Tad galima įsivaizduoti, ką ji jautė antradienį sulaukusi skambučio atvykti dėl transplantacijos. Ir galima įsivaizduoti šoką, kai po visų tyrimų ir varginančio laukimo buvo pranešta, kad šeima atsisakė paaukoti mirusiojo organus donorystei, nors jis pats turėjo donoro kortelę.
Kyla natūralus klausimas – kam tuomet reikalinga ši kortelė, jeigu ji vis tiek neveikia?
Šeima sprendimą pakeitė paskutinę akimirką
„Antradienį 11 val. man paskambino iš Kauno klinikų ir pasakė, kad galimas donoras, todėl man reikia skubiai atvažiuoti. Greitai susitvarkiau darbus, iš namų pasiėmiau šiek tiek daiktų ir išvykau į Kauną.
Be manęs, buvo pakviesti dar keturi žmonės. Tokia yra tvarka – visada kviečiami 5–6 žmonės, nes gali pasirodyti, kad kam nors organas netinka, kito sveikata tuo metu gali būti netinkama transplantacijai, o laikas šiuo atveju yra labai brangus. Organą gauna tas, kurio suderinamumas su organu geriausias.
Mums atliko visus tyrimus ir apie septintą–aštuntą valandą vakaro sukvietė į auditoriją. Ir gydytojai mums pranešė, kad, deja, jie šokiruoti, bet turi pranešti liūdną žinią, jog šeima paskutinę minutę atsisakė atiduoti donoro organus. Todėl transplantacijos procesas nutraukiamas, nors žmogus ir turėjo donoro kortelę“, – pasakojo moteris.
Kaip žinote, vienas donoras gali išgelbėti ar sugrąžinti į visavertį gyvenimą net septynis žmones, t. y. jis gali atiduoti septynis organus: rageną, širdį, plaučius, kasą, inkstus, kepenis ir kūno audinius.
„Šeima, iš pradžių sutikusi paaukoti artimojo organus, po paros laiko pakeitė nuomonę, pradėjo grasinti žiniasklaida, ir mes visi likome it musę kandę.
Aš tikiu, kad šeimai buvo labai sunkus metas (norisi tikėti, kad pati to nepatirsiu), bet šitaip nuskriausti septynis (toks yra maksimalus skaičius galimų transplantacijų) žmones yra per daug. Mano žiniomis, kepenys turėjo keliauti į Šveicariją. Taigi vienas šveicaras taip pat nesulaukė kepenų.
Aš suprantu gydytojus – jie susiduria su moraliniu ir etiniu klausimu, kai šeima priešinasi, nors pats donoras buvo davęs sutikimą. Gydytojai negali tokioje situacijoje priešintis šeimos valiai ir per prievartą išimti organus. Taigi jeigu šeima pasakė „ne“, nieko negalima padaryti, nors įstatymas teigia, kad donoro kortelę turintis žmogus taip išreiškia savo valią“, – svarstė pašnekovė.
Aš tikiu, kad šeimai buvo labai sunkus metas, bet šitaip nuskriausti septynis žmones yra per daug.
Kaskart įsižiebia viltis grįžti į visavertį gyvenimą
Brigita neslėpė, kad šis kvietimas atvykti transplantacijos buvo ypač apmaudus. Viena yra gauti neigiamą atsakymą dėl objektyvių dalykų, netinkamų tyrimų rezultatų, ir visai kas kita – dėl vertybinių žmonių sprendimų, kuriuos taip pat tenka gerbti.
„Suprantu, kad tai nebuvo pažadas man, bet juk transplantacijai nekviečia kasdien. Kiti žmonės pirmo kvietimo laukia po 5–6 metus, o aš šiemet buvau kviesta net du kartus. Tai labai didelis vilties užgimimas.
Kai tau paskambina ir pasako „atvažiuok“, važiuoji su viltimi, kad turėsi normalų gyvenimą, kad tau nereikės kas antrą dieną jungtis prie aparato. Viena dializės procedūra, be pajungimo ir atjungimo, trunka keturias valandas. Tai man kaip antras darbas – per savaitę su kelione dializei sugaištu apie 18 valandų.
Pagal praėjusių metų statistiką, buvo 100 potencialių donorų, bet organai transplantuoti tik iš 52. Taigi beveik 50 proc. atvejų dėl kažkokių priežasčių, taip pat ir dėl šeimos sprendimų, buvo netransplantuoti organai.
