38-erių Mila (vardas pakeistas) nuo 9-erių serga cukriniu diabetu, o inkstų nepakankamumas išsivystė kaip šios ligos komplikacija. Moteris pasakoja, kad nors ir sirgo sunkia inkstų liga, didesnių trukdžių liga gyvenime nekėlė – tik kartais niežėdavo kūną ir dažniau jausdavo nuovargį.
Būdama 23-ejų moteris pastojo. Nėštumo metu ėmė prastėti inkstų būklė ir Mila pagimdė dukrą 26-ą nėštumą savaitę. Deja, praėjus dviem dienoms po gimimo į mažylės smegenis išsiliejo kraujas ir ji mirė.
„Po vaiko mirties gydytojai man pasakė, kad jeigu dar norėsiu turėti vaikų, vienintelė galimybė jų susilaukti yra inksto transplantacija. Be jos mano organizmas paprasčiausiai nesugebėtų išnešioti vaiko. Tie žodžiai man labai įsiminė.
Kai laukiausi pirmo vaiko, man buvo 23-eji. Tuo metu labai nesidomėjau, kaip vyksta organų transplantacijos, nes tada ir gydytojai dar ramino, kad mano inkstai veikia. Man tuomet tiesiog įstatė fistulę. Daugiau domėtis organų donoryste pradėjau tik tada, kai jau atsidūriau transplantacijos laukiančiųjų sąraše“, – sako moteris.
Transplantavo du organus
Vėliau Mila su vyru išvyko į Norvegiją ir ten savo gyvenimą kuria iki šiol. Prieš keletą metų suplanavusi skrydį į Lietuvą moteris nusprendė apsilankyti pas šeimos gydytoją, nes reikėjo vaistų recepto insulinui. Visgi į gimtinę tąkart ji neišskrido.
„Pasižiūrėjęs į ligos išrašą gydytojas man atliko tyrimus. Prieš išeidama iš kabineto jam pasakiau, kad greitu metu žadu skristi atostogų į Lietuvą. Jau kitą dieną gydytojas paskambino ir pasakė, kad laukti negaliu, man būtina apsilankyti pas inkstų gydytoją.
Apsilankius pas nefrologą išgirdau, kad aš nebeturiu kitos išeities, man būtina inksto transplantacija. Tuo metu buvo labai mažai informacijos apie organų donorystę ir transplantacijas, bet mano galvoje sukosi mintis, kad po transplantacijos aš galėčiau turėti vaikų. Su šia mintimi „atsistojau“ į laukiančiųjų eilę“, – sako Mila.
Iš pradžių gydytojai svarstė gyvosios donorystės galimybę, kai inkstą dovanoja šeimos narys, tačiau vėliau moteriai pasiūlė kitą išeitį:
„Man pasiūlė variantą transplantuoti ir kasą, ir inkstą, nes tai ne tik panaikintų inkstų problemas, bet ir cukrinį diabetą. Tačiau šiuo atveju šeimos nariai donorais būti jau negali, nes inkstas ir kasa turi būti iš to paties donoro.
Per kitą apsilankymą paklausiau, o kas būtų, jeigu kasos mano organizmas nepriimtų. Mirčiau? Gydytojas nuramino, kad tokiu atveju toliau naudočiau insuliną kaip prieš transplantaciją. Po to apsisprendžiau, kad sutinku su abiejų organų transplantacija“, – patirtimi dalijasi moteris.
Gydytojai stebėjosi stiprybe
Vien tik tam, kad būtų įtraukta į transplantacijos laukiančiųjų sąrašą, Mila turėjo apsilankyti pas daugybę gydytojų – transplantacija negali būti atliekama, jeigu organizme yra prasidėjusios bent menkiausios uždegiminės ligos.
„Visos patikros turbūt užtruko apie metus, kol „atsistojau“ į eilę. Vieno skambučio sulaukiau jau po kelių dienų laukiančiųjų sąraše, tačiau vėliau transplantaciją atšaukė – eksplantavus organus gydytojai pamatė, kad jie atrodo „negražiai“ ir bijojo juos transplantuoti, kad vėliau organizmas jų neatmestų. Kitą kartą skambučio sulaukiau po 8 mėnesių“, – sako moteris.
Po transplantacijos Mila į normalų gyvenimo ritmą grįžo jau po 3 mėnesių, nors skausmai dar nebuvo jos apleidę. Gydytojai net stebėjosi moters užsispyrimu ir noru veikti.
„Praėjus 3 mėnesiams po transplantacijos grįžau į darbą. Taip, pradžioje jaučiau skausmus, svaigo galva, bet aš viską dariau ir kentėjau. Mes su vyru visada labai daug vaikščiodavome. Kai gydytojai pamatydavo, kiek žingsnių per dieną nueinu, labai stebėdavosi. Aišku, man skaudėjo, bet aš ėjau.
Nedarbingumą galėjau turėti 2 metus po transplantacijos, tačiau aš labai nenorėjau užsisėdėti. Į darbą pėsčiomis eidavau kasdien – po 40 minučių į abi puses, o Norvegijoje juk nėra tokie lygūs keliai kaip Lietuvoje“, – sako ji.
Mila sako, kad buvo girdėjusi kalbų, jog po transplantacijos dėl geriamų imunosupresinių vaistų nuolat sirgs, tačiau per 3 metus moteris sirgo vos kartą.
