Interviu I.Augutė pataria, kaip išmokti maitintis sveikai, išvengti emocinio valgymo ir persivalgymo, ir atskleidžia, kas jai pačiai padeda palaikyti gerą savijautą ir sveikatą.
– Savo tinklaraštyje „Taika su maistu“ rašote, kad daugiau kaip dešimt metų varginote save nesėkmingais bandymais sulieknėti, vos nesusidūrėte su valgymo sutrikimais. Papasakokite, kas vyko jūsų gyvenime?
– Iš tikrųjų, šios problemos prasidėjo man būnant maždaug trylikos metų. Vykstantys brendimo procesai man, trylikametei, buvo labai jautri tema. Maniau, kad viskas, kas vyksta su mano kūnu, yra blogai. Man atrodė, kad turiu jį „mažinti“.
Kitas dalykas, mano artimoje aplinkoje buvo žmonių, kurie nuolatos kovojo su savo kūno svoriu – mačiau, kokie jie yra nelaimingi. Tada galvojau, kad žūtbūt negaliu būti tokia pati – noriu būti laiminga. Tačiau tą laimę tapatinau su kūnu: maniau, jei esi lieknas, vadinasi, esi laimingas.
Augau Plungėje, tuo metu dar neturėjau kompiuterio, o ir informacijos nebuvo tiek daug. Pamenu, sėdėdavau bibliotekoje ir skaitydavau žurnalų rubrikas, kuriose aprašytos įvairios dietos ir lieknėjimo būdai. Būtent per maistą ir pradėjau save „mažinti“ – kokių tik dietų neišbandžiau.
Viena vertus, aš kaip ir supratau, kad buvau normalaus, sveiko kūno svorio, iš kitos pusės, jutau nuolatinį nepasitenkinimą savimi ir vis ieškodavau trūkumų savo kūne. Kasdien vargindavo mintys apie maistą ir tai, kaip atrodau.
Ilgainiui, maždaug 2005-aisiais, kai buvau devintoje klasėje, nutariau, kad vien maisto kontrolės man nepakanka, tad pradėjau ir intensyviai sportuoti. Netrukus draugai pastebėjo, kaip gerai atrodau.
Nors mano kūnas „tobulėjo“ taip, kaip norėjau, mano vidinė būsena nepakito, laimingesnė netapau. Atvirkščiai: kuo toliau, tuo daugiau trūkumų savy mačiau. Mano savivertė buvo labai žema.
Laimę tapatinau su kūnu: maniau, jei esi lieknas, vadinasi, esi laimingas.
– Kaip pavyko iš to išsivaduoti?
– Kai išvykau studijuoti į Vilnių, maniau, kad kaip nors turiu įrodyti savo vertę. Taigi dar labiau pradėjau sportuoti, akcentuoti grožį, laikytis įvairiausių dietų. Man atrodė, kad tai yra būdas siekti pripažinimo, priėmimo, nors ir nesijaučiau atstumta.
Sau kėliau labai aukštus reikalavimus: negana to, kad intensyviai sportavau ir ribojau mitybą, tuo pačiu daug mokiausi, kad gaučiau stipendiją, ir dirbau samdomą darbą, kur taip pat stengiausi būti sėkminga. Tačiau sulaukusi maždaug 22-ejų, buvau psichologiškai išsekusi ir pasiekusi valgymo sutrikimų finišo tiesę.
Galų gale mane pradėjo vytis suvokimas, kad taip tęstis negali, kad tai nėra normalu: tokio amžiaus turėčiau džiaugtis jaunyste ir studentavimu, o ne vartoti antidepresantus ir visokius kitus vaistus.
Pradėjau lankyti psichoterapiją, įvairias saviugdos paskaitas ir seminarus, perskaičiau dešimtis, jei ne šimtus, savipagalbos knygų. Taip pradėjus dirbti su savo asmenybe ir gilintis į savo vidų, o ne į išorę, pasaulis automatiškai ėmė tvarkytis.
Ir turbūt neatsitiktinai tada – prieš septynerius metus – mano buvusi vadovė mane supažindino su intuityviu valgymu. Kadangi lietuvių kalba buvo labai mažai informacijos, ėmiau siųstis knygas iš užsienio, dalyvauti užsienio intuityvaus valgymo bendruomenėse, taikyti sau intuityvaus valgymo principus.
Laikinai atsitraukiau nuo samdomo darbo ir baigiau intuityvaus valgymo studijų programą.
Pasakodama aplinkiniams apie savo patirtį, intuityvų valgymą, pastebėjau, kad man gerai sekasi perduoti žinias. Tad 2017-aisiais nutariau keisti savo veiklos kryptį: laikinai atsitraukiau nuo samdomo darbo ir baigiau intuityvaus valgymo studijų programą. Šiandien Lietuvoje esame dvi sertifikuotos intuityvaus valgymo specialistės.
– Per savo gyvenimą išbandėte įvairiausių dietų. Ką dabar manote apie jas, drastišką mitybos ribojimą, siekiant sulieknėti? Juk nors medikai ir mitybos specialistai tikina, kad dietos tik pridaro žalos, žmonės jų vis tiek griebiasi.
