„Kasdien skirdami 4-6 minutes savo gyvenimui, sau, padėkai ir gražesniam rytojuj, patirsite pastovų laimės jausmą, pritrauksite nuostabius žmones į savo gyvenimą ir gerų darbų darymas taps įprasta kiekvienos dienos dalimi. Dėkingumas – tai sėkmingų žmonių bruožas bei kasdienis įprotis.“
Tai ištrauka iš „Dėkingumo žurnalo“ pristatymo jam skirtoje interneto svetainėje. Ko gero, taip pat, kaip ir aš, pagalvojote – skamba pernelyg gerai, kad būtų tiesa. Todėl ir nutariau pakalbinti šio žurnalo kūrėjas.
Ir, prisipažinsiu, klausytis dviejų aktyvių, viena kitą papildančių, nuolat besijuokančių pašnekovių smagu, bet ir… keista. Nuolat krebžda abejonė, ar laimingo gyvenimo receptas gali būti toks paprastas: kasdien kelias minutes rašai į specialią užrašų knygą ir viskas ima eitis, kaip sviestu patepta. Bet, panašu, kol neišbandysi, nežinosi, ar ir kaip tai veikia, o kol kas – pokalbis su Lina ir Egle.
– Šią vasarą gimęs „Dėkingumo žurnalas“ – pirmasis bendras judviejų projektas, kol kas, kaip pačios sakote, dar netapęs pagrindine veikla. Ką dar gyvenime veikiate, kokie keliai jus suvedė?
– Lina: Taip, tai pirmas bendras mudviejų projektas, o iki tol mano gyvenime buvo daug studijų, veiklos, kitų projektų. Vytauto Didžiojo universitete studijavau švietimo vadybą, labiausiai mane domino neverbalinė komunikacija – tam buvo skirti ir bakalauro, ir magistro darbai. Vienerius metus praleidau Taline, kur ketinau likti gyventi ir studijuoti doktorantūroje, tačiau taip nenutiko – dabar studijuoju doktorantūroje Mykolo Romerio universitete. Su Egle susipažinome prieš metus – suvedė bendri darbai vienoje kalbų mokykloje.
– Eglė: Aš irgi visada gyvenau aktyvų gyvenimą – vos atvažiavusi studijuoti į Vilnių, kartu pradėjau dirbti ir vienoje viešųjų ryšių agentūroje. Baigiau ekonomiką, įvairiose įmonėse dirbau marketingo srityje, paskutinėje jų dvejus metus – marketingo vadove. Paradoksas tas, kad visada bijojau taisyklių, griežtų nurodymų, kada dirbti, o kada valgyti, tačiau 10 metų tiesiog dirbau ir norėjau laisvės (juokiasi). Ir štai jau daugiau kaip metai, kai mane galima vadinti laisvai samdoma rinkodaros specialiste. Pernai liepą išėjau iš darbo, o spalį susipažinau su Lina. Ištiesa ta pažintis pradžioje buvo gana keista (abi juokiasi), nes Lina buvo labai pozityvi, pasiruošusi padėti – taip, lietuviškame kontekste tai buvo keista, aš vis galvojau „ko ji iš manęs nori?“. Bet greitai susidraugavom, o vieną dieną Lina pareiškė, kad turi idėją ir paprašė, kad aš ją konsultuočiau, nes marketingo ji neišmano. Tada ji papasakojo „Dėkingumo žurnalo“ idėją ir aš pasakiau, jog esu „už“.
– Vos tik susidraugavot, iškart ir nutarėt, kad leisit paslaptingai skambantį „Dėkingumo žurnalą“, kodėl galvojot, kad to kažkam reikės?
Gal skamba fantastiškai, bet pamačiau, kad jau po poros savaičių galima matyti pokyčius – Eglutė ėmė neatpažįstamai keistis.
– Lina: Aš pati dėkingumą praktikavau jau kurį laiką – įvairiose užrašų knygelėse rašiau, už ką esu dėkinga dienai, žmonėms, tačiau kartą sugalvojau, kad būtų patogu turėti specialią tam skirtą knygą. Kai susipažinau su Egle, papasakojau jai, kas tai yra ir pasiūliau vieną mėnesį pabandyti pildyti lapus ir pažiūrėti, ar jai patiks, kaip tai veikia. Gal skamba fantastiškai, bet pamačiau, kad jau po poros savaičių galima matyti pokyčius – Eglutė ėmė neatpažįstamai keistis. Tada ir tariau: „Egle, jei ši praktika tau veikia, man veikia, padarykim, kad ir kitiems veiktų!“ (juokiasi). Taip daugiau nebedvejojom ir nutarėm išleisti žurnalą praėjusių metų Kalėdoms, tačiau galų gale dienos šviesą jis išvydo tik šią vasarą.
– Kas buvo sunkiausia kuriant žurnalą, kaip sugalvojote, koks jis bus, kokios bus skiltys, kurias reikės pildyti, dizainas?
