi kaip namuose, nes čia lankosi nuo tada, kai Sauliui buvo vos 4 mėnesiai.
„Kęstutis Saniukas atstatyti sūnui klubų atvyko per savo laisvadienį tiesiai iš sodybos“, – susižavėjimo gydytojo, dabar einančio Vaikų ortopedijos-traumatologijos centro direktoriaus pareigas, atsidavimu darbui neslepia D.Šatinskienė.
Gydytoja D.Galvydienė Saulių globoja iki šių dienų.
„Skyriuje jaučiuosi kaip namie. Personalas nuostabus, gydytojai padaro viską ir dar daugiau. Grįžta iš konferencijos ir sako: „Čia tavo vaikui tiktų, pagalvojome, kad galėtume tai išbandyti. Mūsų šalis maža, todėl sudėtingų atvejų gydytojams pasitaiko retai. Todėl jie ir tobulinasi, konsultuodamiesi ir bendradarbiaudami su aukšto lygio specialistais iš užsienio“, – svarsto D.Šatinskienė.
Sutelkė panašaus likimo šeimas
S.Senstą, su kuriuo bendravo ne kartą, D.Šatinskienė apibūdina ne tik kaip savo srities profesionalą, bet ir kaip labai išsilavinusį, šviesų, aukštos vidinės kultūros žmogų.
„Jo visa šeima labai graži. Žmona yra muzikė, ligoninėje šeimoms ji organizuoja muzikinius vakarus, edukacines programas. Tai mane labai sužavėjo“, – pasakoja D.Šatinskienė.
Įkvėpta šio pavyzdžio prieš ketverius metus D.Šatinskienė įsteigė sveikatos ir integracijos klubą „Sauliukas“, kuris vienija panašaus likimo vaikus bei jų tėvus, vykdo įvairius projektus, veda mokymus, kviečia specialistus, dirbančius su fizinę negalią turinčiais vaikais, taip pat suteikia galimybę vaikams treniruotis baseine.
„Norėjosi suburti bendruomenę, kad šeimos dalytųsi išgyvenimais, patirtimi ir patarimais, bendrautų, konsultuotųsi“, – sako D.Šatinskienė.