Manau, didžiausia problema, kad valstybė neskiria finansavimo šviesti visuomenę šiais klausimais, nors išlaikyti dializuojamą žmogų valstybei kainuoja labai brangiai. Viena procedūra – 120 eurų, o jų reikia trijų per savaitę. Dializuojamų žmonių Lietuvoje – apie pusantro tūkstančio.
O po transplantacijos žmogui ne tik nebereikia hemodializių, bet jis sugrįžta į normalų gyvenimą. Dauguma transplantuotų žmonių dirba ir gali patys save išlaikyti.
Taigi žmogus iš neįgaliojo būsenos sugrąžinamas į darbingą poziciją. Pagaliau jis vėl gali keliauti, atostogauti, džiaugtis gyvenimu. Juk dializė nėra šiaip sau pasivaikščiojimas pievele, kiekvieną kartą tai didelis stresas organizmui ir po kiekvienos dializės reikia laiko atsigauti. Pagaliau yra įvairių šalutinių poveikių, pavyzdžiui, labai kenčia širdis“, – teigė Brigita.
Dauguma transplantuotų žmonių dirba ir gali patys save išlaikyti. Žmogus iš neįgaliojo būsenos sugrąžinamas į darbingą poziciją.
Pasak pašnekovės, akmenukas krenta ir į įstatymų leidėjų daržą – akivaizdu, kad yra įstatymų spragų ir galbūt, siekiant išsaugoti kuo daugiau žmonių gyvybių, vertėtų juos pakoreguoti. O pati moteris laukia toliau. „Viskas gerai – mes kantrūs“, – sako ji.
NTB: užginčyti donoro kortelę įmanoma
Anot Nacionalinio transplantacijos biuro (NTB), pasirašydamas sutikimą donoro kortelei gauti, žmogus pareiškia savo apsisprendimą. Pasitaikius situacijai, kuomet mirusio žmogaus artimieji kategoriškai reikalauja nevykdyti valios ir nepritaria organų donorystės procesui, morališkai gydytojai priversti atsižvelgti į artimųjų valią, nors sutikimas donorystei yra. Tai galima palyginti su pasitaikančiais atvejais, kai artimieji užginčija mirusiojo testamentą. Tai parodo, kad yra situacijų, kai etiniai dalykai prasilenkia su teisiniais.
NTB duomenimis, tokių situacijų jau pasitaikė organų donorystės srityje: iki šiol smegenų mirtis konstatuota vos septyniems donoro kortelės turėtojams ir dviejų mirusiųjų artimieji prieštaravo organų donorystei, todėl organai nebuvo paimti.
Nors teisinio pagrindo užginčyti tokią valią nėra, vadovaujamasi bendrais etikos ir moralės principais. Asmens sutikimas donorystei po mirties yra įteisintas Lietuvos Respublikos žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatyme.
Tačiau visais smegenų mirties atvejais yra kalbamasi su mirusiojo artimaisiais dėl donorystės. Tokios tvarkos laikomasi ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, taip pat ir tose, kuriose yra numanomas sutikimo donorystei modelis, t. y. artimųjų valia yra gerbiama ir visada į ją atsižvelgiama.
Juridiškai galioja asmens sutikimas, kurį žmogus pasirašo gerai apgalvojęs ir įforminęs tokį savo sprendimą. Tačiau artimiesiems kategoriškai prieštaraujant, klausoma artimųjų valios. Tai susiję su etiniais dalykais: siekiant išvengti konfliktinių situacijų su artimaisiais ir donorystės idėjos menkinimo, įsiklausoma į artimųjų nuomonę. O recipientams, laukiantiems organo ar audinio transplantacijos, viltis sulaukti organo transplantacijos nutolsta.
Todėl NTB specialistai ragina pasakyti artimiesiems savo nuomonę dėl organų donorystės, taip pat ir apie sprendimą užpildyti sutikimą donoro kortelei gauti. Tokiu būdu artimieji bus supažindinti su tokiu sprendimu ir konfliktinių situacijų pavyks išvengti. Šeimos nariai savo ruožtu skatinami gerbti pasirašiusiojo sutikimą donorystei valią ir leisti ją įvykdyti.
