Dar tais senais laikais gyvavo daug įtakingų daoizmo mokyklų ir kiekviena jų turėjo savo ilgesnio gyvenimo metodiką. Tačiau visos jos remdavosi daoizmo filosofija ir mokymusi, kurių esminius principus suformulavo žymusis kinų filosofas Laodzi.
Apie Laodzi gyvenimą žinoma nedaug. Pasak kinų istorikų užrašų, jis gimė Kinijoje 604 m. pr. Kr. Žinoma, kad šis išminčius tarnavo archyvaru Džou dinastijos imperatoriaus dvare ir susitikinėjo su to meto mokslininkais, filosofais. Pavyzdžiui, vienas iš pastarųjų buvo Konfucijus. Sulaukęs senyvo amžiaus ir savo akimis matęs dinastijos griūtį, Laodzi nutarė atsiriboti nuo pasaulietiško gyvenimo ir apsigyventi šiaurės vakarų Kinijoje esančiuose kalnuose. Legenda byloja, kad kartą vyriausiasis pasienio vadas išvydo besiartinantį jo link didžiulį jautį. Ant šio galingo ir stambaus gyvulio sėdėjo mažas šiurkščiavilniu apsiaustu apsigaubęs senelis su barzda ir ilgais baltais plaukais. Tai buvo Laodzi. Kai jis priartėjo, pasienio vadas nuskubėjo prie jo, pagarbiai nusilenkė ir pasiūlė išminčiui šiek tiek atsikvėpti bei išgerti su juo arbatos. Laodzi mielai sutiko, ir, kai jie patogiai įsitaisė namelyje, vyriausiasis pasienio vadas tarė: „Žinau, kad ketinate palikti mūsų šalį, bet labai norėčiau paprašyti jūsų parašyti knygą.“ Po ilgų įkalbinėjimų Laodzi pagaliau sutiko ir liko pas vadą namuose, kol parašė traktatą Daodejing („Knyga apie Dao ir De“). Tai vienintelis didžio šio kinų išminčiaus kūrinys, išlikęs iki mūsų dienų.
Kaip tvirtina istorikai, išdėstęs savo principus Daodejing traktate, Laodzi padovanojo savo darbo vaisių vyriausiajam pasienio vadui ir pasitraukė į kalnus, kur, kaip teigiama kai kuriuose šaltiniuose, jis gyveno iki 200 metų.
Štai pateikiame jums keletą svarbių Laodzi principų, pateiktų Daodejing ir kituose daoizmo traktatuose.
- „Išmintingas žmogus vengia bet kokių kraštutinumų“. Šie žodžiai reiškia, kad žmogui ypač svarbu išsaugoti vidinę pusiausvyrą ir visuomet laikytis aukso vidurio, nes vienas kraštutinumas veda kito link ir tuomet žmogus atsiduria tarsi tarp dviejų ugnių, netekdamas vidinės pusiausvyros ir sutrypdamas savo sveikatą. Daoistai pateikia daug sveikatinimo pratimų, kuriuos atlikdamas žmogus visąlaik turi išlaikyti pusiausvyrą. Maža to, tuo pačiu jis lavina savo ištvermingumą, kaupia vidinę energiją.
- „Tas, kuris nugali kitus, yra stiprus, o tas kuris nugali pats save – galingas“. Daugelis mano, kad visų problemų šaknys slypi mus supančiame pasaulyje, t. y. jei pasaulis pasikeis, tuomet ir žmonėms bus geriau. Daoistai siūlo kitą variantą – pakeisti savo santykį su pasauliu. Tai lyg skėtis nuo lietaus. Aišku, galima pamėginti sustabdyti jį ten, kur lyja, bet tai labai sunku, beveik neįmanoma. Gerokai paprasčiau būtų paimti skėtį ir pasislėpti po juo nuo lietaus.
- „Sunkumų įveikimas prasideda nuo lengvų dalykų, įgyvendinimas kažko didingo – nuo mažų, nes pasaulyje sunkumai susidaro iš lengvo, o didingi – iš mažo“. Neverta iš karto pulti spręsti sunkių problemų. Reikia būti kantriems ir mankštintis reguliariai – kiekvieną dieną, palaipsniui didinant krūvį ir tobulinant pasiektus rezultatus.
