Vienintelė pagalba – vaistai
Vaistai, psichoterapija, psichosocialinė reabilitacija, būstas ir darbas – tokie 5 pagrindiniai veiksniai, kuriais, pasak Pasaulinės sveikatos organizacijos, paremtas sėkmingas psichikos ligos gydymas. Miglė tik susirgusi iš jų turėjo vieną – vaistus. Vieninteliu jaunos moters išėjimu „į žmones“ tapo kasmėnesinis apsilankymas pas psichiatrą. Vizito metu šis tiesiog pildydavo blankus ir beveik nepakeldavo akių į priešais sėdinčią pacientę.
„Bendraudavom tol, kol jis man išrašydavo receptą. Net nepaklausdavo, kaip gyvenu, kaip man sekasi, ko norėčiau“, – prisimena moteris.
Tarp bendraminčių pateko atsitiktinai
2001-aisiais Miglė visiškai netyčia laikraštyje aptiko straipsnį, kuriame buvo nurodoma, kur kreiptis žmonėms, patyrusiems psichikos sutrikimų.
„Man net gėda buvo tą numerį nusirašyti. Prašiau draugės pažiūrėti, ar niekas neina pro šalį, ir greit numerį užsirašiau. Juokinga, bet taip buvo“, – tuometinę realybę aiškina ji. Taip Miglė pateko į pirmą organizaciją – Klubą „13 ir Ko“, – suteikiančią tokią pagalbą, kokios jai reikėjo.
„Tada man to labai reikėjo, nes ten buvo tą pačią patirtį turinčių žmonių susibūrimas. Mes galėjome bendrauti, eiti į koncertus, į Operos ir baleto teatrą, į muziejus. Ten aš labai sutvirtėjau“, – pabrėžia ji.
Čia itin pravertė ir Miglės mokamos kalbos – kadangi Klubas „13 ir Ko“ turi partnerių užsienyje, ji įsitraukė į tarptautinę veiklą, netgi tapo tarptautinės organizacijos valdybos nare. Tačiau visa ši veikla buvo savanorystė, o ne apmokamas darbas – tad nors ir sukosi tarptautiniuose reikaluose, piniginę kas mėnesį papildydavo viso labo pašalpa, tada siekusi apie pusę tūkstančio litų.
„Tarptautinė organizacija apie atlyginimą net nekalbėjo, bet, suprasdama mano padėtį, visur, kur mane kvietė, viską suteikdavo nemokamai: ir kelionę, ir viešbutį, kartais – net ir vakarienę. O skrisdavau kokius 3 ar net 4 kartus per metus“, – prisimena ji.
Darbdaviai sakė, kad puls vaikus su peiliu
Nors veiklos moteriai pakako, svajonė susirasti darbą niekur nedingo, tačiau darbdaviai svajonės įdarbinti negalią turinčio žmogaus toli gražu neturėjo: jei nori dirbti – dirbk, bet pinigų tau nemokės.
„Jeigu darbdaviams sakydavai, kad gali dirbti tik puse etato, kad negali pervargti, kad toks negalios pobūdis, tai net į dienos centrą įsidarbinti buvo neįmanoma. Kaip savanorę priimdavo – dėstyk anglų kalbą, bet dirbti – ne. Sako, [...] tu nusirengsi iki pusės ir pulsi vaikus su peiliu“, – su nuoskauda balse kalba Miglė. Ji pasakoja savanoriavusi ne vienoje organizacijoje ir tikėjusi, kad pastangos bus pastebėtos ir kai organizacija galės įdarbinti, įdarbins. Deja, nusivilti teko ne kartą.
Miglė pripažįsta, kad darbo paieškos žmonėms su psichikos negalia yra sudėtingos ne tik dėl darbdavių požiūrio – stigma nešiojamasi ir savyje ir nėra taip paprasta spinduliuoti pasitikėjimu savimi tikinant, kad tikrai susitvarkysi, nors tuo ir pats ne visada esi tikras. Psichikos negalią turinčių darbuotojų, pasak moters, darbdaviai kratosi ne tik dėl to, kad jie esą agresyvūs ir neprognozuojami, bet ir tinginiai, kurie dažnai neis į darbą, nes sirgs. Ir niekam neįdomu, kad, pavyzdžiui, paskutinis kartas, kai Miglė gulėjo ligoninėje, buvo 2005-aisiais.
