Genetinė liga diagnozuota, kai jam buvo šešeri
„Nieko nėra neįmanomo. Šiuos žodžius sau kartoju nuo pat vaikystės. Gimiau su reta genetine liga – cistine fibroze, kurią man diagnozavo tik sulaukus šešerių metų. Ši liga nuo pat vaikystės man suteikė daug kančių, bet tuo pačiu yra mano stiprioji pusė, nes išugdė mano tvirtą asmenybę ir privertė mane pažvelgti į gyvenimą kitaip, vertinti kitus dalykus.
Ši liga nuo pat vaikystės man suteikė daug kančių, bet tuo pačiu yra mano stiprioji pusė, nes išugdė tvirtą asmenybę ir privertė pažvelgti į gyvenimą kitaip, vertinti kitus dalykus.
Didžiąją savo vaikystės dalį aš praleidau ne kaip kiti vaikai, lakstydamas lauke ar sėdėdamas mokyklos suole. Dažniau tekdavo gulėti ligoninėse ir reabilitacijos sanatorijose, laukiant aplankyti atvykstančių artimųjų.
Dėl šios ligos turiu daug kvėpavimo takų problemų, taip pat kasos nepakankamumą, dėl kurio man reikia naudoti virškinimo fermentus, nes kūnas nepasisavina viso maisto kiekio, bei dar daug kitų svarbių sveikatos problemų. Cistine fibroze sergančių vaikų Lietuvoje yra ne daugiau kaip 100“, – pasakojo Dovydas.
Vienas iš pagrindinių cistinės fibrozės padarinių yra lėtinis plaučių audinio pažeidimas: nuo paprasčiausio peršalimo ar gripo iš karto kyla komplikacijos (dusulys, nesibaigiantis kosulys), todėl ligoninės palatos, tyrimai, vaistai visada buvo didžiausi vaikino draugai.
Paauglystėje teko kovoti su depresija – sunku būti kitokiam
„Mano imunitetas labai silpnas, taigi sirgdavau įvairiomis ligomis viena po kitos. Vaikystėje taip sunku buvo vaikščioti, kad teko važinėti neįgaliojo vežimėlyje. Būdamas septynerių netgi turėjau svajonę įsigyti elektroninį neįgaliojo vežimėlį. Niekada neturėjau tinkamo fizinio aktyvumo, todėl nesugebėdavau nei bėgioti, nei padaryti paprasčiausio atsispaudimo, prisitraukimo, o ką jau kalbėti apie krepšinį ar futbolą.
Silpni kaulai keldavo daug problemų: lūžusios rankos, kojos, išnarinti kaklo slanksteliai. Kai tik bandydavau aktyviai sportuoti, viskas baigdavosi trauma. Daktarai taip pat kartodavo, kad niekada negalėsiu būti toks kaip kiti“, – atviravo pašnekovas.
Nuo visų šių vaiką užgriuvusių negandų ankstyvoje paauglystėje Dovydas susirgo depresija. Jam buvo sunku susitaikyti su savo realybe, būti kitokiam nei visi kiti vaikai.
„Teko lankytis pas psichiatrus, vartoti antidepresantus, ir vis tiek galvoje sukosi įvairiausios beprotiškos mintys. Nemačiau laimės, džiaugsmo gyvenime, todėl nesupratau koks tikslas – gyventi. Viskas atrodė nudažyta pilkomis spalvomis, tarsi niekas nėra svarbu ir neturi tikslo, todėl ir gyventi atrodė beprasmiška. Laikui bėgant man pavyko išsikapstyti, stengiausi sukurti sau naują gyvenimą, pabandyti kažko pasiekti.
Mokykloje man buvo sunku pritapti, neturėjau draugų, nes retai ten lankydavausi, todėl, kaip ir daugelis, patyriau patyčias, buvau mušamas, netgi yra tekę dėl to atsidurti ligoninėje. Visą gyvenimą žiūrėjau iš šono į normalius žmones, bendraamžius, pavydėjau jų fizinių sugebėjimų ir išvaizdos, o giliai širdyje svajodavau turėti atletišką kūno sudėjimą“, – toliau pasakojo Dovydas.
