Gyvenimo dugne atsidūrusio 22-ejų metų narkomano išpažintis: „Priklausomybės liūnas įtraukė jau po pirmosios tabletės“

Priklausomų asmenų reintegracijos centre „Aš esu“ 22-ejų Tado (vardas pakeistas) sunku nepastebėti – išvaizdus, tvarkingas, intelektualus, iš pirmo žvilgsnio visiškai sveikas vaikinas skiriasi nuo kitų čia gyvenančių likimo draugų. Centre jis gydosi kiek ilgiau nei mėnesį – bando suklijuoti į šipulius dėl narkotikų vartojimo subyrėjusį gyvenimą.
Gyvenimo dugną pasiekęs narkomanas į liūną įklimpo po pirmos tabletės
Gyvenimo dugną pasiekęs narkomanas į liūną įklimpo po pirmos tabletės / 123rf.com nuotr.

Dar prieš ketverius metus atrodė, kad Tadas turi viską – mokėsi prestižinėje sostinės mokykloje, buvo aktyvus ir geras mokinys, turėjo nesuskaičiuojamą būrį draugų ir kvietimą studijuoti į geriausių pasaulio universitetų penketuką įtrauktoje aukštojoje mokykloje. 

Šiandien Tadas bando skaičiuoti, kiek kartų per pastaruosius metus bandė žudytis, gulėjo reanimacijoje ir psichiatrinėje ligoninėje. Į narkotikų klampynę Tadas paniro po pirmosios tabletės. Tada jam buvo 19 metų.

Išsiskyrė smalsumu ir puikybe

Tadas prisimena, koks buvo prieš pradedant vartoti narkotikus. Smalsus, žingeidus, bendraujantis. Taip save apibūdina. „Domėjausi viskuo – mokslu, filosofija, menu, kūryba. Labai daug skaičiau. Laikiau save draugišku ir komunikabiliu. Gal ir neturėjau daug tikrų draugų, tačiau pažįstamų – nesuskaičiuojamai“, – pasakoja jaunuolis.

Jam atrodė, kad gyvenime jam tiesiog sekėsi: „Kiek prisimenu save prieš įninkant į narkotikus, viskas man klojosi kaip sviestu patepta. Įstojau ten, kur norėjau, radau darbą, kokio norėjau. Dažniausiai man pavykdavo įgyvendinti kiekvieną tikslą, kurį tik užsibrėždavau.“

Iš aukšto žiūrėdavau į kitus žmones. Aukščiausia instancija man buvo intelektas, protas, kūrybiškumas. Žmones skirsčiau į kategorijas – vieni buvo verti būti mano draugais, kiti priklausė žemesnei kastai.

Būdamas protingas to paties reikalavo ir iš kitų, kartais net peržengdamas ribas. 

„Turėjau labai daug puikybės. Iš aukšto žiūrėdavau į kitus žmones. Aukščiausia instancija man buvo intelektas, protas, kūrybiškumas. Žmones skirsčiau į kategorijas – vieni buvo verti būti mano draugais, kiti priklausė žemesnei kastai. Iš pradžių toji puikybė galbūt ir nekliudė, tačiau ėmus nesisekti gyvenime ji išaugo taip smarkiai, kad ėmiau visiškai nepaisyti kitų žmonių“, – dabar jau iš perspektyvos vertina Tadas. 

Kategoriškas blaivininkas

Paauglystėje Tadas buvo kategoriškai nusistatęs prieš bet kokį svaiginimąsi – alkoholį, cigaretes, narkotikus, net dalį vaistų. 

Kategorišką nuostatą lėmė vaikystės prisiminimai – reguliariai taurelę pakeldavęs tėvas Tadą nuolat versdavo jaustis nemaloniai: „Jis išgerdavo maždaug kartą per savaitę, tada labai pasikeisdavo – jam imdavo pintis liežuvis, pradėdavo daryti nesąmones. Man dėl jo būdavo labai gėda – priimdavau tai skaudžiai, nes suvokdavau, kad mano tėtis ne toks, koks turėtų būti.“ Anot vaikino, dėl tėvo polinkio išgerti šeimoje nesyk kildavo konfliktų.

