– Nuo ko viskas prasidėjo ir kaip tapote priklausoma nuo vaistų?
– Nors kiekviena situacija yra individuali, priklausomybė paprastai rutuliojasi labai panašiai. Mano gyvenime buvo labai neramus laikas. Nors daug kas patiria panašių išgyvenimų, aš į juos įklimpau. Pradėjo kamuoti nerimas, panikos atakos be aiškios priežasties, depresija.
Buvau labai jauna, gyvenimo dar mažai nugyventa, kad susivoktum, kas vyksta. Tau nutinka kažkas netikėta, baisaus, ir tu nežinai, kaip su tuo tvarkytis. O gyvenimas spaudžia, tu turi atitikti tam tikras normas, kažko siekti, įstoti mokytis, kovoti už save...
Tuo metu vienintelė išeitis, kurią radau, buvo vaistai. Tuomet atrodė, kad jeigu yra tabletė, kuri čia ir dabar gali man padėti, tai ir yra problemos sprendimas. Tiesiog mano gyvenime atsirado raminamieji, antidepresantai, kitokie vaistai. Iš pradžių juos vartojau, kaip skyrė gydytojas, o vėliau prasidėjo savigyda.
Tuomet atrodė, kad jeigu yra tabletė, kuri čia ir dabar gali man padėti, tai ir yra problemos sprendimas.
Pradžioje vaistų poveikis buvo labai malonus – viena tabletė per 10 minučių išsprendžia visas problemas, stabilizuojasi būsena, ir tu gali normaliai gyventi toliau.
Šiandien aš suprantu, kad savo vidines problemas – nerimą, konfliktą, nepasitenkinimą, pavydą, nusivylimą, praradimo jausmą – pradėjau spręsti išorinėmis priemonėmis.
Tai ir yra priklausomybės esmė: aš nesuvokiu savo problemų ir nenoriu už jas prisiimti atsakomybės, nenoriu pati kažką su jomis daryti, nes tai nepatogu ir trunka ilgai. O tabletė yra čia, dabar ir greitai.
Taip praeina vienas mėnuo, kitas, pusė metų – žiūrėk, dozė jau nebeveikia taip, kaip norėčiau. Ir pradedu ją didinti.
Atėjo laikas, kai per parą suvartodavau 20–30 tablečių. Ir tai įvyko ne per dešimtmetį, o maždaug per metus. Pasiekiau būseną, kai vidury dienos man vaidendavosi.
– Kiek tęsėsi periodas, kai suvokėte, kad esate įklimpusi, bet negalėjote nieko pakeisti?
– Priklausomybei vystantis praeinamos skirtingos stadijos. Pirmoji yra neigimas. Aš matau, kad nėra viskas gerai: ne visi mano draugai, atsikėlę ryte, išgeria 50 g alkoholio ir ne visi pasislėpę išsitraukia iš rankinės saujelę tablečių. Tačiau vis dar galvoju, kad viskas susitvarkys.
Kai suvokiau, kad per dieną man reikia vienos pakuotės vaistų, pradėjau galvoti, kad reikia liautis. Nevartojau parą laiko, tačiau prasidėjo baisi abstinencija, tikri balti arkliai.
Tiesą sakant, nė pusės neprisimenu, kas tuo metu vyko. Kraujospūdis užkilo aukščiausias, širdis kalatojasi, negaliu nei paeiti, nei atsistoti, man vaidenasi, aš girdžiu balsus, matau tai, ko nėra, viskas skauda, mane smaugia, springstu, viduriuoju. Toks jausmas, kad tuoj numirsiu.
Neištvėriau, juolab kad vaistų visada būdavo po ranka arba žinojau, kur jų gauti. Kai esi priklausomas, susikuri tokią sistemą, kad reikalui esant vaistai visada būtų pasiekiami. Prioritetu tampa mano bloga būsena – aš kenčiu ir man reikia pašalinti šią kančią.