„Buvau girdėjusi, kad po transplantacijos tik sirgsiu ir sirgsiu, bet aš jaučiausi gerai. Liepos mėnesį buvo 3 metai, kai man buvo atlikta transplantacija. Per visą šį laiką tik vieną kartą sirgau koronavirusu ir sirgau labai lengvai“, – džiaugiasi ji.
Donoro dėka pasaulį išvydo nauja gyvybė
Praėjus pusantrų metų po transplantacijos, gydytojai Milos paklausė, ar ji vis dar nori susilaukti vaikų.
„Tiesą sakant, buvau pradėjusi abejoti, nes jau ir metų buvo nemažai. Transplantacijų metu man buvo 35-eri. Galiausiai nusprendžiau, kad reikia pabandyti. Baisiausia buvo dėl pirmojo nėštumo patirties ir dėl mano nuolat vartojamų vaistų. Gydytojas nuramino, kad pakeis visus vaistus, kurių negalėčiau vartoti būdama nėščia. Apie pusę metų vyko vaistų keitimas. Tada man pavyko pastoti“, – pasakoja moteris.
Nors dėl dviejų organų transplantacijos, aukšto kraujo spaudimo ir pirmojo nėštumo baigties Mila buvo padidintos rizikos nėštumo sąraše, tačiau nėštumas praėjo sklandžiai.
„Nėštumas buvo lengvas. Aš pradirbau iki pat 7 mėnesių, o vaikas gimė 2 savaitėmis anksčiau“, – pasakoja ji.
Dabar moteris kiekvieną dieną gali stebėti kaip auga jos vaikelis, džiaugtis motinystės suteikiamais džiaugsmas. Visa tai – tik dėl organų donorystės. Mila skatina kitus nebijoti ir nedvejoti pasirašyti prašymą Donoro kortelei gauti.
Buvau girdėjusi, kad po transplantacijos tik sirgsiu ir sirgsiu, bet aš jaučiausi gerai.
„Reikia neatidėlioti Donoro kortelės įsigijimo. Sunku suprasti jos prasmę, kol asmeniškai nesusiduri su organų donorystę, kol pačiai neprireikia transplantacijos arba kol netenka nuspręsti ar padovanoti organus.
Po mirties organai gali išgelbėti kito žmogaus gyvybę, o kitu atveju jie bus tiesiog palaidoti žemėje arba sudeginti.
Dėl donorystės mirusiojo širdis gali plakti toliau, o galbūt, kaip mano atveju, tik transplantacijos dėka mažas žmogutis galės išvysti pasaulį. Nedvejokite, tiesiog imkite ir pasirašykite. Aš pati pasirašyti jos jau negaliu, tačiau visi mano šeimos nariai yra įsigiję Donoro korteles“, – sako ji.
Artimieji priima svarbiausią sprendimą
Apie galimybę padovanoti organus sergantiems žmonėms yra pradedama kalbėti tik tada, kai reanimacijoje žmogui yra konstatuojama klinikinė smegenų mirtis arba sustojusi širdis. Įvairių medicininių aparatų ir vaistų dėka kiti organai kurį laiką dar funkcionuoja, todėl yra galimybė įgyvendinti transplantacijos procesą. Apie tai donorinė ligoninė informuoja Nacionalinį transplantacijos biurą prie Sveikatos apsaugos ministerijos.
Transplantacijų koordinatoriams mirusįjį užregistravus kaip potencialių donorą – yra atliekami įvairūs kraujo tyrimai, kuriais siekiama išsiaiškinti kurie donoro organai ir audiniai yra tinkami transplantacijai. Idealiu atveju vienas donoras galėtų sugrąžinti sveikatą 7 žmonėms.
Kitas labai svarbus etapas – pokalbis su artimaisiais, tik nuo jų priklauso ar toliau organų donorystės ir transplantacijos procesai galės tęstis. Šiuo metu Lietuvoje artimųjų prieštaravimai sudaro apie 22 proc.
Artimiesiems sutikus padovanoti organus ir gavus kraujo tyrimų rezultatus – pradedama komunikacija su potencialiais recipientais. Per gana trumpą laiką jie turi apsispręsti ar galės atvykti transplantacijai į Kauno arba Santaros klinikas. Atvykus jiems taip pat yra atliekami įvairūs tyrimai, siekiant įvertinti ar donoro organas tikrai jiems tinka.
Kasmet Lietuvoje per metus atliekama maždaug po 200 organų transplantacijų, o sau tinkamo donorinio organo laukiančiųjų sąraše šiuo metu yra 325 žmonės: 77 laukia inksto, 1 kasos-inksto komplekso, 38 širdies, 9 plaučių, 4 širdies-plaučių komplekso, 51 kepenų, 145 ragenų transplantacijos. Iš jų – 4 vaikai. Visų jų sveikata priklauso tik nuo kitų žmonių gerumo ir pasiryžimo padovanoti savo organus po mirties.
Kviečiame išreikšti pritarimą organų donorystei – tai padaryti galite užpildę prašymą internetu ntb.lt svetainėje arba bet kurioje „Camelia“, „Eurovaistinės“ arba „Gintarinės vaistinės“ vaistinėje.