Tadas užsibrėžė tikslą niekada gyvenime nevartoti alkoholio: „Man tai buvo svetima – ilgai nesupratau, kodėl žmonės svaiginasi. Šypsodavausi stebėdamas, kokias nesąmones daro neblaivūs žmonės, kaip apsikvailina. Visiškai nejaučiau jokio poreikio keisti savo būseną kokiomis nors cheminėmis medžiagomis. Smerkiau ir nepritariau tiems, kurie vartojo alkoholį, rūkė. Aš buvau visiškas blaivininkas.“

Dėl savo nusistatymo Tadas buvo nesuprastas dar mokykloje. Dažniausiai draugams tekdavo išsijuosus aiškinti, kodėl jis negeria: „Kartais nueidavau į mokyklos draugų vakarėlius, kurių pagrindinis tikslas būdavo prisigerti. Man ten nuolat siūlydavo alkoholio, tačiau visada rasdavau valios atsisakyti. Buvau paragavęs – nepatiko skonis, nesupratau, kodėl tie gėrimai traukia žmones.“ 

Sukrėtė nelaimės

Nors ir atrodė, kad gyvenimas – rožėmis klotas, baigiant mokyklą likimas Tadui pažėrė skaudžių staigmenų. Už suklastotus dokumentus dvyliktoje klasėje jis buvo išmestas iš mokyklos, netrukus jį paliko mergina, nesėkmių virtinę vainikavo staigi tėvo mirtis.

„Už tai, kad padirbau rekomendaciją stodamas į Anglijos universitetą, mane išmetė iš mokyklos. Tuo metu man atrodė, kad nėra tokio žmogaus, kuris mane pažįsta taip gerai, kaip aš pats save, todėl niekas negali parašyti adekvačios rekomendacijos, galinčios atspindėti mano gebėjimus“, – prisimena vaikinas jį apsėdusią puikybę.

Mylima mergina Tadą paliko praėjus mažiau nei mėnesiui nuo skandalo mokykloje, į šiuos įvykius jis reagavo skaudžiai. 

Atsimenu, kaip verkiau, kai išmetė iš mokyklos. Tėvai man siūlė raminamųjų. Atsisakiau. Norėjau viską išgyventi blaiviai, patirti tai, ką turėjau patirti

„Mergina, gera mokykla man buvo pasiekimai, kuriuos labai vertinau. Jų netektis man buvo labai skaudi. Laikiau save jautriu žmogumi, todėl smarkiai sielvartavau. Atsimenu, kaip verkiau, kai išmetė iš mokyklos. Tėvai man siūlė raminamųjų. Atsisakiau. Norėjau viską išgyventi blaiviai, patirti tai, ką turėjau patirti“, – net tada savo nuostatų jis sako neišsižadėjęs.

Greitai Tado šeimą sukrėtė dar viena tragedija – išėjęs į darbą, puikia sveikata pasižymėjęs, tėvas namo negrįžo. Netikėtai sustojo širdis. 

„Tai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Buvau su drauge, kai paskambino mama ir paprašė grįžti namo. Pravėręs duris pamačiau namuose pusę giminės, mama pasakė, kad tėvelio nebėra. Apsikabinau brolį, be sustojimo verkėme kelias valandas“, – Tado akyse dar dabar matyti skausmas.

Nusišypsojo laimė

Po tėvo mirties Tadas nuoširdžiai gedėjo – kurį laiką viskas aplink jam atrodė juoda, beprasmiška. Tačiau vieną dieną nusišypsojo tarytum per kančias užtarnauta laimė – Tadas sulaukė kvietimo studijuoti viename geriausių pasaulio universitetų. 

„Gyvenimas nusprendė mane apdovanoti. Tėčio svajonė buvo, kad studijuočiau užsienyje“, – sako vaikinas ir neslepia, kad pradžioje ilgai dvejojo, ar nederėtų likti su skausmą ir gedulą vis dar išgyvenančia šeima, tačiau pasitaręs su mama nutarė, jog tėvo svajonę reikia išpildyti. 

