– Su kuo sunkiausia susidoroti, kai žmogus išgirsta vėžio diagnozę?
– Reakcija dažnai priklauso ir nuo amžiaus. Vienaip reaguoja jaunas žmogus, tik pradėjęs kopti karjeros laiptais, sukūręs šeimą, kuris išgirsta, kad jam ketvirtos stadijos vėžys, kitaip – beveik 80 metų močiutė, kuri ligą priima kaip su amžiumi ateinančią tiesą, kad žmogus sveikas numirti negali. Ji tik klausia, kaip greitai numirs ir kiek kančių teks patirti.
Bet kuriuo atveju svarbiausia, kad žmogus gautų aiškią programą, ką daryti, kad nustotų panikuoti ir blaškytis. Beje, jaunas vyras, kurį paminėjau, iš pradžių buvo labai sutrikęs, paklausė, ar gali kitą savaitę vykti su žmona į suplanuotą kelionę. Kai išgirdo teigiamą atsakymą, labai nustebo. Tačiau iš tiesų gyvenimas tęsiasi ir su vėžiu. Kiek mes gyvensime – tai jau aukštesnių jėgų valia, bet visada reikia suteikti žmogui vilties.
Tai didžiulė psichologinė našta, kurios nejuntame, jei gyvename įprastą gyvenimą su kasdiene rutina, kurios metu paprastai egzistencijos klausimas neiškyla.
Vėžio diagnozė – visada labai didelis iššūkis bet kam. Didelė psichologinė trauma ar įtampa, leidžianti suprasti, koks trapus yra gyvenimas ir kad bet kurią dieną jis gali labai smarkiai pasikeisti į vieną ar kitą pusę.
Po tokios diagnozės pradedi galvoti ne tik apie save, bet ir apie artimuosius – kas jiems nutiks (tėvai, maži vaikai, sutuoktiniai). Tai iš tiesų didžiulė psichologinė našta, kurios nejuntame, jei gyvename įprastą gyvenimą su kasdiene rutina, kurios metu paprastai egzistencijos klausimas neiškyla. Reakcijos į diagnozę būna labai įvairios – vieni prapliumpa ašaromis, kiti kaip tik užsidaro savyje ir nenori nieko girdėti.
Šeima – ne visada patikimas ramstis, nes namiškiai taip pat įtraukti į procesą, jie taip pat svyruoja, nežino, ką daryti. Taigi pagalba būtina iš šalies.
Daugelyje pasaulio klinikų taikomas toks metodas, kai psichologas tyliai sėdi gydytojo kabinete, kai šis konsultuoja pacientą, ir jei mato, kad pacientas po konsultacijos pasimetęs, jam reikia pagalbos, iš karto su juo kalbasi.
– Ar skirtingai į ligą reaguoja vyrai ir moterys?
– Vyrams lengviau. Jeigu jie turi šeimą, moteris labai retai palieka sergantį vyrą. Ir jiems labai tinka, kad jais rūpinamasi, jie taip nusikrauna nuo savęs didelę naštos dalį. Moterys kažkodėl viską nori ištverti pačios, tampa uždaresnės, o tai gali lemti, kad šeima iširs.
Vyresnio amžiaus moterys ramybės dažnai ieško religijoje ar pokalbiuose su draugėmis ir gauna jų palaikymą. Vyrai ne taip linkę dalintis su draugais savo skauduliais, jie pasitiki tik šeimos ratu.
– O kaip elgiasi moterys, kurios turi nepilnamečių vaikų: joms lengviau ar sunkiau?
– Moterys neabejotinai pirmiausiai yra mamos. Jos tuo metu negalvoja apie save, negalvoja apie vyrą, apie savo tėvus, tačiau pirmiausiai galvoja apie savo vaikus. Ir tampa tikromis liūtėmis, pasiruošusiomis kovoti dėl savo gyvybės vardan vaikų gerovės. Tiesa, būna ir taip, kad moterys labai susitelkia į vaikus ir atstumia kitus artimuosius.
Jeigu mes turime galimybę pabūti su artimaisiais, išnaudokime ją, eikvokime savo likusį laiką teisingai.
Pasitaiko atvejų, kai pas mus ateina moterų vyrai ar tėvai ir prašo paaiškinti, kas vyksta, nes pati moteris apie savo sveikatą su jais nešneka. Galbūt jos nenori perkelti artimiesiems savo psichologinės naštos, bet iš tiesų daro klaidą, nes artimieji ima jaustis nereikalingi.
Kartais moterys užsidaro savyje, nes mano, kad tapo nepatrauklios vyrui. Prasideda nesikalbėjimas, nebuvimas kartu, galiausiai vyras neištveria šios įtampos ir išeina. Aišku, būna ir atvirkščiai, kai žmonės suartėja.
– Kaip žmogus susitaiko su žinia, kad gyventi liko nedaug?
– Mano praktikoje yra buvę įvairiausių atvejų. Apie vieną pacientų kategoriją sakome, kad jie nenori pasveikti. Jie gyvena apatijoje ir nieko nenori daryti dėl savęs.
Retas kuris ryžtasi: aš geriau tiesiog pagyvensiu, pakeliausiu, dar kažką veiksiu. Visi bando kovoti dėl savo gyvybės.
Kita dalis žmonių mirtį priima kaip neišvengiamybę – esą jei žmogus gimė, jis vis tiek kažkada numirs. Tik kol neatsitinka nelaimė, manome, kad gyvensime amžinai. Didžiausias šių žmonių noras – išeiti gražiai, paprastai visi nori, kad nebūtų skausmų.
