Insultui nepasidavusi Birutė ruošiasi dalyvauti Ž.Balčiūnaitės bėgime „Už organų donorystę“

Po kelerių metų bus net pusė amžiaus, kai Birutė yra alinama ne tiktai cukrinio diabeto, bet ir daugybės įvairių su šia liga susijusių bėdų. Antai dėl cukraligės komplikacijų moters akys buvo operuojamos net šešis kartus – po tris kartus kiekviena. Nuo pat pirmos dienos, kai buvo diagnozuota liga, kasdien po 3-4 kartus tenka švirkštis insuliną. Kankina per aukštas kraujospūdis, todėl nuolat reikia gerti vaistus. Lyg bėdų būtų per maža, prieš ketverius metus ištiko insultas, po jo sutriko judesių koordinacija ir kartais, pasakoja Birutė, einant ją į šalis mėto taip, lyg būtų girta.

Kitas šios moters vietoje iš nevilties, matyt, seniai būtų nuleidęs rankas, nusiminęs, o ji mąsto kitaip: „Svarbiausia – „neužsiciklinti“ ties liga“.

Svarbiausia – „neužsiciklinti“ ties liga.

Dėl šios priežasties – kad nereikėtų visada būti tiktai tarp ligonių – Birutė, pati būdama rimtas ligonis, nesirinko studijų medicinos seserų mokykloje, o įgijo maisto prekių žinovo specialybę. Tačiau ne darbas prekyboje prieš kelis dešimtmečius buvo pagrindinis jos užsiėmimas, o tolimos kelionės.

Anuomet tapusi dar ir ekskursijų vadove, turistų grupes traukiniais ir lėktuvais ji lydėdavo po visą tuometinę sovietų sąjungą – nuo Rusijos tolimuosiuose rytuose esančio Južno Sachalinsko iki šiaurės vakarinėje Rusijoje, prie Barenco jūros Kolos įlankos, esančio Murmansko. „Jeigu ne ekskursijų vadovės pareigos, tikrai nebūčiau šitiek apkeliavusi ir tiek daug pamačiusi“, – suvalkietiškai racionaliai užtikrina Birutė.

Gal tos tolimos ir varginančios kelionės dar labiau nualino sveikatą? „Ką jūs! Kelionės kaip tik mane palaikė! Priešingu atveju būčiau tik sėdėjusi namie, klausiusi prieštaringų gydytojų nurodymų, saujomis gėrusi tabletes ir kažin, ar dar būčiau gyva“, – svarsto Birutė.

Būčiau tik sėdėjusi namie, klausiusi prieštaringų gydytojų nurodymų, saujomis gėrusi tabletes ir kažin, ar dar būčiau gyva.

Ji džiaugiasi, kad nors kelis dešimtmečius varginanti cukraligė ir nualino inkstus, dar nereikia nei dializės procedūrų, nei inkstų transplantacijos.

Dėl ligos invalidumo grupę turinti Birutė maždaug prieš dešimtmetį tapo nefrologinius ligonius ir žmones po transplantacijų operacijų vienijančios asociacijos „Gyvastis“ nare. Moteris tvirtina, kad bendravimas su šiai organizacijai priklausančiais žmonėmis jai teikia stiprybės, ryžto. „Pabendrauju su dializuojamais žmonėmis arba su tais, kuriems buvo persodinti donorų organai, pasiklausau jų gyvenimo istorijų ir neretai pagalvoju, kad, kaip sakoma, man dar nereikia vyti Dievo į medį“, – pasakoja optimizmo nestokojanti pašnekovė.

Kai po patirto insulto liko galvos svaigulys ir sutriko judesių koordinacija, o vaikštant ėmė mėtyti į šonus, Birutė nedejavo, o ieškojo išeities, ką daryti, kaip toliau gyventi. Ir nusprendė, kad tvirčiau ant žemės jausis, jei pradės vaikščioti su lazdomis.

Atrado šiaurietišką ėjimą

Taip ji atrado naują sporto rūšį – šiaurietišką ėjimą su lazdomis. „Prieš tai vis sąnarius mausdavo. O kai išmokau žingsniuoti su lazdomis, nebeliko jokių sąnarių skausmų. Ir eisena grakštesnė pasidarė, ir laikysena pasitaisė“, – beveik ketverius metus džiuginančio sporto privalumus vardija moteris.

Bendraminčių šiam pomėgiui Birutė specialiai neieško – kartais į keliones su lazdomis išsiruošia su Vilkaviškio šiaurietiško ėjimo klubo nariais, kartais kilometrus suka viena. Viskas priklauso nuo nuotaikos ir nuo sveikatos – būna, kad per savaitę nė karto neišsiruošia į žygį, o kartais ir šešis kartus per savaitę kulniuoja. Kartais dvylika kilometrų įveikia, o kartais – keturis, penkis. „Reikia mažinti fizinį krūvį“, – atsižvelgdama į dabartinę savo sveikatos būklę, sako Birutė.

Ji nekreipia dėmesio į kai kurių aplinkinių pašaipas, kad šiaurietiškas ėjimas – tai „bobučių sportas“, nes einama pasiremiant lazdomis.

Ne tiek svarbu, kiek kas nužingsniuos ar nubėgs. Svarbiausia, kad kuo daugiau žmonių suprastų, kas tai yra organų donorystė.

Kai šių metų liepą Vilniuje vyko Europos žmonių po širdies ir plaučių transplantacijos žaidynės, bendroje dalyvių eisenoje Gedimino prospekte buvo ir Birutė. Suprantama, su šiaurietiško ėjimo lazdomis. Kaip ir pernai Kaune, kai buvo minima Pasaulinė organų donorystės ir transplantacijos diena. Į šitokius renginius Birutė eina ne dėl sportinių rezultatų, o pritardama organų donorystės idėjai. Ir pati jau daug metų turi donoro kortelę – simbolinį sutikimą po savo mirties aukoti organus donorystei.

„Ne tiek svarbu, kiek kas nužingsniuos ar nubėgs, – apie artėjantį „Vilniaus 10 km bėgimą su Živile Balčiūnaite“ kalba Birutė. – Svarbiausia, kad kuo daugiau žmonių suprastų, kas tai yra organų donorystė. Gal nors taip pavyktų visuomenę labiau apšviesti? Nes kol paties žmogaus tai tiesiogiai nepaliečia, jis apie tai net negalvoja. O juk niekas nežino, kas gyvenime gali nutikti“.