Teisės srityje dirbanti moteris pasakojo, jog didžiausias jos pomėgis yra muzika, su kuria susijusi ir dabartinė didžiausia svajonė. Muzikos ji neapleido net ir gydymo metu – jei tik jėgos ir sveikata leisdavo, Laima giedodavo gospelo chore.
Pašnekovė šiuo metu mokosi groti bosine gitara, prieš kelis metus pradėjo šokti lindihopą ir balboa šokius, rašome pranešime žiniasklaidai. Ji atviravo, jog ją domina ir daugiau drąsos reikalaujančios veiklos – skraidymas parasparniu, važiavimas kartingais ar motociklu.
Siekdama įkvėpti drąsos ir optimizmo visiems, kurie susiduria su onkologine liga, savo patirtimi bei mintimis jauna moteris pasidalino ir asociacijos „Kraujas“ inicijuotame projekte „Drąsos ambasadoriai“.
– Daugelis žmonių vis dar vengia kalbėti apie onkologinės ligos patirtį. Kas lėmė jūsų apsisprendimą tapti projekto „Drąsos ambasadoriai“ dalyve ir atvirai prabilti apie sunkią kraujo ligą?
– Nors nuo ligos praėjo 8 metai ir nauji žmonės, su kuriais susipažįstu, net neįtartų, kad turėjau onkologinės ligos patirtį, manyje vis dar neužgęsta noras, radus progą, apie tai kalbėti. Ne dėl to, kad tai mano istorijos dalis, bet dėl to, kad būtų laužoma tyla, supanti vėžį. Tyla ir baimė – turbūt vieni iš sunkiausių dalykų, kuriuos pačiai teko ištverti gydantis. Tad jeigu tik tai, kad aš dalinuosi, padės nors vienam žmogui sumažinti šį išbandymą, labai džiaugsiuosi.
Dabar mūsų visų aplinkoje tikrai nemažai sergančiųjų įvairaus tipo vėžiniais susirgimais. Kelis kartus žmonės, žinodami, jog turėjau reikalų su šia liga, išdrįso su manimi pasikalbėti apie savo ar savo artimųjų patirtis. Vienu atveju esu sulaukusi padėkos, kad dalinuosi, nes tas konkretus žmogus pirmą kartą susidūrė su asmeniu, įveikusiu onkologinę ligą, – tai atnešė vilties.
Manau, kad labai svarbu, jog tiek sergantieji, tiek jų artimieji nesijaustų vieniši, kad turėtų su kuo, jei ne pasidalinti našta, tai bent pasikalbėti. Dar svarbiau, kad mes, kaip visuomenė, išmoktume bent truputį mažiau bijoti ligos ir žmogaus, kuriam skauda ar yra sunku.
– Prisiminkite, kokiomis aplinkybėmis sužinojote, jog sergate limfoma?
– Paskutinių studijų metų pradžioje dalyvavau dideliame muzikos renginyje, po kurio daug choro narių susirgo gripu. Nepastebėjau nieko neįprasto, tuo metu kaip tik siautėjo rimta gripo epidemija. Vis dėlto po ligos pamačiau, kad vienas limfmazgis kairėje kaklo pusėje smarkiai ištinęs.
Buvau numetusi šiek tiek svorio, pablyškusi, bet daugiau rimtesnių simptomų nebuvo, tad nurašiau viską stresui.
Šeimos gydytoja tik skyrė stiprų antibiotikų kursą nuo „uždegimo“ ir paleido. Kai po 10 dienų grįžau su tuo pačiu guzu, išrašė siuntimą į Santaros klinikas. O aš tuo metu šiek tiek savanoriavau su profesija susijusioje srityje, rašiau magistrinį ir su draugėmis ruošiausi rimtam tarptautiniam projektui, tad nusprendžiau vizitą atidėti ramesniam laikotarpiui. Buvau numetusi šiek tiek svorio, pablyškusi, bet daugiau rimtesnių simptomų nebuvo, tad nurašiau viską stresui.