Vienu metu Tadas tame pačiame universitete ėmė mokytis pagal dvi visiškai skirtingas studijų programas ir siekti baigiamųjų diplomų.

Skaudiems prisiminimams Tadui nebeliko laiko. „Reikėjo daug dirbti, stengtis, kad įsitvirtinčiau – susiburčiau draugų ratą, pradėčiau mokytis, demonstruočiau puikius mokslo rezultatus“, – prisimena. Pirmuosius mėnesius svečioje šalyje vaikinas prisimena kaip šiandien – nauja kultūra, kitokie žmonės, milžiniški pastatai, išsvajotos kelionės svaigino, naujo gyvenimo pradžia atrodė daug žadanti.

Požiūris pasikeitė

Užsienyje Tadas pastebėjo, kaip ėmė keistis. „Norėjau išsiskirti. Pamačiau, kad toje aplinkoje yra daugybė žmonių, kurie savo intelekto lygiu mane smarkiai lenkia. Lietuvos mokykloje išsiskirdavau savo protu, o tie žmonės už mane buvo protingesni, daugiau pasiekę“, – pasakoja Tadas. Suprasdamas, jog intelektu jį supančių žmonių gali ir nepranokti, jis stengėsi išsiskirti kitaip – pradėjo stilingai rengtis, dažyti plaukus, darytis šukuosenas. 

Norėdamas susirasti draugų Tadas pradėjo vaikščioti į studentų vakarėlius. Ankstesnis jo požiūris į linksmybes ir alkoholį pamažu ėmė trauktis: „Tai buvo nauja aplinka. Galėjau pasirodyti kaip tik norėjau, nes niekas manęs nepažinojo. Visų pirma, formuojant įvaizdį mano rankoje atsidūrė stiklinė alkoholio. Būdamas 19-os pirmąkart prisigėriau, ir tai man visai patiko.“ 

Įklimpo po pirmos tabletės

Netrukus Tadui apie paslaptingas, tačiau „paverčiančias laimingu“ tabletes užsiminė jau kurį laiką patikusi mergina: „Ji buvo visiškai kitokia nei aš. Save laikiau šiek tiek moksliuku, jaučiausi nedrąsus, nežinojau, kaip prieiti prie merginų, buvau linkęs į teoriją. Ji buvo bohemiška – vakarėliai, vaikinai, narkotikai, alkoholis.“

Tado galvoje įvyko tarsi trumpas jungimas: „Apie narkotikus buvau girdėjęs tik tiek, kad yra heroinas, kurį vartoja visiškos visuomenės padugnės, o priešais mane stovėjo graži, išsilavinusi, nepaprastai gerame universitete besimokanti mergina, kuri man patinka ir ji sakė, kad juos vartoja. Iškart susidomėjau.“

Tado simpatija su entuziazmu pasakojo apie ekstazį. Tado baimė dingo, suveikė smalsumas: „Nuėjome už kampo, sumokėjome 60 dolerių, nusipirkome pusę gramo ekstazio ir pasidalijome.“

Paryškėjo spalvos, aš jaučiausi nuostabiai. Ėmė atrodyti, kad visą gyvenimą man kažko trūko, o šitai užpildė manyje buvusią tuštumą. Aš buvau tobulas, pasaulis buvo tobulas, mus abu siejo tobula meilė.

Pirmąjį narkotiko poveikį atsimena ryškiai: „Mes juos suvalgėme iškart. Tada sėdėjom ir laukėm, bet nieko nevyko. Aš laukiau ko nors stebuklingo, bet jo nebuvo net praėjus pusvalandžiui. Maždaug po 45 minučių pradėjau jausti, kad kažkas keičiasi – per visą kūną nuvilnijo absoliutaus pasitenkinimo, palaimos banga – tarsi kiekviena mano kūno ląstelė būtų maksimaliai laiminga. Paryškėjo spalvos, aš jaučiausi nuostabiai. Ėmė atrodyti, kad visą gyvenimą man kažko trūko, o šitai užpildė manyje buvusią tuštumą. Aš buvau tobulas, pasaulis buvo tobulas, mus abu siejo tobula meilė.“