Laisviausiai jaučiasi turintys tikėjimą. Jie kitokie. Jiems taip pat reikia pagalbos, bet iš esmės tik palengvinant fizines kančias, o psichologinio diskomforto jie nejaučia.
Ir yra kategorija pacientų, kurie iki paskutinės minutės nesusitaiko, kad mirs. Jei pasakome, kad gydymo daugiau nėra, galime tik palengvinti simptomus, jie ir toliau blaškosi, neranda sau ramybės, ieško alternatyvių gydymų ir taip išeikvoja labai daug jėgų. O juk tuo metu galėtų bendrauti su draugais, su artimaisiais, užsiimti tuo, kas jiems malonu, gilintis į save, medituoti...
Vis dėlto Lietuvoje apie 90 proc. žmonių bet kuriuo atveju renkasi gydymą, net jei ir įspėjame, kad jis greičiausiai bus neefektyvus. Retas kuris ryžtasi: aš geriau tiesiog pagyvensiu, pakeliausiu, dar kažką veiksiu. Visi bando kovoti dėl savo gyvybės, pasiryžę ištverti varginantį gydymą, nesvarbu, kad jis baisus, luošinantis, sukeliantis sveikatos ir gyvenimo kokybės pablogėjimą. Visi tikisi, kad įvyks stebuklas.
Nemanau, kad tai blogai. Kai nėra gydymo, labai svarbu, kad žmogus gautų paliatyviąją pagalbą, kurios dėka galėtų gyventi kuo kokybiškiau, turėtų jėgų pasivaikščioti, susitikti su žmonėmis, nueiti į kiną.
Ligai išplitus iššūkiu tampa net tokie elementarūs fiziologiniai dalykai, kaip valgymas ir šlapinimasis. Žmonės apie nieką daugiau negalvoja, tik kaip patirti mažiau skausmo.
– Kaip liga pakeičia žmogaus požiūrį į gyvenimą?
– Gyvenimas tampa be galo brangus ir palaimą teikia tai, ko paprastai nė vienas nevertiname. Atrodytų, koks čia įvykis išgerti arbatos su draugu. Tačiau po tų 15 minučių žmogus jaučiasi visiškai išsekęs, nes tik tiek turėjo jėgų, tačiau be galo laimingas. Pacientai prisipažįsta niekada nemanę, kad toks paprastas dalykas gali teikti tokią palaimą. Visą gyvenimą jie bėgo per kasdienybę – darbas, namai, vaikai, darželis, būreliai ir pan. O dabar jie susėda su artimaisiais, prisimena senus laikus, pasižiūri senas nuotraukas.
Mums nuvažiuoti prie jūros – smagu, ir tiek. Šie žmonės geria kiekvieną jūros oro gurkšnį, klausosi kiekvieno šnabždėjimo, jaučia visus kvapų niuansus.
Net sunkesni pacientai per šventes visada prašosi išleidžiami namo. Ir negali jų sulaikyti, nes tai gal jų paskutinė šventė. Vėliau artimieji pasakoja – jūs neįsivaizduojate, kaip ji juokėsi, kaip šoko, kaip dainavo. Nesvarbu, kad grįžusi krito be jėgų į lovą. Laimė, kad turėjo galimybę visa tai patirti, atpirko fizines kančias.
Taigi laimei užtenka visiškai paprastų dalykų. Ir šiuo atveju nereikėtų varžytis – išsakyti namiškiams savo norus. Pastarieji su didžiausiu malonumu juos išpildys. Mes visi neišvengiamai mirsime – ar nuo ligos, ar nuo kitų nelaimių. Ir mirtis visada atneša liūdesį aplinkiniams. Tačiau jeigu mes turime galimybę pabūti su artimaisiais, išnaudokime ją, eikvokime savo likusį laiką teisingai.
Užuot užsidarę, bendraukime, dalinkimės, stenkimės suteikti gražių akimirkų sau ir artimiesiems, nes jie vėliau norės mus prisiminti gražiai, ir tie gražūs prisiminimai padės jiems įveikti gedėjimą.
„Liga – tai tik didelis išbandymas Jūsų gyvenimo kelyje. Visada tikėkite, kad esate stipresnės už vėžį, o vidinės ramybės išlaikymas ir buvimas su brangiais žmonėmis kartu su šiuolaikiškos medicinos pasiekimais padeda visiškai pasveikti“, – tokiais žodžiais kreipiamasi į metastazavusiu krūties vėžiu sergančias moteris projekto „Kiekviena diena brangi“ tinklalapyje, kurį rasite čia.
Tokie projektai įgyvendinti daugelyje išsivysčiusių pasaulio šalių, o jų tikslas – pateikti moterims kuo daugiau informacijos ir patarimų apie ligą, jos gydymą, gyvenimo būdą sergant, santykius su artimaisiais ir moters psichologinę būklę. Nors tinklalapis skirtas metastazavusiu krūties vėžiu sergančioms moterims, naudingos informacijos ras bet kokia vėžio forma sergantis asmuo ar jo artimieji.
Specialistai kviečia neleisti vėžiui užvaldyti Jūsų gyvenimo. Jūs tebesate ir gyvenime yra tiek daug ką mėgti ir mylėti. Pradėkite maksimaliai naudotis kiekviena minute, po to – kiekviena diena, kiekvienu mėnesiu, kiekvienais metais. Kiekviena diena brangi.
Kviečiame moteris, kurios gydosi metastazavusį krūties ar kitokios rūšies vėžį arba yra jį įveikusios, pasidalyti savo istorija! Rašykite mums arba atsiųskite savo kontaktus susisiekti el. paštu gyvenimas@15min.lt
