„Turbūt įsivaizdavau, kad esu svarbi ir vertinga tik tada, kai mane įvertina kiti, todėl stengdavausi daug ir gerai dirbti. Iliustratyvus pavyzdys – patyrusi rankos traumą, galvojau tik apie darbą, darbdavį ir kolegas, todėl trauma ir skausmais rimčiau susirūpinau po metų. Toks buvo mano požiūris į darbą – noras kontroliuoti situaciją, perfekcionizmas, nesugebėjimas rūpintis savimi, dažnai nesurandant net pusvalandžio papietauti. Dabar suprantu, kad tai buvo tiesiausias kelias į perdegimą ir depresiją“, – sako didelėje tarptautinėje įmonėje dirbusi jauna moteris.
Ilgos darbo valandos ir sunkiai pakeliamas krūvis naujoje darbovietėje, kurį papildė nerimas dėl pandemijos nežinomybės, o vėliau ir karo Ukrainoje, pamažu sunkino situaciją, tačiau sunkumų taurę galutinai perpildė užsitęsęs gedulas po sunkios artimojo ligos ir mirties pandemijos metu.
Depresija – kai pamažu iš gyvenimo pasitraukia šviesa
„Mano savijauta vis prastėjo, pajutau, kad ryte nebenoriu keltis iš lovos – nesinori nei ieškoti naujo darbo, nei apskritai ko nors imtis. Pamažu nebeliko ir svajonių, žvilgsnis nukrypo į praeities klaidas, ėmiau save dėl visko kaltinti, erzindavo įkyrios mintys. Taip pat labai trūko energijos, todėl didžiulių valios pastangų pareikalaudavo net paprasti veiksmai – ėjimas apsipirkti, maisto gaminimas, dienos planavimas. Galiausiai pasijutau atsidūrusi gilioje tamsioje duobėje, kur viskas atrodė juoda. Ir visgi žodžio depresija labai vengiau, net nenorėjau prisileisti tos minties, nes mano artimasis daug metų sirgo sunkia depresija, gulėjo ligoninėje, gėrė vaistus, ir aš iš labai arti mačiau, kaip tai buvo sunku. Todėl sau kartojau, kad mane ištiko perdegimas, ir jį įveiksiu šiek tiek pailsėjusi“, – prisimena pašnekovė.
„Depresijos įveikimo centro“ įkūrėja psichologė Aušra Mockuvienė pranešime žiniasklaidai atkreipia dėmesį, kad depresiją pastebėti ir atpažinti neretai trukdo ne tik neigiamos visuomenės nuostatos, bet ir vidinė su depresija susiduriančio žmogaus stigma.
„Kamuojantys simptomai gali būti patys akivaizdžiausi, tačiau juos įsisąmoninti ir pripažinti sau kartais reikia daugybės vidinių resursų, kurių sunkumus patiriantis žmogus tuo metu nebūtinai turi. Visgi sveikimas prasideda būtent pripažinimu, kad reikia pagalbos“, – pabrėžia A. Mockuvienė.
Psichologės, programos „Be depresijos“ kūrėjos teigimu, norint lengvą ar vidutinio sunkumo depresiją atskirti nuo perdegimo kiekvienu atveju reikėtų specialisto konsultacijos, tačiau Ramintos vardijami simptomai pasireiškia daugeliui su depresija susiduriančių žmonių – ypatingai troškimo gyventi, planuoti, kurti sumažėjimas ar netekimas. Anot A. Mockuvienės, depresija gali ne tik atimti gyvenimo džiaugsmą ir prasmę, bet viską aplink nudažyti tarytum tamsia spalva, kurios apgaubtas žmogus jaučiasi menkavertis, vienišas, dėl visų nesėkmių kaltinantis tik save.
Depresija – ne nuosprendis, o atspirtis naujai pradžiai
Nusprendusi pasikonsultuoti su psichiatru, Raminta išgirdo, kad ją kamuoja tiek perdegimas, tiek sunkios depresijos požymiai. Moteris šią žinią sutiko ašaromis, tačiau tuo pačiu prisimena, kad aiškiai įvardinus ir pripažinus problemą – aplankė palengvėjimas ir atsirado naujų jėgų ją spręsti. Raminta davė sau pažadą nuo šiol rūpintis savo sveikata.
„Nusprendžiau ieškoti labai konkrečių sprendimų, kaip padėti sau. Pirmiausia norėjau išbandyti nemedikamentinius būdus. Taip mano akiratyje atsirado programa „Be depresijos“, kuri pasirodė praktiška, holistiškai žvelgianti į depresiją ir įvairias jos galimas priežastis bei įveikos būdus. Čia suvokiau ir tai, kokią galią sveikimo procese turi panašias patirtis turinčių žmonių bendruomenė. Nors turime artimuosius – jiems neretai sunku suprasti ir priimti mūsų depresiją, pritrūksta subtilumo, atjautos. Tuo tarpu grupėje tarpusavyje radome daug bendro, galėjau jaustis saugi, suprasta, ne viena su savo iššūkiais“, – pasakoja Raminta.
Ji vardija programos metu sužinojusi, kokia svarbi sveikimui subalansuota mityba, pradėjusi vartoti organizme uždegiminius procesus mažinančias Omega-3 riebiąsias rūgštis, taip pat ėmusi dažnai vaikščioti gamtoje. Programa Ramintai padėjo prisiminti ir kokybiško miego, bendravimo svarbą, galiausiai, susimąstyti apie ruminavimo neigiamą poveikį savijautai bei perfekcionizmą – kokį santykį kuria su savimi.
Programos kūrėja psichologė A. Mockuvienė apibendrina, kad „vienas iš ilgalaikių rūpesčio savimi aspektų – mūsų gyvenimo būdas. Apie tai vis daugiau ir vis garsiau kalba moksliniai tyrimai. Nuo to, kaip mes gyvename kasdien, labai stipriai priklauso mūsų psichikos sveikata. Ir ne tik kasdienė savijauta, bet ir sunkios būsenos – depresijos, nerimo sutrikimai ir kiti“.
Baigusi programą, Raminta sako išsinešusi sugriautą ilgai viduje tūnojusį mitą apie depresiją, kaip baubą, kuriuo galima nusikratyti tik ligoninėse ir tik vaistais. Jauna moteris taip pat nebegalvoja, kad vienąkart prasidėjusi depresija būtinai turi lydėti visą gyvenimą – dabar ji žino daugybę būdų, kaip sau padėti, o taip pat užkirsti kelią galimiems atkryčio epizodams arba juos palengvinti. Depresija nebeatrodo tokia baisi, žinant konkrečius žingsnius, kaip ją palengvinti ar visai įveikti.
„Visi esame reikalingi savo artimiesiems ir pasauliui, kiekvienas turime savo svarbią misiją gyvenime, todėl nelikime vieni, kalbėkime apie mus kamuojančią depresiją, ieškokime pagalbos, išdrįskime pasikonsultuoti su kompetentingais psichikos sveikatos specialistais, nes kai kuriais atvejais ir medikamentinis gydymas yra būtinas greta kitų taikomų depresijos įveikos priemonių. O tuo pačiu nemanykime, kad visi, su kuriais pasidalinsime savo būsena, būtinai sugebės mums suteikti tokį palaikymą, kokio tikimės. Arba kad atspės, ko mums labiausiai reikia šiuo metu. Jei turime lūkestį dėl konkrečios pagalbos – svarbu aiškiai jį išsakyti“, – pasakojimą apibendrina Raminta, esanti perdegimo ir depresijos įveikimo kelyje ir šiandien besijaučianti kur kas geriau.