Kai ligoninėje pasakai, kad vartoji 30 tablečių per parą, gydytojai susiima už galvos – negalime jūsų priimti, nes nežinome, ką su jumis daryti.
Joks gydytojas man tiek vaistų, kiek jų gėriau, neišrašytų, tačiau yra daugybė kitų būdų, kaip jų gauti. Priklausomi žmonės labai išradingi ir kūrybingi. Beje, pagrindinis vaistų šaltinis – mūsų psichikos sveikatos sistema, kuri ideologiškai labai stipriai susitelkusi į farmakologiją, todėl mes turime labai daug žmonių, kurie bet kokias savo problemas sprendžia vien vaistais.
– Koks tuo metu buvo jūsų socialinis gyvenimas? Ar dirbote?
– Viena iš priežasčių, kuri leido man ilgesnį laiką palaikyti iliuziją, kad viskas gerai arba kad viskas susitvarkys, buvo tai, kad aš visą laiką mokiausi, dirbau, visiškai save išlaikiau, keliavau, viską turėjau. Išoriškai gyvenau visiškai normalų gyvenimą.
Tačiau bėgant metams viskas pradeda nykti. Kol kiti draugai kūrė šeimas, darė karjerą, aš leidausi žemyn. Nyko ryšiai, draugai, kompetencijos, pinigai, interesai, sveikata. Ir atsidūriau taške, kai nieko neturi ir realiai nieko nenori, tik numirti. Keliavau iš ligoninės į ligoninę, dirbti jau negalėjau, normaliai gyventi – taip pat.
Kai ligoninėje sakydavau, kad vartoju 30 tablečių per parą, gydytojai susiimdavo už galvos – negalime jūsų priimti, nes nežinome, ką su jumis daryti. Bando man mažinti vaistų dozes, bet per dvi savaites to padaryti neįmanoma. Tai labai ilgas ir skausmingas procesas, kuris reikalauja kompleksinių priemonių, ilgalaikės terapijos, tarpusavio palaikomųjų grupių. Tai tęstinis ilgas darbas su savimi, o aš, kai neištveriu vienoje ligoninėje, vėl prisigeriu vaistų, patenku į kitą ligoninę. Taip ir sukuosi uždarame rate.
Galiausiai atrodė, kad vienintelė išeitis – nusižudyti, kadangi jaučiausi visiškai bejėgė. Atrodo, uždarykite mane bokšte, prirakinkite grandinėmis, kitaip nesugebėsiu išverti, vis tiek gausiu vaistų ir vėl vartosiu. Gyventi be chemijos visiškai nebegalėjau.
– Galvojote apie savižudybę ar iš tiesų bandėte tai padaryti?
– Bandžiau pasidaryti sau galą, bet tuomet labai aiškiai supratau, kad numirti aš bijau. Aš nenoriu mirti, aš tik noriu, kad pasibaigtų ši kančia. Po šio bandymo, praėjus kokiems trims mėnesiams, išvažiavau į reabilitaciją – į priklausomų asmenų bendruomenės centrą, kuriame dirbama pagal tą pačią Minesotos dvylikos žingsnių programą, kaip ir su alkoholikais.
– Kaip jums pavyko išvykti į reabilitaciją?
– Girdėjau apie tokią galimybę vienoje iš ligoninių, bet tuomet ši žinia man neįstrigo. Tačiau galiausiai gyvenime priėjau tašką, kai turiu pinigų, bet nebegaliu atsisegti piniginės, nes nesuprantu, kaip ji atsisega. Tai, kas vyko vėliau, vadinu aukštesnės jėgos prisilietimu.
Kalbu apie Dievą ne kaip apie religiją, bet kaip apie tikėjimą. Sakoma, religija skirta tiems, kurie bijo patekti į pragarą, o tikėjimas – tiems, kurie ten jau buvo. Kažkokiu būdu mane kažkas palydėjo į tą reabilitaciją, akimirkai prašviesėjo protas, atsirado properša, ir aš pro ją pralindau.
