Kad ir kuri iš anksčiau išvardintų (ar nepaminėtų) problemų būtų, dažnai tėvai pastebi, kad visos šeimos emocinė pusiausvyra pradeda priklausyti arba jau ilgą laiką priklauso nuo sutrikimą ar problemą turinčio vaiko emocinės būsenos: „Kai vaikas laimingas, džiaugiasi visa šeima. Bet jeigu jo būsena paūmėja – visa šeima išsibalansuoja: atsiranda įtampa, nuovargis, prasideda nuolatiniai barniai. Ne tik mes, bet ir kiti vaikai kenčia“.
Tokia tendencija neišvengiama, tačiau tėvai turėtų atkreipti dėmesį į šios dinamikos intensyvėjimą. Dažniausiai ji rodo, kad globėjams kritiškai svarbu pasirūpinti savimi, nes silpnėja jų emocinė savireguliacija.
Emocinė savireguliacija – tai gebėjimas reguliuoti savo emocijas taip, kad jos nepriklausytų nuo išorinių aplinkybių. Sutrikus emocinei savireguliacijai, žmogus tampa lengvai blaškomas aplinkinių nuotaikų, veiksmų ar žodžių. Paradoksas slypi tame, kad būtent šis gebėjimas yra labiausiai svarbus vaikams, susiduriantiems su psichologinėmis problemomis arba sergantiems psichikos ligomis.
Kai tėvams sunkiau sekasi reguliuoti savo emocijas, nesvarbu, dėl nuovargio, kitų gyvenimiškų problemų keliamos įtampos, ar asmeninių savybių (pavyzdžiui, suaugęs yra impulsyvus ir dažnai praranda kantrybę), namuose tvyranti atmosfera palaiko nerimo foną. Toks fonas pasireiškia dažnesniais konfliktais ir mažesniu pasitenkinimu santykiais. Lygiai taip pat veikia ir neišspręstos tėvų tarpusavio problemos.
Čia svarbu paminėti, kad po daugeliu psichinių sutrikimų slypi nerimas. Nerimas yra emocija, organizme įjungianti „išlikimo“ režimą: gintis, pulti arba sustingti. Šiame režime vaikas negali vystyti savo emocinių kompetencijų. Psichologinis stresas stabdo vaiko emocinio intelekto vystymąsi, ligos atveju – gijimą.
Augti ir gyti galima tik saugumo, smalsumo ir tyrinėjimo sąlygomis. Tuomet vaikų smegenys gali giliau analizuoti situacijas, savo elgesį ir mokytis iš patirties. Fiziologiškai šie du režimai tarpusavyje yra nesuderinami – duotu momentu aktyvuojasi arba nerimo/baimės, arba saugaus tyrinėjimo ir mokymosi smegenų centrai.
Psichologinis stresas stabdo vaiko emocinio intelekto vystymąsi, ligos atveju – gijimą.
Kai šeimoje yra asmuo, turintis psichologinių problemų, pirminė reakcija ir, atrodo, logiškas principas yra „kad jausčiausi geriau, turi pasikeisti vaikas“, tačiau vaikas neretu atveju, keistis gali tik tada, kai suaugęs pradės jaustis geriau. T. y. kai globėjai bus laimingi, galės nubrėžti ribas, suteikiančias saugumo jausmą, ir su atjauta palaikys kai šis išgyvens nusivylimą ar pyktį. Šis darbas reikalauja labai daug psichinės energijos ir tai svarbu turėti omenyje patiems tėvams.
Tad pajutę, kad šeimoje yra įtemptas emocinis fonas ir nuotaikų sūpuoklės, tėvai gali su atjauta savęs paklausti „Kaip AŠ jaučiuosi?“, „Ar pakankamai pailsiu?“, „Kaip jaučiuosi dėl kitų savo gyvenimo sferų: romantinių santykių, karjeros, draugų, laisvalaikio?“, „Gal aš pats/pati išgyvenu emocinę krizę ir man taip pat reikia pagalbos?“, „Kokios pagalbos šiuo metu norėčiau labiausiai?“.
Labai dažnai tokiose situacijose specialistai pastebi, kad būtent tėvams pradėjus asmenines konsultacijas ir sprendžiant savo emocines problemas, sušvelnėja vaikų simptomai. Juk galiausiai, tėvai yra patys kompetentingiausi pagalbininkai savo vaikams, kurie tiek geriau juos pažįsta, tiek praleidžia daugiausia laiko kartu.