Stereotipus, jog nuo vienos dozės dar niekas netapo priklausomas, Tadas paneigė iškart. Vos praėjus pirmosios dozės poveikiui, jis jau norėjo dar: „Ryte paskambinau merginai ir paprašiau susitikti. Mano tikslas nebebuvo ji – aš norėjau narkotikų. Tą pačią dieną mes vartojome vėl.“

Norėjo išmėginti viską

Tadas su mielu noru būtų vartojęs kasdien, tačiau ribojo finansai, galop nutrūko ryšys su narkotikų gaudavusia mergina: „Jei būčiau turėjęs milijoną, būčiau vartojęs kasdien. Tuo metu dar sugebėjau derinti mokslus, darbą, bendravimą. Bet po pirmojo karto kažkas mano smegenyse pasikeitė – kažkas buvo ne taip, tą tuštumą, kurią užpildė narkotikai, labai aiškiai jaučiau kiekvieną dieną.“

Tadas su nekantrumu laukdavo vakarėlių. Nenorėjo įklimpti – tikėjo, kad išvengs priklausomybės planuodamas, kada vartos narkotikus – pradžioje kartą per du mėnesius, vėliau – kartą per mėnesį, dvi savaites, savaitę: „Man atrodė, kad aš taip išvengsiu biocheminių pokyčių smegenyse ir neurocheminės žalos. Ėmiau domėtis narkotikais – sužinojau daug naujų rūšių, skaičiau apie poveikius, aiškinausi, kokius neurotransmitorius, centrus smegenyse jie veikia.“ 

Ruošdavosi iš anksto. Gavo kelių narkotikų prekeivių kontaktus, atsidėdavo pinigų, nusipirkdavo numatytas dozes. Tadas panoro išbandyti visas narkotikų rūšis, kokias tik galėjo gauti. 

Aplinkiniai pastebėjo permainas. Protingesni ragino sustoti. „Aš nesiklausiau. Apimtas puikybės galvojau, kad visas blogis gali nutikti bet kam, tik ne man. Maniau, kad viską kontroliuoju, susitvarkau ir neturiu problemų“, – pasakoja Tadas. 

Vogė net iš draugų

Atrado kokainą. Akimirksniu susižavėjo stereotipiniu šio narkotiko „statusu“ – neva vartoja turtuoliai, gyvenime viską galintys žmonės. „Žiūrėjau filmų, kuriuose kokainą uostė roko žvaigždės, elitas. Šis įvaizdis mane sužavėjo, dėl kokaino pats norėjau toks būti. Pavartojęs pirmąkart supratau, kad tai – mano narkotikas, kurio ieškojau visą gyvenimą“, – dabar su ironija kalba Tadas. 

Pabandęs kokaino nustojo save riboti – vartodavo kaskart, kai turėdavo pinigų: „Aš valgydavau „į skolą“, o atlyginimą už darbą iki paskutinio cento išleisdavau kokainui.“ 

Ilgainiui lėšų nebeužteko. „Universitete gaudavau nemažą stipendiją. Iš pradžių ją išleisdavau aprangai, kelionėms, skanesniam maistui, siųsdavau pinigų mamai į Lietuvą. Vėliau – tik narkotikams. Pinigų neliko ir atradau patogų pajamų šaltinį: kambaryje ieškodamas pinigų užtikau kambarioko santaupas – 1600 dolerių. Pasijutęs blogai pasiimdavau po 200 dolerių ir nusipirkdavau kokaino. Išleisti visus jo pinigus netruko“, – prisipažįsta Tadas. Kambario draugas pinigus taupė kelionei. 