Kad pasaulį mačiau pilką supratau, kai rudenį pamačiau pirmą ryškiai raudoną klevo lapą. Ir tada suvokiau, kad neprisimenu nė vienos spalvos.
Nors pirmą pusmetį viską dariau, kad iš ten pabėgčiau, vėlgi kažkokia apsauga padėjo man ten išbūti. Aišku, ten buvo žmonės, kuriems aš rūpėjau. Pats sau vienas tokioje situacijoje esi visiškai bejėgis, tu nieko negali, tik toliau vartoti.
Savo suskystėjusiomis smegenimis aš nieko nebuvau pajėgi daryti, tačiau kažkokiu būdu sugebėjau internete susirasti telefoną ir paskambinau klausti, ar mane priims. Iš pradžių nepatikėjau teigiamu atsakymu, skambinau dar ir dar. Galiausiai susikroviau lagaminą ir paprašiau mane nuvežti. Maniau, kad nebegrįšiu iš ten. Nei aš norėjau, nei galėjau gyventi.
Pusę metų ten gyvenau juodame košmare, dar pusę metų – su atsiradusia viltimi, kad gal kaip nors nenumirsiu, dar po pusės metų pradėjau matyti spalvas. Kad pasaulį mačiau pilką supratau, kai rudenį pamačiau pirmą ryškiai raudoną klevo lapą. Ir tada suvokiau, kad neprisimenu nė vienos spalvos.
– Ar per tą laiką buvo nuslydimų?
– Slidinėjau prieš tai šešerius metus. Kai pakliuvau į reabilitaciją, pirmą pusmetį pavartoti norėdavosi kiekvieną valandą. Tačiau sėdėjau vidury miško, artimiausias miestas – už keliasdešimt kilometrų, jėgų eiti nėra. Pagaliau nebuvau palikta viena – su manimi dirbo psichiatras, kiti specialistai, mane supo žmonės, kurie žinojo, ką aš išgyvenu, todėl buvo didžiulė atjauta ir palaikymas iš jų pusės.
Vaistus mažinome po truputį, o kai visiškai juos nutraukėme, man prasidėjo siaubinga nemiga. Du mėnesius praktiškai nemiegojau. Kur tu eisi tokios būsenos? Vos paeinu truputį į šalį, iš karto prasideda panikos priepuolis.
– Kiek laiko jau nebevartojate vaistų?
– Nuo paskutinės išgertos tabletės skaičiuoju penktus metus. Jeigu nori nevartoti, turi būti labai sąmoningas ir kažką keisti. Vieną priklausomybę galima gydyti kitais vaistais, bet, mano supratimu, tai nėra gydymas, nes ne aš su savimi kažką darau, o vėlgi kažkas su manimi kažką daro. Jeigu nieko pati nedarau, kokiu pagrindu aš drįstu galvoti, kad mano gyvenime kažkas pasikeis?
Kai atsirado viltis, kad galiu su savimi išbūti nevartodama, po kurio laiko atsirado viltis, kad vėl galiu gyventi, džiaugtis, juoktis. Dar po kurio laiko atsirado gebėjimas vėl kažko norėti. Tačiau ankstesnis gyvenimas yra visada labai šalia – bet kada vėl galima nuslysti.
Todėl aš labai atsargi. Stengiuosi būti su savimi maksimaliai sąžininga, neišstumti savo problemos, lankyti savitarpio pagalbos grupes. Dvylikos žingsnių programa man labai artima ir aiški. Aš į ją žiūriu ne tik kaip į priemonę priklausomybei įveikti. Ji yra daug platesnė. Aš ją galiu taikyti visur – namuose, darbe, gatvėje.
Aš suvokiu, kad turiu ligą visam gyvenimui. Kitaip nebebus. Todėl turiu domėtis savo liga, reguliariai lankyti savitarpio pagalbos grupes.
