Ką šiuo metu išgyvena žmonės ir kaip jie gali sau padėti, kalbamės su „Asmens sveikatos klinikos“ gydytoju psichiatru, psichoterapeutu Liudviku Lazausku, rašoma pranešime žiniasklaidai.
– Kas dabar vyksta žmonių gyvenimuose, kai tenka susitaikyti su tokia gąsdinančia antrąja koronaviruso banga?
– Tiesą sakant, daugybė žmonių tik dabar pradeda jausti pirmosios bangos padarinius. Pavasarį dauguma mobilizavosi, nes reikėjo adaptuotis ir veikti, nebuvo, kada galvoti. Visas pirmos bangos „smagumas“ atūžė po vasaros atostogų. Karantinui pasibaigus žmonės turėjo galimybę išvykti prie jūros ar į sodybas, pailsėjo ir atsipalaidavo. O atėjęs ruduo, vaikų mokyklos, galiausiai – naujas protrūkis, sudrebino bene visų gyvenimus.
Girdėjau, kad šiomis dienomis patvirtinus jau bene efektyvią vakciną prieš koronavirusą, ėmė kilti turizmo agentūrų akcijos. Panašų rezonansą visuomenėje sukėlė ir prasidėję nauji mokslo metai – net ir neturinčius vaikų tai paveikė: sustiprėjo nerimas, įtampa, depresijos požymiai. Iš ateinančių klientų matau, kad daug kam sustiprėjo ar atsinaujino priklausomybės – lošimo, psichotropinių medžiagų vartojimo ir kitos. Žmonės taip „gydo“ savo nerimą.
Juk iki šiol mūsų amžiuje nebuvo tokio laikotarpio, kai žmonės tiek daug laiko leistų kartu po vienu stogu – turėdavome daug galimybių ir būdų atsitraukti vienas nuo kito.
Įdomu ir tai, kad akivaizdžiai padaugėjo poroms teikiamų mūsų konsultacijų. Su kolegomis juokaujame, kad jeigu dėl konsultacijų nesikreipė bent viena ar dvi naujos poros per savaitę, tai jau netipinė savaitė. Leisdamos daug laiko kartu per karantiną poros pamatė, kur žiūri skirtingomis kryptimis. Rudenį jau dauguma ėjo į darbus, galėjo grįžti į savo hobius, prasiblaškyti, tačiau veikiausiai to nepakako, kad užsimirštų tai, ką patyrė ir pamatė karantino metu.
Juk iki šiol mūsų amžiuje nebuvo tokio laikotarpio, kai žmonės tiek daug laiko leistų kartu po vienu stogu – turėdavome daug galimybių ir būdų atsitraukti vienas nuo kito. Taigi toli gražu ne kiekvienam ir ne visada užtenka kantrybės išbūti su partnerio, vaikų ir kitų artimųjų „kaprizais“. Gerai, kai žmogus gali identifikuoti, kas su juo vyksta, ir imtis tai spręsti.
Panašius ciklus mūsų visuomenė išgyveno po 1991 metų sausio istorinių įvykių. Metų pradžioje, kai viskas „braškėjo“, žmonės į psichikos specialistus nesikreipė. Buvo tam tikras susikaupimas, veiksmų dėliojimasis, tokiu metu žmonės mobilizuojasi. Viskas pasikeitė po rugpjūtį Maskvoje įvykusio pučo – tik po jo žmonės pradėjo „plaukti“ pas psichikos specialistus. Karo metu taip pat sumažėja psichinių susirgimų, nes žmonės sutelkia savo jėgas, juk tuo metu svarbiausia – išgyventi.
Žinoma, būna perdegimų. Karo metu į perdegimus niekas nereaguoja ir tada liūdnai baigiasi. Pirmojo karantino metu žmonės taip pat itin aktyviai bandė susirasti papildomų veiklų, kuriomis užpildytų dienotvarkę, kompensuotų nerimą – ir nemažai jų perdegė.