Maniau, kad galimai esu kelyje į priklausomybę. Bet tai manęs negąsdino – prasidėjus narkotikų alkiui man būdavo nusispjaut

Būdamas blaivaus proto Tadas vogti nesiryždavo – buvo gėda, graužė save. Įsidrąsindavo apsvaigęs: „Vogdavau per vakarėlius, landžiodavau į tuščius kambarius, apiplėšinėjau savo draugus, kuriuos vėliau jų pačių sąskaita vaišindavau tabletėmis.“

Didžiavosi priklausomybe

Apie tai, kad yra įklimpęs narkomanas, Tadas nenorėjo girdėti. Nepripažino to pats sau, ginčijosi su kitais. Apie vartojimą kalbėjo su pasididžiavimu. Pirmąkart apie savo veiksmus susimąstė suvokęs, jog vartoja kasdien: „Pagalvojau, kad apie panašius atvejus, kaip mano, buvau skaitęs. Maniau, kad galimai esu kelyje į priklausomybę. Bet tai manęs negąsdino – prasidėjus narkotikų alkiui man būdavo nusispjaut.“ 

Draugai Lietuvoje jo nesuprato ir pasmerkė. Siūlydavau jiems pabandyti, bet atsisakydavo – jiems užteko proto. 

Apie tai, kad sūnus vartoja narkotikus, žinojo ir Lietuvoje likusi motina. Tadas pasipasakojo pats, kai universitetas paprašė pasiimti akademines atostogas ir grįžti į Lietuvą gydytis: „Teko viską paaiškinti mamai – pasakyti, kad vartoju. Saviapgaulės, manipuliacijos, kitų apgaudinėjimo mechanizmai narkotikus vartojančio asmens galvoje yra taip smarkiai išvystyti, kad įvairiomis šnekomis, pavyzdžiais, manipuliuodamas faktais ir nuomonėmis sugebėjau įtikinti mamą, kad čia – nieko tokio. Pareiškiau, kad tikroji bėda yra mano depresija, bipolinis sutrikimas, kažkokia psichinė liga, o ne priklausomybė.“ 

Išgyveno per stebuklą

Motina patikėjo, tačiau dar viena tragedija sugniuždytą šeimą ištiko anksčiau nei buvo galima nuspėti. Maždaug po metų narkotikų vartojimo Tadas, apimtas haliucinacijų, iššoko pro langą. Tą pačią dieną – dukart.

„Lietuvoje man buvo sunku gauti narkotikų, nes nepažinojau nei vartojančių, nei platinančių. Dozės man reikėjo žūtbūt. Kadangi būdamas akademinėse atostogose per dienas nieko daugiau ir neveikdavau, tik kurdavau strategijas, kaip gauti narkotikų, internete aptikau puslapių, kur galima užsisakyti naujų sintetinių medžiagų vos per penkias minutes – reikia įvesti savo kreditinės kortelės numerį ir elektroninį paštą“, – prisimena vaikinas.

Paragavus sintetinių preparatų jį ištikdavo protu nesuvokiamos psichozės: „Girdėdavau balsus. Man atrodė, kad mane seka, kad namuose įrengtos pasiklausymo įrangos, kad šešėliai atgyja. Bijodavau visų ir visko. Vieną naktį aš visiškai išprotėjau – užrėmiau kambario duris kėde, prasidėjo haliucinacijos. Mama bandė įeiti į kambarį, o aš galvojau, kad už durų beldžiasi „Aro“ pareigūnai, kurie su automatais veržiasi mane sulaikyti. Iššokau pro savo kambario langą.“ 

Tačiau mane buvo apėmusi priklausomybė – aš negalėjau kontroliuoti savęs ir kentėjau visą tą laiką, kol negalėjau gauti tabletės.

Tadas iššoko iš antro aukšto, susižeidė koją. Apimtas nesuvokiamos baimės, paklaikęs ir išprotėjęs jis bėgiojo gatvėmis, kol įsilaužė į netoliese buvusią mokyklą. Pakilęs į trečią mokyklos aukštą, žemyn pro langą šoko dar kartą. Atviras kojos lūžis, praskeltas kaktikaulis, į smegenis išsiliejęs kraujas. Gyvas Tadas liko tik per stebuklą. 

