Populiariosios medicinos šaltiniai byloja: jeigu vyrų liemens apimtis viršija devyniasdešimt keturis centimetrus, o moterų – aštuoniasdešimt, sveikatos sutrikimų rizika smarkiai didėja.
A.Unikauskas šiuo atveju ne toks kategoriškas ir siūlo vertinti kitaip – liemens apimtis turėtų būti ne daugiau kaip 50 procentų žmogaus ūgio. Tad jeigu žmogaus ūgis du metrai, jam galima turėti ir metro apimties liemenį. Pasak gydytojo, apie pilvus kalbama per mažai, bet jie nėra tik estetinė problema, pastaruoju civilizacijos laikotarpiu persekiojanti dažną žmogų.
„Pingvino sindromas“
„Reikia skirti du dalykus: jei riebalai kaupiasi po oda – pusė bėdos. Daug blogiau, jei jie užvaldo gyvybiškai svarbius vidaus organus arba, kitaip sakant, tie organai apauga taukais. Didelį pilvą, kai žmogus nebemato savo kojų, medikai vadina pingvino sindromu. Toks pilvas grasina nemalonumais, jame per daug vidinių, vadinamų visceralinių, riebalų, kurie sukelia uždegimus ir daugelio sunkių ligų riziką, įskaitant ir ankstyvą mirtį“, – pranešime žiniasklaidai cituojamas profesorius.
Dažnas guodžiasi, jog riebalų sankaupos pilvo srityje neišvengiamai didėja su amžiumi. Profesorius tikina kitaip. Ir pastebi, jog didelis pilvas – pavojingas dalykas.
„Nuo ko priklauso, ar pilvotas žmogus sveikas ar jau ligotas? Mes sveiki tik tol, kol esam jautrūs insulinui. Svoris nedidėja, kraujospūdis normalus, mąstymas aiškus, miegas geras, vėžinių procesų nėra ir jaučiamės nuostabiai“, – pasakoja gydytojas
Tačiau vieną dieną, pasak profesoriaus, viskas pradeda keistis. Ląstelės ima streikuoti dėl maisto gausos ir uždaro insulino kanalą. Jos nustoja reaguoti į insuliną. Nuo to momento sudėtingame ir tobulame kūne ima vykti nepageidaujami procesai.
„Kai padidėja cukraus kiekis kraujyje, svoris ima augti ir prasideda ligos“, – aiškina Alvydas Unikauskas, prieš pradėdamas TV karjerą pats susigriebęs, jog irgi buvo patekęs į nesveikos gyvensenos pinkles bei užsiauginęs pilvą ir nerimą kėlusį viršsvorį.
Per keletą mėnesių jis atsikratė 30 kilogramų svorio ir dar vis lieknėja toliau, o jo pasirinktas svorio atsikratymo būdas nėra niekuo ypatingas.
„Tiesiog pradėjau retai valgyti. Pavadinkim tai pasninkavimu. Visais laikotarpiais taip žmonės darė. Jie nevalgė taip, kaip mes dabar, sunku įsivaizduoti žmogų prieš 100 tūkst. metų, kuris išlindo iš urvo ir nubėgo nusipirkt ko nors užkąsti, – juokiasi profesorius.
–Mūsų kūnas liko lygiai toks pat kaip prieš dešimtis tūkstančių metų. Smegenys taip pat. O gyvenimo būdas pasikeitė kardinaliai ir žmonės staiga ėmė tukti.“
Savo susikurtų mitybos principų besilaikantis medikas dabar maisto produktus renkasi atidžiai. Bet neperka beveik nieko, kas žymima etiketėmis, nes net ilgiausiu sąrašu išvardytose produktų sudėtyse pasigenda tikslumo.
„Dabar yra priskaičiuojama daugiau kaip pusė šimto įvairiausių cukrų rūšių, o tiksliai sužinoti, kas įdėta į į produktą, yra neįmanoma. Tai yra komercinė paslaptis“, – gamintojų gudrybes apibūdina gydytojas ir siūlo pirmiausia atsižvelgti į gyvensenos ritmą bei peržvelgti savo mitybos racioną.