- „Kai žmogus gimsta, jis būna švelnus ir trapus, o kai išmuša mirties valanda – tvirtas ir kietas. Visos gyvos būtybės ir augalai gimsta švelnūs ir gležni, o miršta sausi ir supuvę. Tvirtumas ir kietumas – tai, kas miršta, o švelnumas ir minkštumas – tai, kas gyvena“. Šiuo principu dažnai vadovaujamasi praktikuojant ciguną, taiči. Užsiimdamas jomis, žmogus sau tarsi daro švelnų kūno (raumenų, sausgyslių, sąnarių ir vidaus organų) masažą. Jei treniruosis reguliariai, iki gilios senatvės jis išliks judrus ir lankstus, be to, apsaugos save nuo hipodinamijos (t. y. kai nuo nejudrumo sumažėja raumenų jėga), artrito, širdies ir kraujagyslių ligų.
- „Vanduo – pats minkščiausias ir pats silpniausias dalykas pasaulyje, bet jei reikia įveikti kažką tvirto ir stipraus – jis nenugalimas. Jam niekas neprilygsta pasaulyje. Silpnas laimi prieš stiprųjį, minkštas įveikia tvirtąjį. Tai žino visi, bet žmonės negali to įgyvendinti“. Ne visada problemas galima išspręsti tiesmukais metodais. Retkarčiais būtina rasti kiek lankstesnę ir švelnesnę prieigą. Tai svarbus įspėjimas tiems, kurie trokšta sustiprinti savo sveikatą labai greitai ir iš karto. Visi daoizmo sveikatinimo pratimai – banguojantys, „minkšti“. Čia nėra staigių šuoliukų, metimų, nė vieno greito judesio. Kvėpavimas tolygus, kyla malonus lengvumo, netgi pakylėtumo jausmas. Tad nenuostabu, kad Rytų šalyse, o dabar vis dažniau ir Europoje šiuos pratimus atlieka įvairaus amžiaus, bet kokio kūno sudėjimo žmonės ir netgi tie, kurie serga lėtinėmis ligomis.
- „Nėra nieko baisiau, nei nepasitenkinimas tuo, ką turi; nėra didesnės kaltės, nei noras įsigyti“. Gyvenimo pilnatvės siekęs, žvelgęs ne į išorinį grožį ir ignoravęs išorines vertybes Laodzi pabrėždavo, kad žmonės neturėtų turėti pernelyg daug norų, nes kai jie ima pataikauti savo troškimams, gauna priešingą, nei tikisi, rezultatą. Gyvenime būtina išmokti džiaugtis mažmožiais.
- „Išmintingas žmogus nieko nekaupia. Kuo daugiau jis daro dėl kitų, tuo daugiau gauna jis pats. Kuo daugiau duoda kitiems, tuo turtingesnis tampa“. Pasak daoistų, mūsų gyvenimas – tai lyg veidrodžių pasaulis, kuriame priešingybės visą laiką sąveikauja tarpusavyje: mūsų veiksmai, elgesys su kitais žmonėmis atsispindi kaip veidrodyje ir grįžta vėlei pas mus. Ypač tai aktualu kalbant apie destruktyvius veiksmus, kuriais žmogus pagal veidrodžio principą pats save nubaudžia, ir apie gerus darbus – už juos žmogus būna apdovanotas sveikata ir ilgaamžyste.
- „Kai darbas jau būna padarytas, žmogus privalo pasitraukti – toks įsakymas dangiškojo Dao“. Neįmanoma treniruoti ir kontroliuoti savęs nuolat. Po mankštos būtina atsipalaiduoti ir visiškai pasikliauti savo organizmu. Tuo metu „įsijungia“ svarbūs atkuriamieji procesai pasąmonės lygmenyje, įsimenami užsiėmimų rezultatai.
Štai ir išvardijome jums keletą principų, kuriais vadovaudamasis žmogus, pasak senovės daoistų, galėtų nugyventi ilgą gyvenimą.