Atsidūrė psichiatrinėje

Sudėtingas operacijas, reanimaciją ir ilgas savaites ligoninėje Tadas priėmė kaip ženklą, kad reikia sustoti: „Tada pirmąkart pagalvojau, kad jei toliau vartosiu narkotikus, mano gyvenimas baigsis psichiatrinėje, kalėjime arba tiesiog mirtimi. Tačiau mane buvo apėmusi priklausomybė – aš negalėjau kontroliuoti savęs ir kentėjau visą tą laiką, kol negalėjau gauti tabletės. Pirmai progai pasitaikius aš vėl užsisakiau narkotikų – manęs nesustabdė net susidūrimas su mirtimi.“ 

Naujosios Vilnios psichiatrinėje ligoninėje Tadas jau gulėjo keturis, Vilniaus psichikos sveikatos centre – šešis kartus.

„Dažniausiai mane ten išveždavo iš namų, medikus iškviesdavo mama. Aš buvau visai neprognozuojamas, pavartojęs prarasdavau bet kokius proto likučius. Apsvaigęs šventai tikėjau, kad mane nori nužudyti, todėl siekdavau apsisaugoti. Pasiimdavau peilius, juos nešiodavausi po namus, net miegodamas laikydavau po pagalve. Mamai ir broliui, gyvenantiems tame pačiame bute su visiškai išprotėjusiu, sveiką nuovoką praradusiu žmogumi, tiesiog nelikdavo kitos išeities kaip tik uždaryti mane į psichiatrinę. Aš buvau pavojingas ir sau, ir aplinkai“, – pasakoja Tadas. 

Jis nesyk kėlė ranką pats prieš save, mėgindamas išsivaduoti iš patiriamų pragariškų kančių – kelis kartus pjovėsi venas, porąsyk mėgino perdozuoti rastais vaistais. 

Turi vilties pasveikti

Narkomanų integracijos į visuomenę centre Tadas atsiduria taip pat nebe pirmą kartą. Anksčiau yra iš čia pabėgęs – ant kojų sukėlė šeimą, gydantį personalą. Šįkart vaikinas tiki iš tiesų galįs atsitiesti – mano, kad yra pajėgus atsispirti tabletei.

„Prieš save turiu puikių pavyzdžių. Gyvenu su žmonėmis, kurie narkotikų nevartoja jau trylika, šešis, dvejus metus. Matau, kaip jie atranda naują gyvenimo kelią – tai teikia vilties. Viskas priklauso nuo manęs – kiek esu tam pasiruošęs ir kiek pastangų galiu įdėti“, – svarsto Tadas. 

Sveikimo procesas skatina judėti dvasingumo keliu, keistis, šalinti būdo bruožus, kurie atvedė į priklausomybę. Tai visapusiško augimo ir tobulėjimo programa. Man žengus sveikimo keliu, kartu eina ir mano šeima.

Nuolat galvoja, ką galėjo pasiekti, jei nebūtų pasidavęs patikusios merginos pagundoms pabandyti narkotikų: „Iš mano sėkmingo gyvenimo liko vien šipuliai ir mintys apie tai, kaip viskas atrodytų, jei nebūčiau vartojęs. Pamažu viskas atsistato – nežinau, kas turėtų nutikti, kad vėl manyčiau, kad verta griebtis narkotikų.“

Džiaugiasi, kad gerėja situacija šeimoje. Nors motina buvo išvariusi Tadą iš namų, jam mėginant atsitiesti vėl stiprėja šeimos ryšiai: „Kol aš nevartoju, tol viskas yra gerai. Sveikimo procesas skatina judėti dvasingumo keliu, keistis, šalinti būdo bruožus, kurie atvedė į priklausomybę. Tai visapusiško augimo ir tobulėjimo programa. Man žengus sveikimo keliu, kartu eina ir mano šeima.“

Tačiau trejus metus pragare gyvenęs jaunuolis suvokia, kad narkomanija – liga visam gyvenimui. Ji gali bet kada atsinaujinti, jei tik pamirši, kad esi priklausomas.