– Eglė: Struktūrą kūrėme mes abi, nebuvo kokio nors modelio, kuriuo sektume, svarstėme, kas veikia ir būtų patogu mums pačioms. Taip nutarėme, kad kiekvienai žurnalo pildymo dienai skirsime po citatą, kad pildymo datą leisime įsirašyti ranka, kad paliksime laisvos vietos užrašams. Ši dalis nebuvo sunki, sunkiausia buvo rasti dizainerę, kuri sukurtų tokį žurnalą, kokiu mes pačios žavėtumėmės. Ieškojome žmogaus, kuris tikėtų projektu, juo degtų.
– Lina: Ir viskas galų gale pajudėjo, kai radome dizainerę estę. Tiesą sakant, ji labai gražiai piešia, tačiau nieko panašaus nebuvo dariusi, jai tai buvo iššūkis. Bet galutiniu rezultatu esame labai patenkintos.
– Patarimų „būk dėkingas gyvenimui“, „išgyvenk čia ir dabar akimirką“ apstu įvairiose populiariose knygose ir paskaitose, kam ir kada gimė toji jūsų linksniuojama „dėkingumo praktika“?
– Lina: Iš tiesų kokio nors vieno dėkingumo guru nėra, daug dėkingumo yra jogoje, labai dažnas sėkmingas verslininkas taip pat yra pasakojęs, kad savo rutinoje turi dėkingumą. Manau, jei nori gyventi sėkmingą gyvenimą, turi turėti ritualą. Galima sakyti, kad „Dėkingumo žurnalą“ sukūrėme sau. Kaip jau sakiau, ankčiau aš dėkodavau mintyse, užrašų knygelėse, naudojau specialias programėles – man to reikėjo ir tebereikia, tik dabar tam naudoju žurnalą. Mėgstu planuoti, dėkoti, daryti gerus darbus, žurnalo pildymas man kartu tapo ir refleksija, ką aš padariau per dieną.
– Kas ir ir kaip gyvenime keičiasi pradėjus pildyti žurnalą, papasakokit apie savo patirtį?
– Eglė: Galima sakyti, kad viskas čia sukasi apie pozityvų požiūrį – praktikuodamas dėkingumą tampi pozityvesnis, sąmoningesnis. Tai pasirinkimas būti laimingu, tu tarsi save užprogramuoji. Juk kai privalai padėkoti už tai, kas šiandien įvyko ar įvyks, randi pozityvių dalykų. Esu labai racionali, jokia mistika netikiu ir su dėkingumu jokių stebuklų nevyksta – tu tiesiog pakeiti požiūrį. Dar vienas svarbus dalykas – imi mažiau galvoti apie tai, ko tau trūksta, ko neturi, koncentruojiesi į tai, ką turi, svarbesnis tampa buvimas „čia ir dabar“.
– Lina: Iš tiesų, praktikuodamas dėkingumą, pradedi vertinti tai, kiek daug turi. Išsivalai savo gyvenimą, pasilieki tik tai, kas svarbu – tai galioja ir daiktams, ir mintims, ir veiklai. Dar mes abi labai gerai išmokome pasakyti „ne“ – labiau vertinam save, savo laiką. O į mūsų gyvenimą ateina nuostabūs žmonės.
– Eglė: Įdomu, kad dėkingumas gerina ir miego kokybę – prieš miegą pildant „Dėkingumo žurnalą“ persijungi į pozityvų mąstymą, nebegalvoji apie rytojų, rytojaus problemas, bet susikoncentruoji į tai, ką dabar rašai, į pozityvius dalykus, nusiramini, greičiau užmiegi.
– Tai, galima sakyti, jokių problemų gyvenime nelieka?
Jei esi pozityviai nusiteikęs, nesiblaškai, nebeturi neigiamų minčių, nelieka šiukšlių, problemų. Nebelieka ir streso – o jis visus mus užvaldęs.
– Eglė: Žinoma, lieka, bet į tai nesikoncentruoji, tiksliau – koncentruojiesi į sprendimą. O juk geriau pagalvojus, jei turi socialinių problemų – tu susikuri tai pats. Konfliktai, blogos situacijos, blogi žmonės yra mūsų, mūsų veiklos atspindys. O jei esi pozityviai nusiteikęs, nesiblaškai, nebeturi neigiamų minčių, nelieka šiukšlių, problemų. Nebelieka ir streso – o jis visus mus užvaldęs. Atsiranda atsipalaidavęs, filosofinis požiūris į problemas (šypsosi).
– Lina: Galima sakyti, mes nebeturim nproblemų, liko tik įdomūs iššūkiai (juokiasi ir pasakoja istoriją, kaip abi su Egle ieškojo pozityvių dalykų, kai kirpėja Linai pernelyg trumpai nukirpo plaukus).