Socialinio būsto taip ir nesulaukė
Tačiau gyvenimas kiek gražesnėmis spalvomis nusidažė praėjus dešimtmečiui nuo ligos pradžios. Tada ji įsigijo pirmą nuosavą būstą. Tiesa, ne visai taip, kaip tą dešimtmetį tikėjosi laukdama socialinio būsto eilėje. Neapsikentę neteisybės Miglės giminaičiai, kaip ji pasakoja, surėmė pečius ir nupirko jai mažą, bet nuosavą ir tik jos vienos butuką Naujininkuose. Iki tol pas skirtingus žmones kambarį besinuomojusios moters gyvenime tai prilygo didžiausios svajonės išsipildymui.
Visai greitai atsirado ir dar viena galimybė – ir įgyti socialinio darbuotojo padėjėjo kvalifikaciją. Nors mokymosi pradžioje Miglė turėjo įvairiausių dvejonių – juk mokėsi tarp visiškai sveikų žmonių – apsiprato ir kursuose ji buvo tarp tų, kuriems sekėsi geriausiai. Kursai ne tik išmokė naujų dalykų bei pakėlė savivertę – po 2 metus vykusių mokslų reikėjo atlikti praktiką. Ir šįkart praktika išsirutuliojo į darbą, kuriame Miglė dirba jau 6 metus.
Taigi praėjus keliolikai metų nuo ligos pradžios, ji turėjo ne tik vaistus, bet ir nuosavą būstą bei darbą.
Ir nors istorijos herojė norėtų dirbti darbą, kuris būtų labiau susijęs su jos išsilavinimu, Miglė brangina turėdama ir šį.
Labai norėčiau dirbti kažką, susijusio su kalbomis, bet turiu savotiškų apribojimų.
„Labai norėčiau dirbti kažką, susijusio su kalbomis, bet turiu savotiškų apribojimų. Negaliu dirbti vakarais, negaliu pervargti, turiu išsimiegoti. O darbinantis sulauki tokių klausimų, kaip, pavyzdžiui, kiek teksto išverčiate per parą, ar dirbate naktimis? Tai man reikėtų kažko lankstesnio“, – atviravo ji.
Psichosocialinė reabilitacija – dar vienas gelbėjimosi ratas psichikos ligą turintiems žmonėms – išmestas buvo taip pat 2010 m., o štai nemokamos profesionalios psichologinės pagalbos ji sulaukė vos prieš porą metų, kai galimybė ja pasinaudoti poliklinikose atsirado visiems, draustiems Privalomuoju socialiniu draudimu.
Egzistuoja ir dar vienas efektyvios pagalbos sergantiems psichikos ligomis būdas – dienos stacionaras, kuriame teikiama kompleksinė pagalba nuo fizinių pratimų iki psichoterapijos, streso įveikos, bendravimo grupių. Tiesa, tokia pagalba – labai sunkiai prieinama. Iš viso Vilniaus ten gali lankytis vos 20 žmonių.
Emigruotų, jei tik galėtų
Rodos, viską, ką rekomenduoja PSO, per 18 ligos metų Miglė jau turi: pradedant vaistais, baigiant psichosocialine reabilitacija. Ar tai reiškia, kad ji jau gyvena oriai?
Nesijaučiu gyvenanti oriai.
„Aš dabar dirbu, bet nesijaučiu gyvenanti oriai. Per mažai uždirbu, kad, pavyzdžiui, vasarą išvažiuočiau paatostogauti. [...] Pagalba lyg ir yra, bet yra stiklinė siena. Tu į ją atsimuši ir nebegali kilti toliau“, – savo gyvenimo situaciją iliustruoja istorijos herojė.
Ji moka užsienio kalbas, yra bendradarbiavusi su užsienio organizacijomis, tad sako ne kartą pagalvojusi apie emigraciją.
„Su mielu noru emigruočiau, bet esu kaip ir pririšta. Man kas mėnesį, kartais – kas du, reikia vaistų, kuriuos išrašo psichiatras. Taip pat – ir visa socialinė sistema, kad ir kokią mažą, bet gaunu pašalpą, negalėčiau taip išvykti“, – pokalbį užbaigė ji.