Turbūt būčiau uždelsusi ilgiau, jei ne mediciną studijavusi draugė, kuri privertė mane užsiregistruoti, atlikti tyrimus ir padėjo pasiruošti diagnozei, kurią išgirdau: II stadijos Hodžkino limfoma. Džiaugiausi, kad galiu su ja ir paverkti, ir „pasisvaidyti“ juodu humoru ligos ir gydymo atžvilgiu.
Gydymas ant popieriaus neskambėjo baisiai – tik keturi kursai chemoterapijos. Pagal planą du kartus turėjau pagulėti ligoninėje po kelias dienas, kitus kursus susilašinti dienos stacionare ir būti namie. Po to sekė švitinimas.
Realybėje viskas buvo sunkiau, dar ir dėl to, kad jau pirmam chemoterapijos kursui vaistinėje vaistų neradau. Antram atėjus, to vaisto jau nebuvo ir visoje Lietuvoje, tad gydytojams teko šiek tiek koreguoti gydymo planą. Tačiau chemoterapiją baigiau per 4 mėnesius, o po mėnesio pertraukos dar teko keturias savaites draugauti su radiologais.
– Kas labiausiai padėjo, teikė stiprybės tuo laikotarpiu?
– Jau nuo gydymo pradžios girdėjau ir skaičiau, kad limfoma yra įveikiama, prognozės tikrai geros, tad nenukabinau nosies. Tačiau tiek chemoterapiją, tiek ypač švitinimą buvo sudėtinga fiziškai ir emociškai iškęsti. Tuo metu daugiausiai stiprybės teikė šeima ir artimieji, kurie ne tik palaikė, rūpinosi, bet ir vežiojo visur, pabūdavo kartu, reiškė meilę, kaip galėjo, kad ir mažiausiais dalykais.
Taip pat esu dėkinga draugams, kurie rodė, kad nesu viena ir atskirta nuo pasaulio, tikėjimui ir žmonėms, net ir nepažįstamiems, kurie už mane meldėsi ligos metu. Nors ligoninėje viso gydymo metu pragulėjau tik tris ar keturias dienas, palatoje radau draugę, kurią lankydavau, kai tik būdavau Santariškėse. Ryšį palaikome iki šiol.
Nuostabu buvo, kad gydymo metu mano gyvenime atsirado du žmonės, kurie, sužinoję, kad sergu, pasidalino savo patirtimis apie onkologines ligas. Džiaugiausi ir supratingumu universitete – galvojau pasiimti akademines atostogas, tačiau vienas vadovų patarė to nedaryti ir sudarė sąlygas pabaigti mokslus. Tad dar chemoterapijos metu sugebėjau tiek apsiginti magistrinį, tiek išsilaikyti valstybinius egzaminus ir gauti atestatą. Po chemoterapijos atsirado papildomas akstinas – gavau darbo pasiūlymą ir dar iki švitinimo pradėjau dirbti.
Vienintelis dalykas, kurio trūko, tai psichologinė pagalba, bet tuo metu, kai sirgau, informacijos apie tai buvo gerokai mažiau negu dabar. Švitinimo metu ypač gelbėjo viename iš stendų buvusi informacija, kad galimas švitinimo šalutinis poveikis – depresija. Ši informacija labai padėjo pačiomis sunkiausiomis radioterapinio gydymo akimirkomis.
– Sužinojus diagnozę, pradėjus gydymą, užklumpa daug informacijos ir emocijų. Ką patartumėte, jei galėtumėte grįžti į tą laiką? Ką patartumėte žmogui, neseniai sužinojusiam diagnozę ir dabar skaitančiam jūsų istoriją?
– Nuo pat pradžių visiškai pasitikėjau gydytojais, nes žinojau papuolusi į geras rankas. Tad baimės dėl paties gydymo eigos kaip ir nebuvo, o ir stengiausi per daug neieškoti informacijos, kad nesigąsdinčiau. Tačiau tiek pačioje pradžioje, tiek ir vėliau vienas iš sunkiausių dalykų buvo guosti, kai sužinojusiojo akyse pamatydavau išgąstį ar nežinią, kaip elgtis su manimi ir mano diagnoze.