Daug kas šiuo metu sako besijaučiantis kaip perpildytas indas, iš kurio nuo mažiausio virptelėjimo per kraštus ima veržtis vanduo ar koks kitas jo turinys bebūtų. Kas tame inde – tik pats žmogus žino. Svarbu, kad jis atrastų pagalbininką, kuris padėtų nupilti dalį turinio, o nupylus, sumažinus įtampą, galima jau analizuoti, kas ten yra. Nupilti irgi reikia laiko.
– Sakote, reikia laiko pirmiausia įtampai sumažinti, o tik tuomet seka analizė: kiek tai trunka? Kaip greitai žmogus gali pasijusti geriau?
– Dauguma atėję tikisi labai greito rezultato, tačiau netgi fiziologiškai to neįmanoma padaryti dėl mūsų smegenų darbo specifikos. Vieną pokalbį mes „virškiname“ maždaug 72 valandas. Indą nupilti, arba kitaip – emocinį gaisrą užgesinti – gali pavykti ir per kokias dvi savaites.
Pradžioje psichinės sveikatos specialistas su klientu susitinka kiek dažniau. O kai nuimama pirminė įtampa ir imamasi tirti puodynės turinio, vizitai retinami, nes reikia laiko žmogui viską apmąstyti, įsisavinti. Taigi apie pirminį rezultatą galime kalbėti ne anksčiau kaip po kokių dviejų mėnesių, turi įvykti bent 8–10 susitikimų. Žinoma, tai preliminarūs skaičiavimai ir individualūs atvejai gali būti labai skirtingi.
– O dėl kokių nusiskundimų žmonės šiuo metu kreipiasi?
– Dažniausiai šiuo metu žmonės ateina dėl juos ištinkančių nerimo priepuolių, panikos atakų. Arba kreipiasi, jausdami įvairių psichosomatinių sutrikimų, tačiau perėję įvairius gydytojus – šeimos gydytojus, kardiologus, endokrinologus – neranda savo prastos savijautos priežasčių.
Kai organizmas yra parengties būsenoje dėl streso, jis ginasi, leisdamas stresui atakuoti mūsų silpnąsias vietas, vadinamąjį organą-taikinį, taip prasideda sveikatos sutrikimai. Labai pagirtina, kai neradus fizinių to priežasčių kolegos gydytojai patys nukreipia žmones į psichikos sveikatos specialistus ir šie ateina ieškoti blogą savijautą sukeliančių psichologinių priežasčių.
Pačios priežasties ir mes dažnai negalime pašalinti. Tarkim, jeigu žmogaus nerimo priežastimi yra pensija, juk nepriversime darbdavio, kad žmogus galėtų dirbti toliau. Tačiau mes koreguojame žmogaus reakcijas, savijautas į priežastį. Ir kai pašalinami nemalonūs reiškiniai, atlaisvėja žmogaus protas suvokti, kas darosi aplinkui, ką jis gali savo gyvenime atrasti naujo, kur save padėti.
Kol širdis daužosi ir manai, kad tave tuos ištiks infarktas, sunku ieškoti priežasčių, tuomet susitelki į fizinius negalavimus. Štai viena visai nesena istorija – žmogus įsidarbino į naują darbą, rodos, puikiai adaptavosi, tačiau vieną gražią dieną sustreikavo jo širdis. Žmogus išsikvietė greitąją pagalbą, tačiau ligoninėje nerado jokių sveikatos nukrypimų ir išleido gydytis ambulatoriškai. Po kurio laiko priepuolis pasikartojo ir medikai nukreipė žmogų ieškoti psichologinių priežasčių. Per maždaug mėnesį jis pasiekė psichikos sveikatos specialistus – tai labai greitas laikotarpis, dažnu atveju šis kelias iki mūsų užtrunka gerokai ilgiau.
