Kas yra smegenų mirtis ir kaip ji nustatoma, Nacionalinis transplantacijos biuras (NTB) prie Sveikatos Apsaugos ministerijos pranešime spaudai klausė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės (LSMU) Kauno klinikos Intensyviosios terapijos klinikos vadovo, gydytojo anesteziologo reanimatologo doc. Tomo Tamošuičio.
„Smegenų mirtis – negrįžtamai nutrūkusi smegenų veikla ir ši būklė lyginama viso žmogaus organizmo mirčiai, nes be smegenų veiklos neįmanoma išlaikyti kitų žmogaus organų funkcionalumo. Žmogaus mirties mechanizmai yra du: sustojus širdžiai ir kvėpavimui arba nustojus funkcionuoti smegenims.
Abu mechanizmai susiję, tik kartais iš pradžių diagnozuojama viena mirties priežastis, o kartais – kita“, – aiškina Intensyvios terapijos klinikos vadovas.
T.Tamošuitis nurodo, kad smegenų mirtis žmogų ištinka tada, kai sustoja kraujotaka visose galvos smegenis maitinančiose kraujagyslėse ir dėl deguonies bei mitybinių medžiagų bado smegenų audinys miršta.
Tiesa, tai gana reta mirties priežastis – Lietuvoje per metus ji diagnozuojama kiek dažniau nei 100 kartų per metus. Tačiau Intensyvios terapijos klinikos vadovas priduria, kad žinoma, jog dažnai ji gali būti nediagnozuojama ir mirtis nustatoma tik sustojus širdžiai.
Kas sukelia smegenų mirtį?
Dažniausiai smegenų mirtis gali būti įtariama, kai pacientas yra patyręs sunkų galvos smegenų pažeidimą, dėl kurio yra be sąmonės ir negali pats kvėpuoti. Tačiau įvairios traumos nėra vienintelė priežastis, galinti sukelti smegenų mirtį.
„Smegenų mirties priežastys gali būti įvairios, pavyzdžiui, insultas ar net apsinuodijimas, bet visos tos priežastys sąlygoja smegenų tinimą, o kadangi smegenims kietoje kaukolės ertmėje nėra, kur plėstis, tai galiausiai sąlygoja minkšto smegenų audinio suspaudimą, įstrigimą ir kraujotakos išnykimą“, – aiškina T.Tamošuitis.
Nuo smegenų mirties nėra apsaugotas nė vienas žmogus – ji gali ištikti tiek garbaus amžiaus senjorą, tiek kūdikį. Tiesa, jauniems žmonėms patyrus pažeidimą, jų smegenys tinsta greičiau ir agresyviau nei vyresnių žmonių. Gydytojas anesteziologas reanimatologas nurodo, kad taip yra todėl, kad žmonių smegenų apimtis senstant mažėja ir dėl šios priežasties jos ne taip lengvai tinsta ir įstringa.
Kaip diagnozuojama smegenų mirtis?
Tai, kad pacientą ištiko galvos smegenų mirtis, įtaria gydantis gydytojas – dažniausiai tai yra gydytojas anesteziologas reanimatologas. Tačiau vienas gydytojas negali diagnozuoti smegenų mirties – tai turi patvirtinti gydytojų konsiliumas, sudarytas ne mažiau kaip iš trijų specialistų.
„Galvos smegenų mirties diagnostika yra griežtai reglamentuotas procesas ir yra daugiapakopis. Dažniausiai Lietuvoje galvos smegenų mirties diagnozė patvirtinama instrumentiniais tyrimais, tačiau galimas ilgalaikis paciento klinikinis stebėjimas ir, jeigu žmogus atitinka nustatytus 7 galvos smegenų mirties kriterijus vertinant 3 kartus iš eilės, tai taip pat gali patvirtinti diagnozę.
Svarbu, kad būtų aiškios smegenų mirties priežastys, atmesti galimi grįžtami sutrikimai ir trijų skirtingų specialybių gydytojų pritarimas.
Pagrindinis instrumentinis tyrimas – galvos smegenų angiografija. Tai yra kraujotakos tyrimas, kai pacientui suleidžiamas kontrastas į žmogaus kraujotaką ir stebima, kaip jis teka tik iki galvos smegenų ir sustoja. Tai 100 proc. patvirtina, kad kraujotaka nutrūkusi ir įvyko galvos smegenų mirtis.
Pacientų artimiesiems visada pademonstruojami tyrimo vaizdiniai rezultatai ir paaiškinamas kraujotakos nutrūkimo galvos smegenyse faktas. Tiesiogiai stebėti tyrimo negalima, nes jis atliekamas radio-operacinėje steriliomis sąlygomis“, – nurodo gydytojas.
Svarbiausia suprasti, kad smegenų mirtis nėra koma. Komos būsenoje esantis pacientas yra netekęs sąmonės, jo refleksai yra išnykę ir sutrikusios gyvybinės funkcijos, tačiau jis gali atsibusti bei gyventi toliau. Mirus smegenims, negrįžtamai nutrūksta galvos smegenų veikla, su jomis nutrūksta ir gyvybė. Visgi dar kurį laiką, ištikus smegenų mirčiai, gali plakti velionio širdis ir funkcionuoti kiti organai.