Išsikapsto 3 proc. vartojančių

Katalikų Bažnyčios išlaikomame Priklausomų asmenų reintegracijos centre „Aš esu“ nuolat gyvena iki dešimties gyvenimą keisti – sveikti nuo priklausomybės narkotikams – pasiryžusių asmenų. Bendruomenės užsiėmimuose reguliariai lankosi ir centre neapsistoję priklausomi asmenys. 

Centrui vadovaujantis kunigas Kęstutis Dvareckas tikina, jog pagrindinė sąlyga norint prisijungti prie „Aš esu“ bendruomenės – priklausomo asmens noras kovoti su savo liga. Pagalbos ieškantis narkomanas paramos sulaukti gali kreipęsis į centro darbuotojus. 

„Kiekvieno atvejis – individualus. Vienus, jei tik turime vietos, iškart apgyvendiname savo bendruomenėje, kiti prieš tai turi gulėti ligoninėje dėl detoksikacijos, tretiems tampame tarpininkais ieškodami kitų, juos priimti galinčių, reabilitacinių bendruomenių Lietuvoje“, – pasakoja K.Dvareckas. 

Šiuo metu reintegracijos centre „Aš esu“ priklausomi asmenys dalyvauja „12 žingsnių“ programoje, su jais bendrauja psichiatrė, dvi psichologės, socialinis darbuotojas ir pats dvasininkas. 

Atkrytis, kalbant apie priklausomybių ligas, deja, dažniau yra taisyklė, nei išimtis. Vis dėlto tai yra sveikimo dalis, o ne pasaulio pabaiga

Kalbėdamas apie Tadą K.Dvareckas pasakoja, jog visų pirma dėl pagalbos jaunuoliui į bendruomenę kreipėsi vaikino mama. „Gavę Tado sutikimą jį lydime sveikimo keliu, kuris, deja, nėra lengvas – atkryčių dažnai nepavyksta išvengti“, – apgailestauja bendruomenės vadovas. Dabartinės vaikino sveikatos būklės dvasininkas komentuoti nenori – informacija konfidenciali. 

Paklaustas apie dabartines tendencijas, kokiai daliai vartojančių asmenų pavyksta atsitiesti, K.Dvareckas mini pasaulinę statistiką. Anot jos, išbristi iš narkotikų liūno pavyksta vos trims procentams priklausomų asmenų. Vis dėlto kunigas nepraranda vilties. 

„Mes stengiamės dėl kiekvieno ir tikime, kad kiekvienas, jei tik geba būti sąžiningas, atviras ir nuolankus priimant pagalbą, gali nustoti vartoti. Turim visą būrį draugų ir pažįstamų, kurie savo švarų laikotarpį jau skaičiuoja metais ar dešimtmečiais. Taip pat gausu liudijimų, kad žmogus, bent kiek laiko praleidęs reabilitacijos ar integracijos centruose, jau nebegali ramiai vartot. Atkrytis, kalbant apie priklausomybių ligas, deja, dažniau yra taisyklė, nei išimtis. Vis dėlto tai yra sveikimo dalis, o ne pasaulio pabaiga“, – aiškina K.Dvareckas. 

Statistika šiurpina

Valstybinio narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento duomenimis, 2012-aisiais Lietuvoje populiariausiu narkotiku 15–64 metų asmenų grupėje išliko kanapės – nors kartą gyvenime jų tikino vartoję 11,9 proc. respondentų. 0,2 proc. respondentų bent sykį gyvenime bandė amfetaminų, kokaino, ekstazio, 0,4 proc. išbandė heroino poveikį. 

Higienos instituto duomenimis 2012 m. nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo mirė 70 asmenų, 66 vyrai ir 4 moterys. Palyginus su 2011m., mirusiųjų skaičius padidėjo 25 atvejais. Miesto gyventojai sudarė didžiąją dalį mirusiųjų nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo.

Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, 2012 m. užregistruotos 3006 nusikalstamos veikos, susijusios su neteisėtu narkotinių ir psichotropinių medžiagų disponavimu. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, 2012 metais Lietuvoje užregistruoti 160 nauji užsikrėtimo žmogaus imunodeficito virusu atvejai, tai 6 atvejais mažiau nei 2011 metais. 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs