49-erių vyras transplantacijos laukė maždaug aštuonis mėnesius, tačiau apie tai, jog kada nors tokios operacijos jam gali prireikti, jis sužinojo daug anksčiau, rašoma Nacionalinio transplantacijos biuro pranešime spaudai.
Į situaciją žvelgė optimistiškai
2004 metais atlikus tyrimus, Jonas sužinojo apie prastėjančią savo inkstų veiklą – tada gydytojai jam pasakė, kad po 10–15 metų jam gali prireikti dializės, o galiausiai ir inksto transplantacijos.
Jonas prisimena, kad buvo nuolat stebimas gydytojų, į tyrimus jam teko važinėti vis dažniau. Galiausiai po vieno tyrimo buvo pastebėta padidėjusi kreatinino norma, kas yra svarbiausias inkstų funkcijos rodiklis. Tada vyras buvo įtrauktas į recipientų sąrašą ir ėmė laukti tinkamo donorinio organo.
„Savijauta iš pradžių buvo ideali, tik tyrimai rodė pakitimus. Buvau dar gana jaunas, nemąsčiau ir negalvojau apie tai. Gyvenau savo gyvenimą. Žinoma, kartais susimąstydavau ir žinojau, kad dėl progresuojančios ligos gali tekti kai kuriuos planus šiek tiek koreguoti. Bet iš prigimties esu optimistas, tad per daug nesureikšminau ir nepergyvenau.
Juk neturi iš ko rinktis, nieko nepakeisi. Taip yra ir kitaip nebus. Su tokiu požiūriu toliau ir gyvenau“, – sako Jonas.
Buvo kviečiamas penkis kartus
Vyras prisimena, kad į iškvietimus galimai transplantacijai važiavo penkis kartus. Nuvykus į LSMU Kauno arba VU Santaros klinikas buvo atliekami įvairūs suderinamumo tyrimai, o tik tada iš šešių atvykusių sprendžiama, kuriems dviem recipientams inkstai tiks labiausiai.
„Dabar galbūt sistema jau pasikeitė, bet mano laukimas buvo labai savotiškas. Pirmą kartą, kai iškvietė, gal buvo įsimintiniau, bet galiausiai supratau, kad jei pakviečia, nebūtinai gausi organą. Žinoma, jie tikrina suderinamumą recipiento naudai, jog vėliau nekiltų problemų.
Šie iškvietimai man tada tapo labai įprastu dalyku. Paskambina vakare, naktį, paryčiais – ir važiuoji. Tai išeina kaip važiavimas į darbą – nuvyksti ir grįžti. Aišku, turi jau iš anksto susitaikyti su tuo, ką tau gali pasakyti, nepriklausomai, ar tai geros, ar blogos žinios. Reikia turėti kantrybės, viską protingai apgalvoti“, – pasakoja Jonas.
Išskirtinė dovana – išskirtinę dieną
Tačiau penktą kartą nuvykus į Santaros klinikas, Jonas pagaliau išgirdo džiugią naujieną – jam bus atlikta inksto transplantacija.
„Iš tikrųjų tada ten stovint nelabai net gali patikėti, kad dabar tai jau tau atiteks inkstas“, – sako vyras.
Be to, transplantacija vyko ne bet kokią dieną, o 2018 metų Vasario 16-ąją, kai visa Lietuva minėjo valstybės atkūrimo šimtmetį.
„Jau ketveri metai praėjo, labai vertinu šią dieną, tai beveik kaip gimtadienis, nes skaičiuoji metus kiek jau laiko gyveni su donoriniu organu.
Taip pat visada prisimenu, kad prie šios šventės prisidėjo daugybė žmonių. Labiausiai esu dėkingas nefrologijos ir urologijos skyriaus medikams bei gydytojai L.Vareikienei ir jos seselei Inetai – su jomis bendraujame nuo pat mano ligos pradžios“, – sako Jonas.
Šiandien vyras džiaugiasi, kad gali gyventi sveiką, kokybišką ir įprastą gyvenimą. Dabar pas gydytojus Jonas lankosi tik profilaktiškai, kas tris mėnesius.
„Labiausiai įstrigę gydytojos žodžiai: „Viskas tobula“, – džiaugiasi vyras.
Pritarti donorystei lengva
Šiuo metu Lietuvoje išreikšti pritarimą organų donorystei ir gauti Donoro kortelę gali kiekvienas pilnametis asmuo.
Svarbu nepamiršti, kad apie tokį savo pasirinkimą labai svarbu yra pasikalbėti su savo artimaisiais, išreikšti jiems savo valią, nes būtent jie netekties akimirką turės priimti šį sprendimą.