64-erių M.Wardas bėgioti pradėjo įpusėjęs penktą dešimtį. Supratęs, kad tai jam labai patinka ir puikiai sekasi, vyras ėmė aktyviai dalyvauti įvairiose bėgimo varžybose. Netrukus per metus jis sudalyvaudavo vidutiniškai 12-oje skirtingų distancijų maratonų, o neseniai pasiekė solidų skaičių – šiuo metu M.Wardas yra įveikęs jau 100 bėgimo maratonų.
Ši istorija galbūt nebūtų tokia ypatinga, jei ne viena svarbi detalė: du vaikus užauginęs, o šiuo metu pensijoje esantis britas jau daugiau nei 30 metų turi negalią dėl anksčiau patirtų plaučių traumų ir su tuo susijusių stipriai jo sveikatą paveikusių ligų.
„Kai buvau 55-erių, gydytojai mane įspėjo jokiu būdu nesportuoti, o apie bėgimo maratonus net negalvoti“, – Mirror.co.uk prisipažino M.Wardas, pridūręs, jog vaikystėje ir jaunystėje jis taip pat nebuvo itin sportiškas.
Pasak jo, mokykloje per fizinio lavinimo pamokas jis dažniau slampinėdavo nei treniruodavosi.
Tačiau įpusėjęs gyvenimą ir išėjęs į pensiją vyras atrado bėgiojimą ir pasiekė tai, kas pavyksta tik 0,0007 proc. populiacijos – tapo vyriausiu žmogumi Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, prisijungusiu prie elitinio „100 maratonų klubo“.
Birželio pradžioje vykusiame maratone britas įveikė devynių 33 mylių ultramaratonų trasą, iš kurių dviejose jis net laimėjo trijų dienų skirtumu prieš perpus jaunesnius ir fiziškai pajėgesnius bėgikus, rašo Mirror.co.uk.
Pradėti bėgioti įkvėpė sūnaus pavyzdys
Rimtų sveikatos problemų ne tik dėl plaučių, bet ir nugaros skausmų turėjęs, taip pat baiminęsis susirgti vėžiu M.Wardas pasakojo, kad ir pats sunkiai gali patikėti savo pokyčiais.
Kaip bėgiojimas atsirado jo gyvenime? Vyras prisipažino, kad pradėti bėgioti įkvėpė sūnaus pavyzdys.
„Stebėjau, kaip mano sūnus bėga pusmaratonį gražiomis Velso pakrantėmis, ir pasakiau žmonai, kad norėčiau taip pat padaryti <…> Iš pradžių ji iš manęs tik juokėsi, bet aš maniau, kad tai gali būti geras būdas pradėti mesti svorį“, – pasakojo M.Wardas.
Maratonininko „karjerą“ jis pradėjo tiesiog bėgiodamas aplink kvartalą, kur gyveno.
„Pradžioje buvo parkas, tada įveikiau 3 tūkst., o galiausiai – 10 tūkst. Tada jau pradėjau tikėti, kad iš tiesų galiu bėgti“, – sakė pensininkas.
Jis neslėpė, kad tai, jog gali bėgti tokius didelius atstumus, buvo labai netikėta ir pačiam: „Galite įsivaizduoti: 55-erius metus man buvo sakoma (ir aš tuo tikėjau) nebėgti. Ir staiga sužinojau, kad galiu tai daryti!“
Vyras juokavo, kad tikru bėgiku pasijuto tik įveikęs Didįjį Mančesterio maratoną 2015-2016 m.: „Tada nusipirkau savo pirmuosius bėgimo batelius.“
Savo pavyzdžiu nori įkvėpti ir kitus
Iki pensijos aptarnavimo srityje dirbęs vyras taip pat kuria eiles ir muziką. Anot jo, tai jam padeda ir bėgiojant.
„Bėgiojant reikia mokėti sutelkti dėmesį. Galvoje kurdamas eiles ir muziką aš įveikiu barjerą ir pasiekiu norimą rezultatą“, – sakė M.Wardas, socialiniuose tinkluose turintis ir šiuos du pomėgius atskleidžiančią paskyrą, pavadintą The Runner Poet AKA Martin Ward.
Jis neslėpė, jog labiausiai didžiuojasi, kad savo pavyzdžiu gali įkvėpti kitus vyresnio amžiaus žmones siekti tikslų ir pasiekimų sporte: „Žmonės sako, kad sulaukus tam tikro amžiaus nebegali laimėti varžybų. Bet aš išdaužiau tas „stiklines lubas“. Tau sako, kad esu per senas, kad darytum kažką, kad tu jau nebegali. Bet tai netiesa – tu gali.“