– Kaip, jūsų manymu, žmonėms pavyksta tvarkytis su šio rudens aktualijomis: antra banga, pakartotiniu karantinu? Ar jie elgiasi taip pat, ar kažką keičia?
– Evoliucija gamtoje vyksta dėl to, kad žmogus mokosi ir atitinkamai koreguoja savo elgesį. Jeigu kažkas atsitiko ne taip, kaip norisi, dauguma antrą kartą daro kitaip. Tad dalis žmonių tikrai pasimokė ir šiuo metu stengiasi išlaikyti tokį aktyvumą, ritmą ir tuos ritualus, kurie pirmosios bangos metu padėjo daugiau ar mažiau išlaikyti pusiausvyrą. Esminis dalykas šiuo metu ir yra išlaikyti pusiausvyrą, nepaskęsti toje antrojoje bangoje. Dabar reikia sutelkti pastangas ir maksimaliai harmonizuoti savo gyvenimą.
Esminis dalykas šiuo metu ir yra išlaikyti pusiausvyrą, nepaskęsti toje antrojoje bangoje.
Labai džiugu, kad su klientais, su kuriais dirbame nuo pavasario ir konsultacijų nenutraukėme, matome daug geresnius rezultatus nei su tais, kurie kreipėsi neseniai. Ir nors dabar atėjo antroji banga, ilgiau besilankantieji turi paramą, galimybę ištransliuoti savo problemas, savijautas ir neužkrauti savo artimųjų, žino įrankius, kaip tvarkytis, tad ir lengviau pakelia visą šį etapą.
– Sakote, svarbiausia šiuo metu yra išlaikyti balansą, tačiau kaip tai padaryti?
– Pasakysiu seną tiesą – žmogui labai svarbu išlaikyti dienotvarkę ir ritmiškumą. Kai žinoma, kas po ko seka, tai padeda tvirčiau laikytis tiek fizine, tiek psichologine prasme. Gydymo įstaigose, statutinėse tarnybose, mokykloje juk ne veltui yra aiškus tvarkaraštis, kurio laikomasi: kada miegama, kada valgoma, kada sportuojama. Jeigu visa tai vyksta reguliariai nustatytu laiku, daug lengviau išlaikyti pusiausvyrą ir saugumą.
Tai nėra iš piršto laužta, o pagrįsta žmogaus fiziologija. Pavyzdžiui, vienas smegenų pusrutulis aktyviai dirba maždaug 45 minutes, tada darbo imasi kitas. Dėl to vaikams reikia pertraukų kas akademinę valandą, suaugusiems, kurie labiau įgudę koncentruoti dėmesį, – kas 1,5. Geriausia padaryti 15–20 min. pertrauką ir tuomet grįžti prie darbų.
Pasakysiu seną tiesą – žmogui labai svarbu išlaikyti dienotvarkę ir ritmiškumą.
Taigi receptas paprastas: gyvenimas pagal tvarkaraštį, kuriame – kokybiškas miegas, fizinis aktyvumas, kad ir namų sąlygomis ar pažingsniavimas aplink kvartalą, lipimas laiptais, tuomet – pertraukėlės tarp darbų, skiriant dėmesio sau ar pabendrauti su draugais, kolegomis, artimaisiais.
Sakysite, tai labai egoistiška? Tačiau jeigu varai kaip „berazumis“ ir nuvarai save iki dugno – kas iš to? Ką, praradęs balansą ir sveikatą pats, gali duodi aplinkiniams? Žmonių bendravimas juk yra kaip rudens derliaus suneštuvės: visi susineša savo daržo gėrybes, keičiasi jomis, ragauja vienas kito užaugintų gėrybių ir džiaugiasi visu šiuo procesu. Džiaugsmas, juokas, malonus užsiėmimas prailgina gyvenimą ir stiprina imunitetą, taip reikalingą įveikti koronavirusą. Tad esminis patarimas šiuo metu visiems būtų – pasirūpinti savimi ir neužmiršti džiaugsmo.
