Apmaudu, bet mūsų santykis su savuoju kūniškumu dažniau nei norėtume yra nepilnavertis: paprastai linkstame lyginti save su kitais, kritikuojame save, primename sau apie formų netobulumus.
Leidyklos VAGA naujausių knygų skiltyje – kanadietės mokslininkės Hillary L.McBride knyga „Tavo kūno išmintis“ (The Wisdom of Your Body, 2021). Tai kvietimas priimti kūniškumą kaip dovaną bei tapti vientisam tuo pavidalu, kokį įgijome gimdami.
„Nesvarbu, kaip ir kodėl atsidūrėme tokioje padėtyje, net jeigu gavome iš to šiokios tokios naudos, pamiršus savo kūną tenka brangiai sumokėti – asmeniniame ir kolektyviniame lygmenyse. Juk taip netenkame statybinių medžiagų, iš kurių renčiamas visavertis žmogaus gyvenimas, ryšio su savimi ir kitais bei pilnatvę teikiančio malonumo, išminties, empatijos ir teisingumo. Ryšys su kūniškąja savastimi leidžia mums jaustis saugiems ir pasako, kas esame, ko trokštame ir kaip gyventi, kad būtume kupini gyvybės.
Jeigu mes visi esame kūnai, vadinasi, kūnas nuolatos kviečia mus įsitikinti, kad esame susiję vieni su kitais. Nesvarbu, ar tam tikrą žmogų laikote savo didvyriu ar priešu, jis ką tik įkvėpė, visai kaip jūs. Kad ir kokios buvo aplinkybės, kad ir kas mums buvo sakoma apie kūną, atsiminti ir atkurti ryšį su savo kūniškąja savastimi yra radikalus veiksmas, išlaisvinantis nuo poreikio pelnyti vertę ir leidžiantis pamatyti, kad šventumą galima įžvelgti čia pat, šią akimirką, jis egzistuoja dabartyje, visada mums prieinamas. Ryšį su kūniškąja savastimi galime užmegzti bet kurią akimirką“, – sako knygos autorė.
Tam, kad užmegztume atjautos ir pasitikėjimo kupiną ryšį su savimi ir tuo, kokie esame, Hillary L.McBride skaitytojams dovanoja vertingų įžvalgų.
Knygoje „Tavo kūno išmintis“ autorė svarsto, kuo svarbus yra įkūnijimo suvokimas, kokios aplinkybės lemia tai, kad išmokstame atsiriboti nuo savęs, pateikia patarimų, kaip atrasti savastį iš naujo.
Skaitytojams pristatomi kraštutiniai stereotipai apie kūno išvaizdą, kurie taip prigiję Vakarų visuomenėje, jog juos laikome savaime suprantamomis siekiamybėmis, užuot mėgavęsi savuoju unikalumu. Šiame skyriuje autorė analizuoja fizinio, psichinio ir socialinio bekūniškumo sampratas, ir kalba apie tai, kaip pakeitę požiūrį atveriame sau kelią įkūnijimo link.
Neišvengiamas ir skausmingas įvairių traumų poveikio aptarimas mūsų kūnui. Kartu Hillary pateikia patarimų, kaip įveikiant gėdą ir skausmą pamilti save. Kaip atsigręžti į jausmus ir pojūčius ir kaip nukreipti juos į emocinės gerovės puoselėjimą.
Nuėjusi ilgą kelią savo kūno priėmimo link, užkardžiusi fizines ir emocines kliūtis, Hillary L.McBride parašė motyvuojantį vadovą visiems, stokojantiems noro ar ryžto pažvelgti į save nauju žvilgsniu ir suvokti, kad mūsų kūnai yra kupini išminties ir verti priėmimo.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Mano mokslinė veikla ir tekstai apie įkūnijimą įkvėpti aplankiusio suvokimo, koks geras mano kūnas, – tai man buvo ir vaistai, ir įdėto darbo sveikstant nuo mitybos sutrikimų vaisius. Bet po avarijų nuolat gyvenu skausme – miegodama, vaikščiodama, stovėdama ir sėdėdama. Be to, negaliu pasinerti į veiklas, kurios man padėdavo pajusti, koks geras mano kūnas, – nei bėgioti, nei užsiimti joga, nei šokti.