– Ar aš tam pritariu? Ne. Tai dažniausiai nėra tinkamas ar sveikas būdas norint sulieknėti. Nebent žmogui reikia sulieknėti dėl sveikatos problemų, bet čia jau atskira tema.
Pastebiu, kad žmonės dažnai nežino apie šalutinį dietų poveikį. Tiesa, kad dietos gali padėti numesti keletą ar keliasdešimt kilogramų ir kokį mėnesį du jaustis geriau, tačiau tokie rezultatai dažniausiai būna labai laikini.
Dietos kelia stresą, stiprina kaltės, gėdos, nerimo jausmus, skatina raumenų masės netekimą, lėtina medžiagų apykaitą, mažina žmogaus savivertę.
Žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, dietos tikrai nepadeda sulieknėti: jos išderina organizmo veiklą, dėl ko pradėjus maitintis įprastu maistu ir režimu, kūno svoris pradeda augti dar sparčiau.
Dietos kelia stresą, stiprina kaltės, gėdos, nerimo jausmus, skatina raumenų masės netekimą, lėtina medžiagų apykaitą, mažina žmogaus savivertę. Sąrašą galėčiau tęsti ir tęsti.
Deja, bet neretai tik, kai pats žmogus savo kailiu išbando penkias, šešias ar dešimtį skirtingų dietų, suvokia, kad tai pridaro daugiau žalos, nei suteikia naudos.
– Kaip, jūsų manymu, vertėtų žvelgti į mitybą, savo kūną, kad nenueitume į kraštutinumus?
– Manau, kad pirmiausia turėtume suprasti, kad gera savijauta ir sveikata, o ne lieknos kūno formos atneša laimę.
Man patinka, kad, kalbant apie intuityvų valgymą, pabrėžiama pagarba kūnui. Ką reiškia pagarba kūnui? Tai, kad mes priimame savo genetinį kūno sudėjimą, tinkamai rengiame kūną (ne per dideliais ir ne per mažais drabužiais), mankštinamės ir maitinamės tam, kad būtume sveiki ir gerai jaustumės.
Visur svarbu pusiausvyra – mes neturime maitintis tobulai, kad būtume sveiki.
Pagarba kūnui taip pat yra, kai paisome jo poreikių: pakankamai ilsimės, reguliariai valgome, reguliariai tikrinamės sveikatą.
Tikiu, kad mes kiekvienas galime atrasti sau tinkamų būdų, kaip valgyti sveikiau, daugiau judėti, mankštintis, dažniau būti gryname ore. Tačiau svarbu tai daryti be kraštutinumų, harmoningai, sveiko proto ribose: sveikatingumo siekis neturi tapti kažkokia manija, kai jautiesi blogiausias pasaulio žmogus, suvalgęs bulvių traškučių.
Netgi intuityvaus valgymo dešimtas principas sako, kad mitybos racioną apie 90 proc. turėtų sudaryti sveikas, vertingas maistas, o apie 10 proc. – „pramoginis“. Tai patvirtina, kad visur svarbu pusiausvyra – mes neturime maitintis tobulai, kad būtume sveiki.
– Daliai žmonių sveika mityba vis dar siejasi su neskaniu maistu ar savęs ribojimu. Ką patartumėte norintiems išmokti sveikai maitintis, per daug savęs neribojant ir neprarandant valgymo malonumo?
– Pirmiausia patarčiau išmokti klausyti savęs ir savo kūno. Mes iš prigimties savyje turime gamtos suinstaliuotas programėles, pasakančias, kada mums reikia valgyti, ar tas maistas mums tinka, ar ne, kokio maisto mums reikia daugiau, kokio – mažiau.
Tad norintiems išmokti sveikai maitintis, visų pirma vertėtų pradėti valgyti pagal alkio ir sotumo pojūčius – t. y. valgyti, kai pajuntamas alkis, ir sustoti valgyti ties malonaus sotumo riba. Tai reiškia, kad neturėtume ignoruoti alkio ar valgyti tol, kol persivalgome.
Kitas svarbus principas – valgyti skanų maistą. Netgi moksliniai tyrimai patvirtina, kad, nors žmogus valgo sveiką, maistinių medžiagų prasme vertingą produktą, jei jis jam neskanus, tų maistinių medžiagų organizmas įsisavins daug mažiau. Maistas turi teikti ir malonumą: svarbu atrasti ir valgyti produktus, kurie būtų ne tik palankūs sveikatai, bet ir skanūs.
Sveikatingumo siekis neturi tapti kažkokia manija, kai jautiesi blogiausias pasaulio žmogus, suvalgęs bulvių traškučių.
Taip pat naudinga klausti savęs, kaip jaučiuosi pavalgęs tam tikro maisto. Maistas turi teikti gerą savijautą. Pavyzdžiui, pati pastebėjau, kad suvalgiusi koldūnų pusę dienos jaučiuosi prastai. Kai įsisąmonini, kaip tavo organizmas priima vienus ar kitus maisto produktus, daug lengviau atsirinkti tinkamą maisto racioną.
