Pirmas klausimas Jums, kuo onkologinės ligos ir jų gydymas skiriasi nuo kitų ligų?
Onkologinis susirgimas psichologiniu atžvilgiu yra sunki žinia pačiam pacientui ir tam tikras iššūkis visai šeimai. Turime tokį suvokimą, kad onkologinė liga yra nepagydoma, tai yra tam tikras nuosprendis. Todėl paprastai, kai susiduriame su onkologine liga, reikalingas didelis būrys specialistų, įsijungia visa didžiulė komanda – ir psichologas, ir socialinis darbuotojas. Ir pats kelias – susigyventi arba išgydyti – yra tam tikras išbandymas.
Sakote, kad ištinka šokas, bet išgirdus diagnozę tikriausiai žmogui keičiasi ir gyvenimo būdas, ar ne? Ką jam reikia keisti iš karto?
Nuo diagnozės nustatymo keisti visko iš karto tikriausiai nepavyksta pačiam pacientui ir artimiesiems, bet svarbus aspektas, jog pacientas tame kelyje ne vienas. Reikėtų, kad būtų komanda, kad įsitrauktų artimieji. Jeigu pacientas sužino onkologinę diagnozę, svarbu, kad artimieji žinotų apie tai.
Pirmi žingsniai – išsiaiškinti, koks yra „status quo“, kurioje vietoje mes esame: kuri stadija, kokio tipo tai vėžys, koks yra išplitimas, kur jis yra paplitęs, kokio agresyvumo, koks yra siūlomas gydymas, kaip ilgai jis bus tęsiamas, kokios pasekmės. Visi šitie klausimai yra svarbūs išsiaiškinti ir būtų gerai jau atvykus pas onkologą turėti šiuos klausimus susirašius, juos užduoti. Artimieji į tą pirmą pokalbį gali ateiti kartu tam, kad irgi viską išsiaiškintų. O po to, kai prasideda gydymas, kyla visi kiti klausimai apie tai, kaip tą kelią keliauti, kaip palaikyti sveikatą, kaip išlaikyti gyvenimo kokybę, kaip kovoti su pašaliniais reiškiniais ir t. t.
Sužinojus apie ligą, atėjus su klausimais, gavus atsakymus, pradėjus šią kelionę, žmogui vis dėlto reikia ir susitaikyti su liga. Vis dėlto būna ir atmetimo reakcija – neigimo etapas. Kiek gydytojai padeda žmogui stoti į kovą, o ne pasiduoti iš karto?
Teisingai jūs sakote, nes onkologinės ligos diagnozė yra tam tikra netektis. Žmogus netenka savo sveikatos ir priimti šitą diagnozę, šitą žinią yra sunku. Visus tuos etapus, apie kuriuos kalba psichologai, paprastai žmogus išgyvena, artimieji – taip pat. Tai tam tikras procesas, kuris neįvyksta per vieną dieną.
Onkologui būti tame procese kartu su pacientu yra gana sudėtinga, kartais kvalifikacijos neužtenka, ir mes tada kviečiamės į pagalbą psichologus. Dažniausiai galime sakyti, kad šio sunkaus išgyvenimo metu pacientas net nesupranta, kas su juo darosi, ir reaguoti su atjauta, empatiškai ne kiekvienas specialistas moka, nes tai yra tam tikras įgūdis. Galbūt po tam tikro laikotarpio, metų, dvejų, būtų galima kalbėti apie tam tikrą susigyvenimą ir jau matymą tos ligos kaip praeities. Pacientas jau gali kalbėti po kelerių metų, kad liga yra liga, bet „mano asmenybė ties ta liga neužsibaigia, esu daugiau nei šita liga“. Bet kai jis sužino šitą diagnozę, atrodo, kad liga ir jo asmenybė yra vienas ir tas pats, ir čia dabar įvyko žlugimas, vos ne mirtis tuoj įvyks, ir jis nieko kito nemato, gyvenimo nemato, artimųjų nemato ir viskas užsibaigia. Na, tai toks sudėtingas procesas pacientui taip pat ir gydytojui.
Tai ko reikia, kad tas gydymas būtų vis dėlto sėkmingas – laikytis režimo, vadovautis gautu gydymu?
Kalbant apie sėkmingą gydymą, turėtų būti bendradarbiavimas. Jei mes kalbame, kad yra diagnozė ir pacientas supranta, kokia yra liga, kokios galimos pasekmės, kokie gydymo variantai, tai darbas su onkologu yra tam tikras bendradarbiavimas. Iš onkologo reikėtų, kaip sakoma, išgauti maksimalią naudą ir jis gali būti tarpininkas visoms kitoms grandims. Tai – pasitikėjimas onkologu.
Kalbame apie tai, kad onkologas atstovauja tradicinę mediciną, tuos metodus, kurie moksliškai pagrįsti. Mes žinome, kad apie 50 proc. pacientų naudoja alternatyvius gydymo metodus, gydytojas net nežino, ką jie ten vartoja. Jie nepasako ir mes nežinome iš tikrųjų. Kartais gali būti taip, kad yra nepasitikima tradiciniais gydymo metodais, o labiau tikima netradiciniais.
Manome, kad vis tik tradiciniai gydymo metodai gali duoti daugiau naudos nei netradiciniai. Netradiciniai, alternatyvūs metodai gali būti kaip papildymas, bet tai reikėtų aptarti. Pacientui reikalinga pagalba, ir tai gali būti ne vien medikamentinis gydymas, bet ir tinkama mityba, fizinis aktyvumas, tam tikras režimas, rūpinimasis savo psichologine sveikata. Tai yra tam tikras darbas.
Paminėjote mitybą. Kodėl subalansuota, tinkama mityba yra svarbi onkologiniams ligoniams?
Dėl mitybos iš tikrųjų paprastai būna labai daug klausimų, ypač taikant chemoterapiją ir po chemoterapijos. Moksliškai yra įrodyta, jei mityba yra subalansuota, tai reiškia, kad pacientas gauna pakankamai kalorijų. Kai pacientas yra gydomas chemoterapija, įprastai būna didelės energijos sąnaudos ir kaloringumo neužtenka. Pacientas netenka svorio dėl chemoterapijos arba dėl galbūt kažkokio įsitikinimo jis dar badauja, tada tuo labiau netenkama svorio. Tai įprastai daro neigiamą įtaką gydymo rezultatui, nes jei jis negauna adekvačiai kalorijų ir baltymų, stebima daugiau komplikacijų, organizmas sunkiau atsistato ir pacientas jaučia didelį nuovargį. Tai – tam tikra netinkamo maitinimosi pasekmė.
Mes rekomenduojame didesnio kaloringumo mitybą, daugiau baltymų. Jeigu būtų galima paskaičiuoti, 1-1,5 gramo baltymų kilogramui kūno svorio. Didesnis kiekis baltymų nei paprastai žmogui reikalingas tam, kad išvengtų komplikacijų, kai taikome chemoterapiją, kad organizmas atsistatytų greičiau, kad jaustųsi stipriau ir energijos būtų daugiau.
Atitinkamai, jei nėra komplikacijų, gydymas būna labiau sėkmingas. Jei kalbame apie operacinį gydymą, irgi yra moksliškai įrodyta, kad jei pacientas prieš operaciją padidina savo svorį, atitinkamai gauna didesnio kaloringumo maitinimą, pasekmės po operacijos būna lengvesnės, mažiau komplikacijų. Mityba yra svarbus reiškinys.
Jei netaikome jokio gydymo ir kalbame apie mitybą, kuri galėtų padėti, kad liga neatsinaujintų – tai irgi labai svarbu. Pacientas gali pakeisti mitybą ir tai pagerina jo savijautą, dėl to, kad jis į racioną įtraukia daugiau tokių produktų, kurie mažina tam tikrą lėtinį uždegimą organizme. Lėtinis uždegimas, susietas su šiuolaikine mityba, gali skatinti ligos atsinaujinimą, tad subalansuota mityba gali tą lėtinį uždegimą mažinti. Tai ne toks pat uždegimas kaip infekcinis, bet susietas su tam tikru produktais, kuriuos mes dabar vartojame. Tai yra šiuolaikinės mitybos problema, nes didžioji dalis maisto yra perdirbta ir jame yra daug visokių medžiagų, produktų, kurie palaiko tą lėtinį uždegimą, skatina lėtines, širdies ligas, cukrinį diabetą, tarp jų ir onkologines ligas. Mityba šiuo atžvilgiu turi tam daug įtakos.
Kalbant apie mitybą, sakote, kad ir tų perdirbtų maisto produktų dabar gausu, jie irgi skatina visokias ligas. Bet žmonėms, kurie serga onkologine liga, dažnai būna, kad jie negali pavalgyti, nesinori to sveiko produkto. Ar yra kažkokių patarimų jiems, kokią mitybą rinktis, kad vis dėlto jie patenkintų kalorijų normą, bet ir tuo pačiu sveikai maitintųsi?
Tarkime, pacientas turi išplitusią ligą, kuri yra ketvirtos stadijos, mes taikome chemoterapiją, ta chemoterapija bus ilgą laiką ir negalime jos atsisakyti, kad kontroliuotume ligą. Chemoterapija vis dėlto sukelia pašalinius reiškinius. Vienas iš dažniausių yra pykinimas, vėmimas, kartais viduriavimas. Natūraliai pacientas abejingai žiūri į maistą, nes jis jaučia tam tikrus simptomus. Tokiu atveju parinkti tą mitybą yra sudėtinga.
Atkreipiame dėmesį į pacientą, jei jam krinta svoris, atsiranda nuovargio simptomai, mes nukreipiame jį dietologo konsultacijai. Toks yra kaip rutininis standartas konsultuotis su dietologu dėl mitybos klausimų tam, kad dietologas sudėliotų mitybos planą būtent konkrečiam pacientui.
Prie visos mitybos ir maitinimosi plano, kurį pacientas turi namuose, dietologai dabar arsenale turi tam tikrus medicininius maisto papildus, kurie gali būti įtraukti į mitybą. Šie papildai turi tam tikrų specialių medžiagų, vitaminų, yra gausūs baltymų, skysto pavidalo. Tai iš tikrųjų yra tam tikra pagalba pacientams, kad jie išlaikytų tinkamą sveikatos būklę. Ypač pacientams, kurie yra po operacijų – po skrandžio, žarnyno ar kasos operacijos maisto produktų pasisavinimas yra sudėtingesnis.
Arba, pavyzdžiui, pacientai, kuriems yra tam tikra kliūtis maistui patekti – pavyzdžiui, stemplės arba galvos ir kaklo vėžys. Tada suformuojama tam tikra dirbtinė anga, per kurią maistas patenka į skrandį. Yra rekomendacijos, kad tam tikrą maistą pacientas paruošia ir maitinasi tokiu būdu. Bet yra maisto papildai, kurie specializuoti, skystos formos ir tai yra jau visai kito lygio kaloringumas, vitaminų ir baltymų kiekis. Tai – visai kito lygio pagalba tokiems pacientams.
Pabaigai paskutinis klausimas. Ką patartumėte tiems, kurie neseniai susidūrė su diagnoze, ir jų artimiesiems – nuo ko pradėti ir kas labiausiai padeda sveikti?
Iš tikrųjų atsakymas gali būti kompleksinis. Reikėtų kalbėti apie tai, kad išgirdus šitą diagnozę reikėtų žiūrėti į tą ligą kaip į tam tikrą savo gyvenimo etapą. Tai tik dalis gyvenimo, bet vis tik liga nėra visas gyvenimas. Yra dar daug paciento gyvenime svarbių dalykų – šeima, galbūt dar kažkoks projektas. Ir jeigu tas žvilgsnis yra toks platesnis, tai liga yra tik tam tikra dalis gyvenimo.
Ką noriu pasakyti, liga yra svarbi, ją reikia gydyti, bet gyvenimas yra svarbesnis. Reikėtų į tą gyvenimą žiūrėti truputį plačiau. Jeigu nepavyksta, galbūt būtų galima pasitelkti pagalbą – pagalbininkai gali būti ir artimieji, ir medikai, psichologai. Turime patirčių, kai pacientai po tam tikro gydymo, jau turėdami onkologinę ligą ateina su tam tikrais atradimais, pasikeičia jų požiūris į gyvenimą ir vertybes. Kaip jie sako – nebūtų tos ligos, aš daug ko nesuprasčiau gyvenime. Mano toks siūlymas – tame kelyje truputį matyti plačiau nei vien ligą.
Ačiū Jums už pokalbį.