Atrodo, kad mano išsigelbėjimas virto mano prakeiksmu, o tai, kas iki šiol priminė, kad mano kūnas visada buvo geras, dabar man nebepasiekiama, sukelia dar daugiau skausmo ir yra uždrausta mane gydančių medikų. Tad kartais susigriebiu abejojanti: Negi tikrai vis dar tikiu, kad mano kūnas geras – net ir dabar? Per daug praktikos metų įpratau galvoti, kad mano kūnas yra geras, visi kūnai geri. Bet kad tai pasakyčiau dabar, man reikia įdėti daugiau pastangų – žmogui, kenčiančiam nuo skausmo, tai pasakyti kur kas sunkiau. Arba kamuojamam ligos. Patyrusiam fizinius sužalojimus. Gyvenančiam su negalia.
Po truputį vis geriau supratau, kiek kiti turi įveikti abejonių, kad pajustų ir patikėtų, jog jų kūnas yra geras, ypač kai visuomenėje vyraujančios kultūrinės nuostatos teigia priešingai. Tebegulėdama ant grindų, ant šaldymo elemento susikondensavusiam vandeniui sunkiantis per palaidinę, ūmai suvokiu, kad man gėda.
Pasiryžusi prisidėti prie balsų, padedančių mums pasakoti naują istoriją apie mūsų kūnus, nė nesusimąsčiau, kokia privilegijuota esu dėl savo fizinio pajėgumo. Staiga man pasidarė šiek tiek aiškiau, kaip kai kuriems gali būti sunku išklausyti mano idėjas, ypač tiems, kuriems apribotos galimybės judėti, ką nors patirti, patekti į tualetą, užlipti laiptais, ir tiems, kurie niekada iš anksto nežino, ar renginio vieta, į kurią jie yra pakviesti dėl socialinių priežasčių, bus fiziškai pasiekiama.
Nors žinojau, ką reiškia gyventi ir būti moterimi mizoginiškoje ir patriarchalinėje kultūroje, dabar mano akiratis prasiplėtė. Esu europiečių kilmės kanadietė ir šviesiaodė kultūroje, kur nuo seno buvo vertinami iš Europos kilę šviesiaodžiai. Buvau jauna, puikios fizinės sveikatos ir apdovanota kūnu, kuris, kitų akimis, smarkiai nenusileistų idealiai moters figūrai.
Mokiausi pagal akademinę tradiciją, pirmenybę teikiančią turtingų baltųjų vyrų požiūriui į žmogų, vadinasi, man buvo atviros daugelis erdvių, o panorėjusi, kad mano balsas būtų išgirstas, galėjau džiaugtis pagarba ir saugumu. Net šioje visuomenės dalyje, kur mano kūnas vienu požiūriu buvo nuvertinamas, kitais požiūriais jis buvo iškeliamas aukščiau kitų.
Taip sugrįžau prie visa vienijančios tiesos: mano kūnas yra geras, galima sakyti, moraliniu požiūriu, bet ne dėl jo išvaizdos, atliekamų funkcijų arba etikečių, kurias klijuoju pati ar kiti žmonės. Mano kūnas yra geras tiesiog todėl, kad tai mano namai. O jeigu tai galioja man, vadinasi, nepaisant visų istorijų, kurias pasakojame apie kūną, galioja ir jums. Jūsų kūnas yra geras tiesiog todėl, kad čia jūsų namai. Jūsų kūnas yra geras, nekeliant jokių kitų klausimų – nors gali tekti stoti į žūtbūtinę kovą, kad atsimintume ir atsikovotume šią svarbią tiesą dėl savęs ir vieni kitų.
Netrukus turėjo ateiti kitas klientas, tad teko nunešti varvantį šaldymo elementą atgal į šaldiklį kitame koridoriaus gale. Padėjusi ranką ant durų rankenos dar kiek parymojau paskendusi mintyse. Nors nusprendžiau pabūti viena, galiausiai pasijutau esanti anaiptol ne vieniša. Ir nors niekada nebūčiau pati pasirinkusi patirti automobilių avarijų ir taip ilgai jausti traumos sukeltą skausmą, dabar su didesne empatija, plačiau ir nebe taip tiesmukai suprantu, ką reiškia būti kūnu pasaulyje.