Ne veltui, kalbant apie intuityvų valgymą, vienas pirmųjų žingsnių yra dietinio mąstymo pašalinimas, kai maistas skirstomas į blogą ir gerą. Maistas mums iš principo turėtų būti neutralus – ar valgytume obuolį, šokoladą, brokolį ar bulvę. Nes tik, kai į maistą žvelgiame neutraliai, neskirstydami jo į blogą ir gerą, galime išgirsti savo tikruosius organizmo pojūčius ir poreikius.
– Emocinis valgymas, persivalgymas dažnam tampa kliūtimi bandant sveikai maitintis. Kaip to išvengti?
– Atsakant, kas padeda išvengti emocinio valgymo, dažnai sakau, jog kuo daugiau laimės patiriame gyvenime – tuo mažiau jos ieškome maiste. Svarbu suprasti, kad destruktyvus valgymas (tarp jų ir emocinis valgymas) yra atspindys to, kas vyksta mūsų jausminiame pasaulyje.
Sprendžiant emocinio valgymo klausimą, pirmiausia verta gilintis, kokius jausmus žmogus „užvalgo“. Kitas svarbus žingsnis yra suvokti, kad natūralu jausti visokius jausmus. Vertėtų mokytis juos priimti ir surasti sveikus būdus, kaip tvarkytis su sunkesniais jausmais.
Taip pat pravartu gilintis į savo psichologinį ir dvasinį pasaulį – santykius su svarbiausiais žmonėmis, laisvalaikį, atsakomybes, savirealizaciją, karjerą ir panašiai. Naudinga aiškiai susidėlioti savo „konstituciją“ – prioritetus, kurie mūsų laimės indeksą išlaikytų aukščiausio lygio. Tada ir bėdų su destruktyviu emociniu valgymu nebus.
O persivalgymo padeda išvengti reguliarus valgymas, nepraleidžiant pusryčių, pietų, vakarienės. Patarčiau susidėlioti dienotvarkę taip, kad valgymas būtų vienas svarbiausių prioritetų – per dieną neturime peralkti.
Žinoma, jeigu kartais nespėjame laiku pavalgyti, nieko tokio. Bet kai žmonėms vienas ar du valgymai per dieną tampa norma, nereikėtų stebėtis, kodėl vakarais ar savaitgaliais įsijungia valgymo maratonas.
Kitas dalykas, neretai persivalgome tada, kai valgome mažai vertingą, nesotų maistą. Juk jei suvalgome sumuštinių su trapučiais, sotūs ilgai neišbūname ir vėl ieškome ko nors užkąsti.
Į persivalgymą taip pat veda neskanaus maisto valgymas, savęs ribojimas valgyti tai, ką mėgsti.
Į persivalgymą taip pat veda neskanaus maisto valgymas, savęs ribojimas valgyti tai, ką mėgsti. Daug tyrimų įrodo, kad ribodami sau kokį nors maistą, ilgainiui jo persivalgome. Uždraustas vaisius saldesnis, todėl jo ir norime.
Na, ir kaip emocinis valgymas, taip ir persivalgymas, dažnai būna susiję su tuo, kad žmogus valgo maistą tam, kad nejaustų kokių nors jausmų, atbukintų save nuo jų. Tokiais atvejais vertėtų atrasti būdų, kaip valdyti stresą ir negatyvias emocijas, kad netektų jų malšinti maistu.
– Kokias mitybos, gyvenimo būdo taisykles sau taikote šiandien, kad išlaikytumėte optimalų kūno svorį, sveikatą ir gerą savijautą?
– Taikau tą patį intuityvų valgymą, savo širdies balso pajautimą, kuris išties nueina ir į kitas gyvenimo sritis. Turiu minty, kad vadovaujuosi tuo, jog mano vidinis balsas ir širdis jaučia geriausiai, ko man iš tikrųjų reikia.
Kitas dalykas, didelį prioritetą teikiu fiziniam aktyvumui, tačiau man svarbu, kad mankšta būtų maloni, kad po jos jausčiausi pasikrovusi energijos, o ne ją iššvaisčiusi. Stengiuosi gyventi aktyvų gyvenimo būdą, daug vaikščioti, judėti gryname ore.
Taip pat man labai svarbi mano psichikos būsena. Jeigu pajuntu, kad esu išsibarsčiusi, stengiuosi sustoti ir save susirinkti.
Kad ir kokius sprendimus priiminėčiau, visą laiką galvoju, kaip tai paveiks mane emociškai. Net, jei ir gaunu pelningą darbo pasiūlymą, bet žinau, kad dėl to mėnesį negalėsiu normaliai būti su savo šeima ir daug stresuosiu, atsisakau jo. Juk pinigų, materialių dalykų visada atsiras, o atstatyti psichikos būseną gali būti daug sudėtingiau. Ramybė man yra didelė vertybė.