„Taip nutinka dėl autonominės vidaus organų reguliacijos bei medikų taikomų medicininių priemonių, todėl laikinai širdies ir kitų vidaus organų veiklą galima išlaikyti. Tačiau, nepaisant visų priemonių, galiausiai nustoja funkcionuoti ir jie“, – aiškina T.Tamošuitis.
Po smegenų mirties – klausimas apie donorystę
Esminė sąlyga, kad žmogus taptų organų donoru po mirties – žmogui reanimacijos skyriuje turi būti konstatuota smegenų mirtis ar širdies sustojimas. Kalba apie organų donorystę galima tik tada, kai nepavyksta atkurti kraujotakos smegenyse ir širdies veiklos, kai būna išnaudotos visos galimybės atgaivinti žmogų.
Įtarus smegenų mirtį gydytojai pasikalba su artimaisiais ir pasako jiems apie galimybę savo mylimo žmogaus gyvenimą pratęsti kituose ir donuoti organus.
Gydytojui anesteziologui reanimatologui T.Tamošuičiui ne kartą teko kalbėtis su potencialių organų donorų artimaisiais, pranešti apie artimo žmogaus mirtį ir klausti nuomonės apie donorystę.
„Tiesą sakant, įmanoma įprasti prie tokio pokalbio ir to reikia mokytis. Kuo dažniau gydytojas tai daro, tuo mažiau pasiduoda emocijoms bei sugeba geriau paaiškinti skausmo ištiktiems artimiesiems visas ligos aplinkybes ir pasekmes.
Gydytojas turi tapti psichologu, o juk nenorėtumėte lankytis pas psichologą, kuris savo darbą dirba pripuolamai, netobulina savo įgūdžių ir žinių“, – svarsto Intensyvios terapijos klinikos vadovas.
Pasak gydytojo, artimųjų sprendimui didžiausią įtaką daro tai, ar yra žinoma mirusiojo valia.
„Kai būna įvykę aiškūs pokalbiai šeimoje apie organų donorystę ir nuomonės būna išsakytos, tuomet ir pasirinkimas tampa lengvesnis. Žinoma, kartais sprendimą gali lemti ir emocijos ar trečiųjų jėgų įtaka“, – priduria jis.
Artimiesiems pritarus organų ir (ar) audinių donorystei, prasideda didelės medikų komandos darbas – mirusiojo organai pradedami ruošti donorystei, išrenkami tinkamiausi recipientai ir eksplantuojami organai, o tai daug kruopštumo reikalaujantis darbas.
„Viskas atliekama su didžiausia pagarba donorui, jo kūnui. Organų eksplantacija atliekama operacinėje, taikant narkozę, o baigus operaciją, išjungiama širdies ir plaučių veiklą palaikanti aparatūra.
Biologinė mirtis diagnozuojama, kai širdies veikla sustoja arba, jeigu širdis imama transplantacijai, mirtis diagnozuojama užspaudus pagrindinę širdį maitinančią kraujagyslę“, – proceso eigą pasakoja gydytojas.
Viskas atliekama su didžiausia pagarba donorui, jo kūnui.
Jeigu artimieji nepritaria organų donorystei, tuomet yra nutraukiamos širdies ir plaučių veiklą palaikančios priemonės bei, sustojus širdžiai, diagnozuojama mirtis.
Palengvintų sprendimą artimiesiems
Lietuvoje veikia informuoto sutikimo donorystės modelis, tai yra, kai norintieji po mirties paaukoti savo organus sergantiems žmonėms, užpildo prašymą ir gauna Donoro kortelę, o žmogaus mirties atveju prašoma ir artimųjų sutikimo. Tokio tipo organų donorystės modelis yra taikomas dar 7-iose Europos valstybėse.
Didžiojoje dalyje Europos valstybių taikomas numanomo sutikimo organų donorystės modelis. Tokio modelio atveju, žmogus laikomas pritariančiu organų donorystei, jeigu nėra raštu pareiškęs kitaip. Svarstoma tokį organų donorystės modelį ateityje taikyti ir Lietuvoje, tačiau, bet kokiu atveju, svarbiausiais galutinis sprendimas priklausytų mirusiojo artimiesiems.
„Numanomos donorystės modeliui pritariu ir, manau, kad kai kuriais atvejais tai padės apsispręsti artimiesiems, nes jei jau žmogus tikrai buvo prieš donorystę, tai būtų atsisakęs būdamas gyvas. Kai kada padės ir gydytojams priimti sprendimus, pavyzdžiui, kai mirusysis neturi artimųjų, kurių būtų galima paklausti dėl donorystės.
Vis dėlto manau, kad vien numanomo sutikimo modelio pakeitimas nepadarys proveržio šioje srityje, daug svarbiau yra gerai organizuota ir profesionali organų donorystės sistema Lietuvoje, kurios kūrimas šiuo metu vyksta“, – sako T.Tamošuitis.
Šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia 318 žmonių: 78 laukia inksto, 1 kasos-inksto komplekso, 34 širdies, 6 plaučių, 4 širdies-plaučių komplekso, 42 kepenų, 153 ragenų transplantacijos. Iš jų – 3 vaikai.
Šių žmonių sveikata priklauso tik nuo kitų žmonių gerumo ir pasiryžimo padovanoti savo organus po mirties.