Aišku, pradžioje buvo baisu. Būsenų užeidavo visokių ir dabar užeina, situacijų taip pat buvo sunkių, emociškai nestabilių. Po vienos situacijos vidury nakties patekau į tokį stiprų išgyvenimą: širdis muša, įtampa nepakeliama, nerimas. Kraujospūdis taip užkilo, kad teko kviesti greitąją.
Atvykę medikai pirmiausiai man pasiūlė raminamųjų. Prisipažinau, kad esu nuo jų priklausoma, o man sako: „Šaunuolė, bet imkite, nuo vienos tabletės nieko neatsitiks“. Kas tokioje situacijoje mane gali apsaugoti? Tik mano pasirinkimas. Ir man džiugu, kad aš jau galiu rinktis, nes buvo laikas, kai negalėjau rinktis.
– Kaip pavyko vėl susitvarkyti gyvenimą iš naujo?
– Aišku, buvo sudėtinga. Nežinojau, į kurią pusę eiti – pinigų neturiu, nieko neturiu. Aišku, buvo šeima, likę draugai, kažkas manęs visgi laukė. Įsivaizduoju, kaip beprotiškai sunku tiems žmonėms, kurie nieko neturi.
Šiandien yra susitvarkę absoliučiai viskas: dirbu dviejuose darbuose, darau tai, kas man patinka, sportuoju, bendrauju, keliauju. Jaučiuosi laisvas, laimingas žmogus. Žinoma, visada yra pagunda norėti daugiau, skaniau, geriau, tačiau aš bent jau galvoju apie tai ir turiu su kuo apie tai pasikalbėti.
Pasekmių yra, bet jeigu aš pradėsiu su jomis kovoti, jausiuosi labai nelaiminga, nes jų pakeisti aš negaliu. Taigi man nelieka kitos išeities, tik priimti.
– Kas jums padeda taip jaustis?
– Išmokau būti sąžininga su savimi ir nuolanki tiems dalykams, kurie vyksta aplinkui. Aš nepakeisiu kitų žmonių, nepakeisiu pasaulio, tačiau galiu dirbti su savimi. Aš suvokiu, kad turiu ligą visam gyvenimui. Kitaip nebebus. Todėl turiu domėtis savo liga, reguliariai lankyti savitarpio pagalbos grupes. Dalinimasis savo bėdomis, viltimi, patirtimi su panašiais į save man yra vaistas Nr.1.
Vengiu pavojingų situacijų, pavojingų minčių, pavojingų jausmų.
Esu bejėgė prieš tam tikrų situacijų, emocijų atsiradimą, bet tai, ką aš darau paskui, kaip reaguoju, jau priklauso nuo manęs. Aš pažindinuosi su savimi, ir man šis procesas yra labai įdomus.
Dabar žinau, kad džiaugsmas taip pat yra darbas. Anksčiau galvojau – kažkas žadėjo man laimės kalnus, o kur jie? Tačiau iš tiesų, jeigu noriu jaustis laiminga, turiu dirbti su savimi. Kiek aš įdedu pastangų, tiek ir gaunu. Pavyzdžiui, kada paskutinį kartą vakare paieškojote bent 10 dalykų, už kuriuos padėkojote? Ar pasidarė po tokio veiksmo geriau?
Šiandien aš jaučiuosi gana rami, nes turiu mažiuką lagaminiuką įrankių. Išmesta kokio nors taifūno į negyvenamą salą, kurį laiką aš išgyvenčiau. Tačiau jeigu toje saloje nekaupsiu naujų įrankių ir neprižiūrėsiu senų, mano kirvukai atšips, ir aš žūsiu.
Ketvirtadieniais Vilniuje Šv. Kryžiaus namuose (S.Daukanto a. 1, 01122 Vilnius) nuo 18.30 iki 19.30 val. vyksta savitarpio pagalbos grupės žmonėms, priklausomiems nuo vaistų. Susirinkimai yra uždari. Juose taikoma Minesotos 12 žingsnių programa. Vienintelė dalyvavimo sąlyga – noras nustoti vartoti vaistus.
