Sveikata suprastėjo per pirmąjį nėštumą
Pranešime žiniasklaidai pasakodama savo istoriją Sigutė teigia, kad dabar jaučiasi puikiai ir gali normaliai gyventi savo gyvenimą. Net ir prisimindama anksčiau kilusias sveikatos problemas, moteris nesiliauja šypsotis, nors dar gerai pamena metą, kai sužinojo turinti problemų su inkstais.
„Gyvenau įprastai, atrodė, kad viskas yra gerai iki tol, kol 2008 m. pirmą kartą pastojau. Tuomet staiga suprastėjo mano sveikata ir atlikus tyrimus paaiškėjo, kad turiu bėdų su inkstais. Gydytojai nustatė genetinę ligą ir tik tada prisiminiau, kad vaikystėje dėl inkstų uždegimų labai daug laiko praleisdavau ligoninėse. Bet atėjo paauglystė ir, atrodo, problemas išaugau, todėl viskas tiesiog užsimiršo“, – nestokodama pozityvumo pasakoja Sigutė.
Gyvenau įprastai, atrodė, kad viskas yra gerai iki tol, kol 2008 m. pirmą kartą pastojau.
Kaip ji prisimena, nėštumo metu neturėjo jokių komplikacijų, tad po gimdymo tiesiog nebereagavo į nustatytas problemas, papildomų tyrimų nesidarė ir gyveno toliau. Viskas drastiškai pakito pastojus antrą kartą.
Laukiantis antrojo vaiko moters sveikata ėmė sparčiai prastėti, o po atliktų tyrimų paaiškėjo, kad inkstų problemos niekur nedingo, tik dar labiau paūmėjo. Stebima gydytojų ji nuolat tikrinosi sveikatą, tačiau neilgai trukus teko imtis drastiškesnių priemonių.
„Ėmė darytis labai blogai, o dėl inkstų ligos gydytojai nusprendė, kad privaloma gimdyti anksčiau laiko. Tai buvo 2011 m. 2012-aisiais man atliko biopsiją ir nustatė Alporto sindromą, kuris genetiškai patvirtintas buvo tik 2020-aisiais“, – pasakoja moteris.
Pagimdžiusi antrą vaiką ji jau rimtai susirūpino savo sveikata ir nuolat lankėsi pas nefrologą, kol galiausiai paaiškėjo, kad inkstai nebegali atlikti savo funkcijos ir reikės daryti hemodializes.
Po dializių – apsipirkti
Moteris su šypsena prisimena tuos metus, kai reikdavo atlikti varginančias procedūras.
„Gyvenu Jurbarko rajone, todėl dializių vykdavau į Kauną. Pati važiuodavau automobiliu procedūroms, o po jų dar vykdavau apsipirkti. Galbūt kitiems žmonėms būna sudėtingiau, tačiau aš, net jei ir tikrai jausdavausi ne ypač gerai, sugebėdavau užsukti į parduotuvę“, – juokdamasi pasakoja Sigutė.
Ji pamena, kad sunkiausia būdavo vasarą, kai svilindavo alinantis karštis, kuris ir šiaip vargino, o prie gerokai prastesnės savijautos prisidėdavo ir pačios dializės. Tokiais atvejais moteris po procedūrų vykdavo tiesiai namo. Save apibūdindama Sigutė teigia, jog yra iš tų, kurie į gyvenimą laikosi įsikibę visomis keturiomis ir niekuomet nepasiduoda, gal dėl to sugebėdavo viską daryti pati ir dar rūpintis namuose esančiais dviem vaikais.
„Tiesa, po kurio laiko jau darėsi tikrai sunku. Buvau nuolat pavargusi, todėl gyvenimo kokybė suprastėjo ne tik man, bet ir mano vaikams. Jie kurį laiką net rūpindavosi manimi, nešdavo atsigerti, maisto ar tiesiog atlikdavo kažką labai elementaraus, ko pati nesugebėdavau. Galiausiai, dėl nuovargio nesugebėdavau skirti užtektinai laiko ir dėmesio savo vaikams, o tai tikrai turėjo būti nelengva“, – prisimena moteris.
Sulaukusi skambučio dėl potencialaus donoro moteris nedvejodama vyko į ligoninę atlikti reikiamų tyrimų ir teigia, jog pačios transplantacijos nebijojo, o didžiausią nerimą kėlė galima organizmo reakcija į narkozę. „Bijojau tik tiek, kad galiu nepabusti po narkozės“, – prisimindama priešoperacinį laikotarpį juokiasi Sigutė.
Gal ne visi donorų artimieji supranta, kaip smarkiai padeda kitiems žmonėms, todėl noriu tai pabrėžti – išgelbėjate ne vieną žmogų, bet ir visus jo artimuosius.
Dovanotam inkstui suteikė vardą
Jurbarko rajono gyventoja pasakoja, kad pirmą savaitę po operacijos atsigauti nebuvo itin lengva.
„Atsigauti buvo sunku, nuolat svaigo galva, buvo sunku vaikščioti. Tačiau po pirmosios savaitės viskas ėmė sparčiai gerėti ir jau antrą savaitę norėjau vykti namo, bet gydytojai neleido. Galiausiai išvykau po trijų savaičių, nors medikai sakė, kad tai ir taip per trumpas laikotarpis.
Psichologiniu atžvilgiu neturėjau jokių problemų. Man siūlė psichologų pagalbą, bet nejaučiau, kad jos reiktų. Galiausiai, inkstui net vardą suteikiau – Saulytė. Žinau, kad jį man dovanojo vyras, tačiau nusprendžiau pavadinti Saulyte“, – sako moteris.
Dabar, praėjus jau 1,5 metų po transplantacijos, Sigutė džiaugiasi sugrįžusia gyvenimo kokybe ir ragina kitus recipientus nebijoti transplantacijos.
„Žinau, kad žmonės bijo vaistų kiekio, bet galiu patikinti, kad jų geriu gerokai mažiau nei per dializes“, – teigia ji. Tačiau svarbiausia, pasak Sigutės, kad ji gali gyventi įprastą gyvenimą, ko labiausiai ir troško.
Dėkinga už išgelbėtą vaikų gyvenimą
„Per transplantacijos metines labai daug galvojau apie inkstą man dovanojusį donorą ir ką norėčiau pasakyti jo šeimai. Tai tą patį galiu pasakyti ir dabar – esu be galo dėkinga ne tiek už tai, kad padėjo man, kiek dėl to, kad gerokai pagerino mano vaikų gyvenimą.
Dabar jie gali džiaugtis vaikyste, o ne rūpintis sergančia mama. Gal ne visi donorų artimieji supranta, kaip smarkiai padeda kitiems žmonėms, todėl noriu tai pabrėžti – išgelbėjate ne vieną žmogų, bet ir visus jo artimuosius“, – sako Sigutė.
Moteris teigia, kad dabar gyvenimas yra beveik toks pat, kaip iki sunkios diagnozės. Ji gali leisti laiką su savo šeima, negalvoti apie dializes, keliauti, valgyti įvairų maistą ir džiaugtis kasdienybe.