Dar chemoterapijos metu sugebėjau tiek apsiginti magistrinį, tiek išsilaikyti valstybinius egzaminus ir gauti atestatą.
Dabar suprantu, kaip klydau, kad norėdama gebėti raminti kitus, įsiteigiau pati sau, kad man teko lengviausias vėžys, tad nėra ko čia skųstis ir panikuoti. Tad jei galėčiau sau nusiųsti į praeitį kokį nors patarimą, būtinai patarčiau pasiieškoti psichologinės pagalbos ar savitarpio pagalbos grupės, kuri padėtų ir primintų savus poreikius, norus ir baimes, padėtų juos išsakyti tiek sau, tiek ir aplinkiniams.
Taip pat psichologinę pagalbą pasiūlyčiau ir visiems artimiesiems – jos tikrai reikia tiek jiems patiems, tiek ieškant būdų, kaip bendrauti ar padėti sergančiam artimajam.
– Ar liga padėjo į savo gyvenimą, siekius ar vertybes pažvelgti naujai, kitaip?
– Sirgdama turėjau puikią progą susidėlioti prioritetus gyvenime. Vienas iš apčiuopiamiausių to rezultatų buvo tai, su kokia ramybe gyniausi magistrinį darbą ar laikiau valstybinius egzaminus universitete.
Liga padėjo labai konkrečiai įsivertinti, kas man svarbu gyvenime, o kas yra antraeiliai dalykai, nes labai puikiai visu kūnu pajutau, kad teturiu vieną gyvenimą ir kad jis yra per brangus bijoti ko nors ar daryti kažką, ko labai nenoriu. Žinoma, pasveikus vėl viskas apsilygina, kartkartėmis apsiverčia aukštyn kojomis, bet ta patirtis primena apie save ir vis priverčia pasitikrinti, ar tikrai darau tai, kas yra man svarbu, brangu ir prasminga.
– Ko liga jus išmokė? Ar pasikeitė kažkas jūsų gyvenime po jos?
– Pirmiausia išmokė nebijoti kalbėti apie ligą, skausmą, sunkumus, išmokti išgirsti kitą, apie tai kalbantį. Anksčiau labai vengdavau šių sunkesnių temų, o ir rimčiau sergančių mano aplinkoje nebuvo. Bet dabar, kai sergančiųjų onkologinėmis ligomis pasitaiko kone kiekvieno žmogaus artimųjų rate, jaučiu, kad ši išsinešta drąsa kalbėti yra vertinga ne tik man.
Iš juokingesnių (per juodojo humoro perspektyvą) atradimų – skonis ir grožis. Kadangi po švitinimo porai savaičių skonio receptoriai neveikė taip, kaip turėtų, labai įvertinau dovaną jausti valgomo maisto skonį! Taip pat atradau, kad man be galo tinka tiek plika galva, tiek trumpi plaukai, atradau trumpus sijonus, didelius auskarus, skaras, kosmetiką – viską, kas padeda jaustis gražiai. Supratau, kad sergančiai moteriai tai yra be galo svarbu.
Pradėjau rūpintis savo psichine ir emocine sveikata bei žymiai daugiau judėti.
Dar du dalykai, kurie pasikeitė po ligos, nors tam ir prireikė laiko: pradėjau rūpintis savo psichine ir emocine sveikata bei žymiai daugiau judėti. Turbūt būtų galima apibendrinti, kad nors liga kaip ir palietė tik kūną, bet po jos pradėjau mokytis mylėti save ir rūpintis visa savimi!
Taip pat vienas iš didžiausių dalykų, ko išmokau ir stengiuosi nepamiršti, – kiek mažai laiko čia turiu ir kaip svarbu mylėti savo artimuosius ir aplinkinius.