Nusprendė nepaisyti medikų patarimų ir pradėjo sportuoti
Galiausiai vaikinas nusprendė liautis savęs gailėti ir nusprendė įrodyti sau ir kitiems, kad atkaklumas ir darbas gali įveikti net iš pirmo žvilgsnio neįveikiamas kliūtis.
Taigi nuo 17 metų jis pradėjo reguliariai sportuoti. Kadangi buvo labai lieso sudėjimo ir išskirtinai silpnas, iš pradžių, kaip ir buvo galima tikėtis, vargiai sugebėdavo atlikti fizinius pratimus raumenims, o ką kalbėti apie bėgiojimą ar kitą veiklą, ypač turint astmą, dėl kurios uždusdavo jau po kelių minučių.
Dažnai negalėdavau lankyti mokyklos, paskaitų, bet sporto salėje vis tiek būdavau, nesvarbu, sveikas ar sergantis. Sportas mane stūmė į priekį.
„Teko įdėti nemažai pastangų ir viską atrasti pačiam – buvo sunku surinkti tiek daug informacijos ir pritaikyti ją būtent sau. Tačiau šiandien jau padedu ir kitiems. Kadangi sergu tokia liga, dėl kurios man reikia maitintis ir sportuoti kitaip nei paprastam žmogui, reikėjo daug dėmesio skirti kasdienei dietai, atrasti tinkamą sporto ir mitybos pusiausvyrą.
Ir man pavyko – šiandien treniruotės sporto salėje yra vienas svarbiausių dalykų mano gyvenime. Kad ir kaip buvo sunku, per pastaruosius trejus metus nepraleidau nė vienos treniruotės. Vasaras leisdavau sporto klube net tais atvejais, kai sirgdavau ar net su sulūžusia koja ir kitomis traumomis. Dažnai negalėdavau lankyti mokyklos, paskaitų, bet sporto salėje vis tiek būdavau, nesvarbu, sveikas ar sergantis. Sportas mane stūmė į priekį“, – pasakojo Dovydas.
Jaučiasi sukaupęs pakankamai žinių, kad padėtų kitiems
Gydytojai ir toliau jį ragino liautis sportuoti, nes jos širdis ir visa sveikatos būklė per silpna, jis nėra tam sutvertas. Ir iš tiesų – dėl savo aistros sportui jam ne kartą teko atsidurti ligoninėje.
„Kai man buvo 19 metų, prasidėjo sunkios širdies problemos, dėl to, pasak daktarų, privalėjau mesti sportą. Man prasidėjo panikos priepuoliai: kiekvieną dieną gyvenau su nepaaiškinamu mirties baimės jausmu. Tai labai paveikė mano kasdienį gyvenimą, nes panikos ataka gali užklupti bet kurią minutę. Jai negali pasiruošti iš anksto, todėl labai svarbu nepalūžti.
Prieš kelis mėnesius teko patirti sunkią operaciją, bet ir ji manęs nesustabdė. Aš ir toliau einu į priekį, juolab kad mano pastangos pradeda duoti rezultatą. Dėl ligos ne kartą teko priaugti ir numesti svorio ir pagaliau tapau toks, koks svajojau būti visą gyvenimą.
Esu laimingas dėl to, ką sugebėjau pasiekti savo pastangomis, bei džiaugiuosi gyvenantis visavertį normalaus žmogaus gyvenimą. Žinau, kad ši liga niekur nedingo iš mano gyvenimo, tiesiog išmokau gyventi su ja“, – aiškino pašnekovas.
Dovydas prisipažino, kad dabar vienas iš jo tikslų – padėti tiems, kurie nori imtis veiksmų, pradėti sportuoti, pakeisti savo gyvenimo būdą ir siekti svajonių.
„Noriu pasidalinti savo istorija su visais, kurie mano, kad yra netinkami kažko siekti. Noriu parodyti, kad jei toks, kaip aš, gali pasiekti neįmanoma, vadinasi, gali visi“, – tikino vaikinas.
