Progresavo labai gretai
Prisimindama gyvenimą iki onkologinės ligos diagnozės, Asta svarsto, kad gyveno, turbūt, daugeliui šiandien įprastą gyvenimą – kai leki, dirbi, sukiesi veiklose, o laiko sau, išgirsti, ką sako kūnas, nerandi.
Pirmasis simptomas, pasakoja Asta, buvo iš pažiūros nekaltas pilvo pūtimas. Moteris pripažįsta kurį laiką nekreipusi dėmesio, vis ieškojo priežasčių – gal kažką netinkamo suvalgė. Vis dėlto, kai pojūčiai stiprėjo ir tęsėsi daugiau nei mėnesį, moteris, neįtardama nieko blogo, nutarė kreiptis pas medikus.
„Kaip tik buvo kovido laikotarpis, persirgau dar ir juo, o tada jau prasidėjo rimtesni pilvo diegliai. Prisimenu, kad mane nukreipė atlikti pilvo organų echoskopijos, o po jos iš karto pasakė – bėk greičiau pas ginekologą. Greičiausiai, jie jau tada pamatė kažką įtartino“, – netikėtai gautą žinią iš gydytojų prisiminė Asta.
Apsilankymas pas ginekologus moters nenuramino, pakartotinė echoskopija parodė, kad bėdos labai rimtos. Taigi moteris tuoj pat gavo siuntimą į Santaros onkologinį skyrių.
Asta neslepia, kad ši žinia, kaip ir daugeliui išgirstančiųjų, ją šokiravo. „Galvojau – ar čia realybė, ar čia sapnas. Ar gali būti, kad tai iš tiesų vyksta su manimi? Kaip ir visi, buvau žmogus, linkęs galvoti, kad tokie dalykai toli nuo manęs“, – pirmuosius bandymus suvokti, kokioje rimtoje padėtyje atsidūrė, prisiminė Asta.
