Po transplantacijos M.Vitunskiui gyvenimas apsisuko 180 laipsnių kampu, o tai, ką teko jam išgyventi ir kaip viskas pasikeitė, jis papasakojo Nacionaliniam transplantacijos biurui prie Sveikatos apsaugos ministerijos.
M.Vitunskis sirgo inkstų policistozė. Tai paveldima inkstų liga, kai normalų inkstų audinį pakeičia daugybinės cistos, skysčio pripildyti dariniai, kurių dydis labai įvairus. Šią ligą Mindaugas paveldėjo iš savo mamos – ji mirė būdama vos 43 metų.
Vyro teigimu, dienos, nuo kurios sveikatos būklė pradėjo sparčiai blogėti, jis nepamirš niekada.
„Viskas prasidėjo maždaug prieš šešerius metus, kai baigęs darbą grįžau namo ir praradau sąmonę. Jaučiau tokį skausmą, jog negalėjau net pasiekti šalia esančio mobilaus telefono ir paprašyti pagalbos. Kęsdamas tokius skausmus ant žemės pragulėjau kone dvi valandas“, – pasakoja jis.
Po atliktų tyrimų laukė liūdna žinia – inkstų būklė labai prasta. Gydytojai pranešė, kad netolimoje ateityje reikės inksto transplantacijos, o kol atsiras organas, teks kas antrą dieną atlaikyti po keturias valandas trunkančias hemodializės procedūras.
Problemų su inkstais turėjusysis pasakoja, kad ištverti dializes padėjo artimųjų ir draugų parama bei jo optimistiškas požiūris į šią situaciją. Anot jo, visoje istorijoje reikia dėkoti ir darbdaviams, kurie šiuo klausimu buvo itin supratingi ir sveikatai pablogėjus leisdavo neatvykti į darbą.
Nuolatinis laukimas ir tikėjimas
Gydytojų konsiliumui įtraukus vyrą į recipientų sąrašus, jo gyvenimas daugiausia sukosi vien tik aplink nenuilstantį donoro laukimą.
„Bene kiekvieną dieną mano galvoje sukosi mintis – o jeigu paskambins ir praneš, kad donoras yra? Norėjau, bet negalėjau kur nors trumpam išvykti pasiilsėti. Tiesiog pasidarydavau prieš savaitgalį dializes ir tuomet atrodydavo, kad norėčiau kažkur toliau išvažiuoti. Bet to nedariau, nes tikėjau, kad bet kada sulauksiu tos geros žinios“, – pasakoja jis bei priduria, jog užplūdus tokioms mintims, kuo greičiau stengdavosi imtis kokios nors veiklos, jog nustumtų visas mintis į šalį.
Lemtingas skambutis
2020-ųjų pabaigoje suskambo Mindaugo telefonas. Ir tai buvo skambutis, kurio jis nepamirš niekada. Kitame ragelio gale jis išgirdo bene saldžiausius žodžius savo gyvenime – atsirado jam tinkamas inkstas.
„Kurį laiką net sustingau, užplūdo keisti jausmai ir jaudulys. Bet truputį atsikvėpęs ir suvokęs, kas įvyko, nurimau, mano akys nušvito. Atrodė, kad net džiaugsmo ašaros pradės kristi. Nežinau, ar kada nors gyvenime dar ir besulauksiu džiugesnio skambučio“, – pasakoja jis.
Kaip teigia Mindaugas, po operacijos sunkesnės buvo tik penkios dienos ir juokiasi, jog greičiau sveikti padėjo džiaugsmas, kad nuo šiol gyvenimas bus visiškai kitoks.
Kaip pasikeitė gyvenimas?
Mindaugas pabrėžia, jog po atliktos inksto transplantacijos jį džiugina ne tik gerokai sustiprėjusi sveikata, bet ir tai, kad pagaliau nebereikia žiūrėti ir skaičiuoti, ką valgai.
Iš visų maisto produktų jis labiausiai buvo pasiilgęs žuvies, kurios teko atsisakyti dėl joje esančio didelio kiekio fosforo.
Iki transplantacijos Mindaugas per dieną galėdavo suvartoti ne daugiau kaip 1 litrą skysčių, didžiąją dalį jo mitybos sudarė kruopos ir šiek tiek mėsos. Na, o dabar jis juokiasi, kad galėtų net ir mėsainio paragauti ar ant laužo keptų kepsnių.
Organų donorystė keičia gyvenimus. Ir Mindaugas yra tik vienas iš daugelio, kuriems tai padėjo pasveikti, išgelbėjo gyvybę.
„Be galo dėkoju žmonėms, kurie pasirašo būti donorais. Tokių reikėjo, reikia ir reiks, nes šie žingsniai gelbsti gyvybes. Aš net ir savo vaikams karts nuo karto pakartoju, kad jei tik galės, tegu būna donorais. Juk geri darbai ir kuria visuomenės gerovę“, – teigia inksto persodinimą išgyvenęs vyras.
Pareikšti sutikimą po mirties transplantacijai paaukoti organus ir audinius gali kiekvienas pilnametystės sulaukęs asmuo. Tai padaryti galima užpildžius sutikimą internetu https://ntb.lt, visose gydymo įstaigose bei „Eurovaistinės“ vaistinėse.