– Eglė: Dar vienas svarbus dalykas, susijęs su žurnalu – aš išmokau „ištraukti“ iš kito žmogaus gerą emociją jį prakalbindama, pagirdama.
– Kaip rasti laiko dėkingumui, žurnalo pildymui, jei visi bėgame ir stresuojame?
– Eglė: Manau, svarbiausia suprasti, kad visas laikas yra TAVO, turi jo tiek pat, kiek visi. O „Dėkingumo žurnalui“ aš skiriu vos kelias minutes.
– Lina: Aš taip pat pildau jį kelias minutes ryte ir kelias vakare, žinoma, kartais ir užsimedituoju. Žodžiu, daug laiko šis įrankis neatima.
– Psichologija, savipagalba, įvairiomis dvasinėmis praktikomis labiau domisi moterys, spėju, „Dėkingumo žurnalas“ taip pat skirtas labiau joms?
– Eglė: Taip, tikslinė jo auditorija yra moterys, bet buvo ir jį pirkusių vyrų.
– Lina: Žurnalas moterims, nes moterys valdo pasaulį (juokiasi).
– Ar „Dėkingumo žurnalas“ yra slaptas, asmeninis daiktas, panašiai, kaip dienoraštis?
„Dėkingumo žurnalą“ neretai dovanoja vestuvių proga – taip tarsi linki laimės ir duodi įrankį, kaip į tą laimę nueiti.
– Lina: Visai ne, mes net labai skatiname dalintis, skaityti vienas kito „Dėkingumo žurnalus“, ypač poroms.
– Eglė: Pastebėta, kad tokia praktika labai gerina santykius. Jei abu poros nariai turi „Dėkingumo žurnalus“, rytine užrašų dalimi, kuri skirta tam, už ką esi dėkingas, rekomenduojama pasidalinti, pareflektuoti, gal net apie tai pasikalbėti. Beje, įdomu, kad „Dėkingumo žurnalą“ neretai dovanoja vestuvių proga – taip tarsi linki laimės ir duodi įrankį, kaip į tą laimę nueiti.
– Lina: Per dėkingumą gali geriau pažinti kitą žmogų. Juk tai, už ką dėkoji, tau iš tiesų svarbu.
– Už ką dėkojate jūs?
– Lina: Už darbą, draugus, gražius santykius. Įdomu, kad pradžioje dėkodavau už tai, ką turiu, o dabar dėkoju už tai, ką dar tik turėsiu – tarsi projektuoju tai. Dėkojam už tai, apie ką svajojam.
– Eglė: Tačiau taisyklių nėra. Pavyzdžiui, aš dabar susikoncentravusi į „čia ir dabar“, todėl mokausi pastebėti labai mažus dalykus ir stengiuosi už juos padėkoti. Pavyzdžiui, „labai gerai jaučiausi, kai ryte gavau kavos į lovą“. Parašai, padėkoji ir taip tarsi antrąsyk išgyveni tą gerą jausmą.
– Pasakojat, kad „Dėkingumo žurnalas“, kurį išleidote ne tik lietuvišką, bet ir anglišką, keliauja ir į kitas šalis, o kas toliau, kokia dar veikla su tuo susijusi?
– Lina: Taip, „Dėkingumo žurnalą“ jau siuntėme į Norvegiją, Šveicariją, Ispaniją, Estiją, Angliją. O be to dar organizuojame bendruomenės susitikimus, besisukančius apie „Dėkingumo žurnalą“. Pirmasis toks susitikimas buvo skirtas dėkingumui ir pasitikėjimui savimi, kitas seminaras – sąmoningumui.
– Eglė: Norime skatinti žmones būti laimingus, įkvėpti pozityvumo. Neformaliai bendradarbiaujame su psichologėmis, susitikimuose kalbame apie savo patirtį, laukiame, kad ir kiti tuo pasidalintų.
– Kokių atsiliepimų per pastaruosius kelis mėnesius sulaukėte?
– Eglė: Maloniausia, kai parašo, kad „sukūrėme stebuklą“, kad „man viskas keičiasi“. Beje, sulaukėme ne tik komplimentų, bet ir pagalbos siūlymų. Manau, kad mes skleidžiame pozityvius dalykus ir mums tai grįžta.
– Kodėl nutarėte „Dėkingumo žurnalo“ nepardavinėti knygynuose, bet tik internetu ir vos poroje specialių vietų?
– Lina: Nutarėm, kad jo nebus knygynuose, nes tai labai asmeniška. Taip, tai nėra lengvas kelias, tačiau knygyne jis būtų be dvasios, paskęstų.
– Eglė: Juk įvairių vadovėlių yra tūkstančiai, tačiau čia visai kitoks dalykas. „Dėkingumo žurnalą“ sukūrėm iš savo patirties, pamačiusios, kaip tai veikia. Ir tik tada, kai pajutome, kad toks įrankis keičia gyvenimą, nutarėm siūlyti jį ir kitiems.
