Tokią operaciją, kurių kasmet atliekama daug, žurnalistams iš arti leido stebėti Vilniaus universiteto ligoninės (VUL) Santariškių klinikos. Tai – periferinio išorinio nervo operacija. Moteris nevaldė dešinės rankos, kišenėje nejausdavo čiuopiamų daiktų, tad jos nervas buvo išpreparuotas. Tikimasi, kad moteris galės gyventi visavertį gyvenimą.
Po Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos centro patalpas žurnalistus vedžiojo centro direktorius prof. Kęstutis Vitkus.
Profesorius, apsiavęs baltomis odinėmis šlepetėmis, apsirengęs mėlynais medikų drabužiais, užsimaukšlinęs kepuraitę ir užsidėjęs kaukę ant veido pasakojo, kokias operacijas tenka atlikti ir kokios naujos įrangos centras turi.
Žurnalistai bei fotografai buvo aprengti taip pat, kaip ir medikų personalas, o ant batų teko užsimaukšlinti plastikinius maišelius – taip siekiama kaip įmanoma didesnio sterilumo.
Karšta, balta ir sterilu
Operacinėje palaikoma temperatūra panaši į žmogaus kūno temperatūrą. Todėl natūralu, kad medikams ten labai karšta, jie pradeda prakaituoti, o dėl nosį ir burną tampriai pridengusios kaukės pasidaro sunku kvėpuoti.
Tad jei filmuose kada matėte, kaip chirurgų pagalbininkės jiems nušluosto prakaito lašeliais nusėtą kaktą, žinokite, kad ne kiek dėl jaudulio, patiriamo operacijos metu, kiek dėl aukštos patalpos temperatūros. Tiesa, jaudulio čia irgi netrūksta, operacinėse tvyro beveik mirtina tyla – tai padeda specialistams susikaupti.
K.Vitkus aprodė reanimacijos skyrių, kuriame guldomi sunkios būklės pacientai ar pacientai po sudėtingų operacijų. Klinikose įrengti ir vadinamieji „boxai“ – stiklines dėžutes primenančios reanimacijos palatos, į kurias guldomi ligoniai, neatsparūs ligoms. Siekiama, kad jie, gulėdami ligoninėje, nepasigautų dar kokios nors bacilos.
Amerikoje nesu matęs tokių įrangų. Kai atėjau prieš du mėnesius ir pamačiau, net pritūpiau!
Tokie „boxai“ ypač reikalingi kraujo ligomis sergantiems pacientams. Šiose palatose palaikomos skirtingos oro suslėgimo sąlygos, o tai, anot profesoriaus, labai naudinga. Į šias palatas medikai gali ateiti tik su specialia apranga, kad neatneštų kokių nors bakterijų.
Vienos tokios reanimacinės lovos (su visa reikiama įranga) kaina siekia beveik pusę milijono litų.
„Amerikoje, kur dirbau, nesu matęs tokių įrangų. Kai atėjau prieš du mėnesius ir pamačiau, net pritūpiau!“ – apie patirtą įspūdį, pirmąkart pamačius naują reanimacijų aparatūrą, pasakojo K.Vitkus.
Centras perkeltas prieš du mėnesius
Nuo šių metų kovo VUL Santariškių klinikų Plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos skyrius persikėlė į naująjį klinikų Akušerijos ir chirurgijos korpusą. Prieš tai skyrius veikė Centro filiale, Raudonojo kryžiaus ligoninėje.
Skyriuje atliekamos amputuotų galūnių replantacijos ir chirurgiškai gydomos sudėtingos viršutinės galūnės traumos bei jų pasekmės.
Tai yra vienintelė vieta Lietuvoje, kur vyksta tokios rekonstrukcijos: prisiuvamos nuplėštos ausys, nukąstos nosys, nupjauti pirštai ar net sukuriama tai, ko, apsigimimų atveju, žmogus net neturėjo. Taigi tikslai yra trys: prisiūti prarastą; atkurti prarastą; arba sukurti tai, ko nebuvo.
Tokios operacijos medikų atliekamos jau apie 30 metų. Kiekviena operacija trunka nuo kelių iki keliolikos valandų. Kai kurioms prireikia net šešių chirurgų, nes neužtenka tik prisiūti ar sukurti kokią nors žmogaus kūno dalį – reikia, kad ji prigytų ir tinkamai funkcionuotų.
K.Vitkaus teigimu, centrui persikėlus į šį korpusą, prasiplėtė operacijų galimybės, nes prireikus galima pasikviesti bet kurios srities specialistą.
Dr. Vytautas Tutkus pridūrė, kad nemažas dėmesys skiriamas mokymui. „Ko neturėjome anksčiau, dabar turime. Pavyzdžiui, į operacines lempas įmontuotos kameros, mikroskopai prijungti prie bendros sistemos ir galima transliuoti vaizdą į auditorijas. Taigi turime visiškai naujas sąlygas, galime rodyti studentams mokomąsias operacijas.“
Vienu metu centre gali veikti trys operacinės. Su centro vadovu čia dirba dar 13 chirurgų, tačiau ne visi dirba visu etatu.
Centre per metus planuojama gydyti apie 2000 pacientų.
Pavyksta net sudėtingiausios operacijos
Šarūnas Mažeika skaidrėse pademonstravo per trisdešimtmetį šalies chirurgų nuveiktą darbą – nuotraukas, kuriose matoma situacija prieš operacijas ir rezultatas praėjus kuriam laikui po jų: nuplėštą ir į dvi dalis padalintą, o vėliau prisiūtą žmogaus skalpą, ant kurio dabar puikiausiai auga plaukai; nuplėštą ir prisiūtą žmogaus veido dalį, įskaitant smakrą ir burną; nupjautą plaštaką, kurią iš pradžių teko prisiūti prie krūtinės šono, kad būtų palaikoma kraujotaka, o užgijus siaubingam rankos sužalojimui plaštaka buvo prisiūta prie rankos ir pirštai dabar gerai funkcionuoja.
„Operacijų principas – paimti audinių iš tų vietų, kurioms jie nėra tokie reikalingi, ir perkelti ten, kur tie audiniai būtini. Tokių atvejų – daug. Po jų muzikantai toliau groja, vaikai piešia, vaikšto ir t.t.“, – pasakojo Š.Mažeika.
K.Vitkus pridūrė, kad, nors tai labai rimta chirurgija ir tas procesas neturėtų nutrūkti, Lietuvoje yra netinkamai susiformavęs požiūris į tai.
„Valdžia pradėjo žiūrėti į plastinę rekonstrukciją, plastinę chirurgiją kaip į grožio saloną: tarsi ateini ir pasigražini krūtis. Taip nėra! Tai labai labai rimta. Bet kokį gabaliuką iš šešiasdešimties kūno vietų gali perkelti su visa kraujotaka – lyg į Sacharą atkeltum oazę“, – vaizdžiai pasakojo centro vadovas.