– Ar pasveikusi ėmėtės naujos veiklos, pomėgio, apie kurį vis svajojote, bet iki tol nedrįsote ar atidėliojote?
– Naujos veiklos prasidėjo ne iškart po ligos, bet tada, kai kiek laiko susivokiau, jog reikėtų pasirūpinti savo vidumi, kuris po ligos šlubavo. Vos tik tą pradėjau daryti, iš karto pasipylė nauji pomėgiai, apie kuriuos pagalvodavau, bet net nedrįsdavau pasvajoti.
Pradėjau šokti ir nebeketinu sustoti, įgyvendinau savo svajonę pasimokyti solo dainavimo. Pernai susivokiau, kad be galo noriu groti bosine gitara, ir jau tą pamažu darau. O šiemet į mano gyvenimą pilna koja atėjo ir sportas. O visa tai lydi kelionės, renginiai ir kitokios mažos svajonės, kurias leidžiu sau išpildyti. Daugelio iš šių dalykų turbūt iki tol nebūčiau sau leidusi, bet suvokimas, kad teturi vieną gyvenimą, ir dingusi baimė padeda, – apie gyvenimo pokyčius kalbėjo Laima.
Pažangesnis gydymas gerina išgyvenamumą
Skaičiuojama, jog Lietuvoje yra per 5000 limfoma sergančių arba ją įveikusių žmonių. Kasmet diagnozuojama apie 500 naujų šios ligos atvejų. Tai viena dažniausių kraujo vėžio formų, kuri yra skirstoma į daugiau nei 60 skirtingų limfinės sistemos vėžio susirgimų, tokių kaip lėtinė limfoleukemija, Burkito limfoma, folikulinė limfoma, mantijos ląstelių limfoma ir daugelis kitų.
„Jau daugiau nei 10 metų pasaulinė limfomos diena minima Lietuvoje, siekiant išmokyti žmones atpažinti limfomos simptomus, o juos pastebėjus, nedelsti ir kuo greičiau kreiptis pagalbos į gydytojus, taip pat informuoti apie gydymo galimybes bei mažinti onkologinės ligos baimę visuomenėje. Anksti diagnozuota limfoma sėkmingai gydoma visame pasaulyje, o pažangūs metodai padeda pagerinti ligonių išgyvenamumą“, – teigė asociacijos „Kraujas“ pirmininkė Ieva Drėgvienė.
Pasak VUL Santaros klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro vadovo prof. Laimono Griškevičiaus, limfoma – tai grupė kraujo vėžių, atsirandančių limfinėje sistemoje: „Limfomos metu sutrinka normali tam tikrų baltųjų kraujo kūnelių – limfocitų – gamybos reguliacija ir nesustabdomai ima gamintis pakitę limfocitai. Šie limfocitai ima kauptis limfmazgiuose, kurie padidėja. Nors limfmazgiai yra dažniausia limfomų atsiradimo vieta, tačiau liga gali pasireikšti ir kituose organuose, dažniausiai blužnyje ar kaulų čiulpuose.“
Inovatyvaus gydymo dėka, kraujo vėžiu sergančių pacientų išgyvenamumas per pastarąjį dešimtmetį gerėja: „Gydant limfomą, darbingo amžiaus pacientų iki 60 metų grupėje pasveikimo tikimybė siekia daugiau kaip 80 proc. Daugelis limfomos formų gydomos chemoterapija ar chemoterapija su imunoterapija. Pastaruoju metu pacientams pradedami taikyti ir visiškai nauji vaistai, kurie pasitelkia paciento imuninę sistemą limfomai įveikti, taikinių gydymą be chemoterapijos ar genetiškai modifikuotas paciento imunines ląsteles. Kai kurie vaistai pacientams jau prieinami, dalyvaujant klinikiniuose tyrimuose ar vilties programose. Tikimės, kad per artimiausius keletą metų vaistai bus registruoti ir taps kompensuojami Lietuvoje“, – sakė prof. L.Griškevičius.
