Pakentėk ir praeis – ar tikrai?
Pasak A.Vaitkaus, yra įvairių mitų, susijusių su skausmu, kurie išpopuliarėja tam tikrais konkrečiais laikotarpiais. Dažnas mitas susijęs su fiziologija.
„Neretai pacientas, atvykęs pas mus, neatsako į klausimą, kur skauda, bet ištraukia ir paduoda išrašą ar tyrimo rezultatą ir sako – čia yra problema. Tačiau mitas, kad skausmas lygus pažeidimui audinių lygyje. Taip nėra. Būna ir taip, kad matomi pakitimai, o žmogui neskauda. Ir atvirkščiai – pakitimų rasti nepavyksta, bet žmogui skauda“, – aiškino pašnekovas.
Dar vienas mitas – „pakentėk ir praeis“. „Skausmas – neišvengiamas dalykas, su juo susiduria visi. Ir mes nuo vaikystės tėvų mokomi skausmo patirties, mokomi pakentėti. Tai svarbu, nes tai lemia, kaip vėliau gyvenimo eigoje žmogus reaguos į skausmą. Taigi šia reakciją lemia įvairūs socialiniai, kultūriniai ir kiti aspektai. Netgi klinikiniais tyrimais įrodyta, kad skirtingų tautų žmonės skirtingai reaguoja į skausmą, skirtingai jį aprašo ir skirtingai sprendžia, ar reikia kreiptis pagalbos.
Aš irgi sutikčiau, kad galima pakentėti, jeigu yra aiški skausmo priežastis ir žinoma, kad ji laikina, pavyzdžiui, įsidūrei, susitrenkei. Tačiau kai priežastis neaiški ir skausmas progresuoja, tokie palinkėjimai netinka.
Skausmas gali būti ir pavojingos ligos išraiška, ypač jeigu jis stiprėja, kai žmogus neranda vietos, kurioje tas skausmas būtų mažesnis, atsiranda ir kitų simptomų. Tuomet kentėti nereikia, o būtina laiku kreiptis į gydytoją“, – patarė gydytojas.
Jo teigimu, skausmas labai išderina gyvenimą: sunku susikaupti, dirbti, bendrauti, užsiimti mėgstama veikla, apskritai džiaugtis gyvenimu. Tačiau dalis žmonių adaptuojasi, moka tvarkytis su skausmo psichoemocinėmis pasekmėmis savarankiškai.
Kitiems šis fizinis ir emocinis krūvis yra iššūkis; tokiu atveju būtina psichologo pagalba, kuri taip pat yra vienas iš gydymo būdų, taip pat prieinamų skausmo klinikoje. Psichologo tikslas – padėti žmogui kontroliuoti skausmo sukeliamą emocinę įtampą ir gyvenimo disbalansą.
Kada reikia kreiptis į skausmo kliniką
Pasak A.Vaitkaus, pacientai į skausmo kliniką atvyksta su įvairiomis ligomis, bet juos vienija ta pati problema – ilgai besitęsiantis, blogai kontroliuojamas skausmas. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai padėti labai sunku. Pavyzdžiui, yra ligų, kurios visam laikui pažeidžia nervų sistemą ar kitus mūsų audinius, ir tie pažeidimai gali lemti ilgai besitęsiantį skausmą. Kita vertus, šiuolaikinė medicina ieško sprendimų, ir jų jau nemažai rasta.
Vieni adaptuojasi, moka tvarkytis su skausmo psichoemocinėmis pasekmėmis. Kitiems šis fizinis ir emocinis krūvis yra iššūkis.
Paklaustas, kada jau reikia kreiptis į skausmo kliniką, gydytojas pajuokavo, kad niekas apie tai negalvoja įsidūręs ar susitrenkęs. Tačiau jeigu skausmo priežastis nėra aiški ir nepavyksta savarankiškai susitvarkyti su skausmu, pirmiausiai reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją, kuris įvertins, ar situacija pavojinga, kokia tolesnė jos vystymosi prognozė, kokios gali būti priežastys.
Jeigu ir jam neaišku, kodėl žmogui skauda, jis siunčiu pacientą pas specialistą. Jeigu ir šioje antroje grandyje skausmo kontroliuoti nepavyksta, t. y. gydymas nėra sėkmingas, specialistas gali nuspręsti pacientą siųsti į skausmo kliniką. Jas rasti šiuo metu galima jau daugelyje didžiųjų miestų.
Kaip nors specialiai ruoštis šiai konsultacijai nereikia – gyvenimo režimas turi būti įprastas, būtina gerti visus vartojamus vaistus, taip pat ir nuo skausmo. Svarbiausia pasiruošti papasakoti gydytojui apie savo skausmą ir jo keliamas problemas.
Mat skausmas – visiškai subjektyvus dalykas, jo niekaip nepamatuosi ir neištirsi, todėl pagrindinis diagnostinis įrankis, padedantis išsiaiškinti skausmo priežastis ir mechanizmą, – paciento apklausa. Kad ji būtų paprastesnė, visame pasaulyje naudojami specialūs klausimynai, kuriuos pacientas neskubėdamas užpildo.
„Skausmo simptomas – subjektyvus žmogaus patyrimas, jis nėra proporcingas ligos sukeltiems pakitimams. Kitaip tariant, ištyrę ir pamatę pakitimus galime tik gauti užuominą, kad gali skaudėti, bet tai neparodo skausmo. Todėl mes paciento labai daug klausinėjame“, – aiškino specialistas.
Kaip skausmas gydomas
Pasak A.Vaitkaus, pagrindinis skausmo gydymo metodas – intervencinis. Tai mažai invazinės procedūros, kurios skirtos skausmo kontrolės pagerinimui. Tam naudojami kelių grupių vaistai – vietiniai anestetikai ir priešuždegiminiai hormoniniai vaistai. Jie įprasti medicinoje, niekuo neypatingi.
„Dažnai pacientai klausia, kiek laiko po procedūros neskaudės. Labai sudėtinga atsakyti, nes kiekvienas pacientas, jo liga ir jo patiriamas skausmas yra individualus, ir pakitimai, kurie lemia skausmą, individualūs, todėl sudėtinga nuspėti individualią reakciją į gydymą. Tik gydymo eigoje yra matomas efektas.
Aišku, mes galime remtis patyrimu, klinikiniais tyrimais ir nurodyti tam tikrą procentinę pagerėjimo tikimybę, bet šie duomenys visuomet yra vidutiniai. Individualiu atveju gali labai reikšmingai svyruoti. Kita vertus, visai įprastas atvejis, kai žmonės išeina iš mūsų pamiršę savo lazdeles, su kuriomis atėjo“, – pasakojo gydytojas.
Pašnekovo teigimu, iš karto po procedūros būtina save pasaugoti – nerekomenduojama atlikti kokių nors fizinių veiksmų. Vėliau jau galima grįžti prie įprastinės kasdienės veiklos.
„Kai klausiama, ar galima lankstytis, kilnoti daiktus, visada galvoju, kodėl pacientas apie tai nepamąstė anksčiau. Apie 90 proc. atvejų skausmai susiję su atramos-judėjimo sistema – lėtinėmis degeneracinėmis stuburo, sąnarių ligomis, kurios tiesiogiai susijusios su šios sistemos perkrovimu, neteisingu judesių režimu (per didele fizine apkrova arba, atvirkščiai, per ilgai užsitęsusia statine padėtimi).
Visada mėgstu pabrėžti, kad pacientas didele dalimi pats sau gali padėti. Todėl mokytis judėti reikia pradėti tuomet, kai tik pradeda skaudėti.
Kalbant apskritai, lenktis, kelti sunkius daiktus mūsų atraminei-judėjimo sistemai yra iššūkis, kuris gali sustiprinti tiek lėtinį skausmą, tiek anuliuoti gydomąjį procedūros efektą. Kiekvienas žmogus turėtų jausti savo ribą – kiek jis gali lenktis, kiek kartų, kokį svorį gali pakelti – ir stebėti savo skausmo lygį“, – aiškino A.Vaitkus.
