Užaštrinti plunksną šįkart paragino kolegos – suraityti pasakojimą apie pirmą savo pusmaratonį už Lietuvos ribų.
Ir tai nebus hiperbolizuotas pasaulį dideliais gurkšniais geriančio vaiko pasakojimas, nei pasakojimas-verkšlenimas, nei išpūsto ego rašinys apie kažkokį tariamą didvyriškumą, anaiptol. Tai tiesiog viena reali istorija, kurioje telpa daug pamokomis ir nuotykiais virtusių išgyvenimų.
Buvau viena iš praėjusių metų vasarą vykusio 15min projekto „Galiu net aš“ dalyvių, tačiau rugsėjį Vilniaus maratonu pasibaigęs 4 mėnesių iššūkis taip ir nesibaigė – po to, kai pirmą kartą kirtau 21 km finišo juostą, supratau, jog kada nors noriu pakartoti tai dar kartą.
Nejučiomis įsitraukiau į Vilniaus bėgimo klubo šeimą ir pirmą žiemą nepabūgau apsiauti sportbačių net spaudžiant 19 laipsnių šaltukui. O štai atėjus pavasariui drauge su dar 23 nariais stojom į naują trasą. Neeilinę – tarp 48 tūkst. pusmaratonį pasiryžusių įveikti bėgikų Paryžiuje. Lietingame ir žvarbaus vėjo gairinamame mieste.
Didelis įvykis – ši kelionė buvo išties išskirtinė. Ir ne tik dėl pačių varžybų fakto. Paryžiuje teko lankytis daug kartų, tačiau pažinti jį tokiu kampu? Kažkas naujo. Varžybų „Fitbit Semi de Paris“ šūkis skelbia – „21 km Paryžiaus po jūsų kojomis“. Ir išties – jausmas, kai miestas tampa bėgimo takeliu – neįtikėtinas. Tačiau apie viską nuo pradžių.
„Rinktinė išvyksta“, – su bičiuliais juokėmės lūkuriuodami oro uoste, kai paryčiais vienas po kito vilkėdami klubo atributika papuoštomis striukėmis ėmė rinktis mūsiškiai. Jausmas būti didelės gražios komandos dalimi – ypatingas. Išskridome likus dar porai dienų iki Didžiojo Starto, todėl buvo akimirkų ir atsipūsti, ir papramogauti, ir susikaupti prieš startą.
Tiesa, nors ir „taupėme“ kojas, per abi dienas Prancūzijos takais ir takeliais suvaikščiotas gana solidus dviženklis kilometražas buvo kaip torčiuko gabalas laikantis dietos. Suprask, pasisaldinsi apgaudama save, kad niekas čia nekenkia ir į kūną neina, bet o kas norėtų Paryžiuje dienas leisti tingiai vartydamasis viešbučio lovoje?
Išsibarstėme į mažesnes grupeles, o tada jau kas kur – ir miesto įžymybės buvo apžiūrėtos, ir Disneilendo karuselėse smagiai paklykauta.
Kone visas viešnagės Paryžiaus dienas dangus buvo pratrūkęs. Lijo pavasariškai, nors vis didėjančios balos gatvėse didelio optimizmo nekėlė. Nekėlė ir tiems paryžiečiams, kurie kelias valandas lūkuriavo laukdami kilometrinėje eilėje, kad atsiimtų savo bėgimo numerius – tiek bėgti susiruošusių entuziastų vargu ar kur buvau mačiusi. Nuo visai jaunų iki pensininkų, nuo supersportiškų ir lieknų iki apkūnesnių, nuo saldaus stiliuko gražuolių iki avangardu dvelkiančių menininkų, kurie trasoje visi tapo lygūs – visi stojo į kovą prieš pačius save 21 km atkarpoje.
Porai dienų renginiui įrengtas paviljonas Paryžiuje priminė kone „Litexpo“ rūmus Vilniuje: daugybė zujančių žmonių, šimtai personalo darbuotojų, tūkstančiai dalyvių, informacinės, pramogų, maisto, sportinės aprangos zonos – čia virė atskiras gyvenimas.
Kai rankose laikėm numerius, viduje kirbėjo jauduliukas: ar viskas pasiseks, o kas – jei nepavyks, ar užteks jėgų, ar neš kojos, ar neužkalsiu širdies. Aišku, tai visai normali emocija.
Iš vakaro kiekvienas nusipirkome po kekę bananų, keistai tuomet į mus žiūrėjo nedidelės parduotuvėlės savininkas. Bet bananai – nepamainomas bėgikų maistas, tą supratau dar seniau. Ryte susikišau nepilnus keturis, atrodė, kad jau per ausis išlįs, bet trasoj ėmiau dėkoti jiems už energiją.
Trenerio paraginti starto dieną lindom į trumpą aprangą – patikino, kad bėgti šalta nebus, o jei jau visai šaltakraujai esam – trumpos rankovės su pirštinėmis puikiai derės. Rytas anaiptol nebuvo šiltas, prognozės įdienojus žadėjo 10 laipsnių, o ir pajudėjus neatrodė blogai. Tačiau virš galvos vėl kaupėsi nieko gero nežadantys debesys.
Kadangi bėgikų beveik pusšimtis tūkstančių ir čia – tik vienos distancijos pasirinkimas, pagal savo pajėgumus visi startavo skirtingu laiku: elitiniai sportininkai su pirmais starto šūviais, visi kiti – bangom kas 15–30 minučių.
Ir nors mūsų drauge vykusių komandoje visų galimybės labai skirtingos, pavyko susiderinti taip, kad plius minus visi startuotume panašiu metu. Taip užsitikrinome, kad vieni kitų greičiau sulauksime finiše, kad nereiks trepsėti tris keturias valandas laukiant sugrįžtančių savų.
Sulig startu startavo ir lietus, nors ką ten lietus – liūtis! Jau pirmame kilometre buvau permirkusi iki paskutinio siūlo, dar kilometras kitas ir ėmė žliugsėti ir batai. Šlapią kūną gairino šaltas vėjas, bet jei ne ledėjančios plaštakos – sakyti, kad šalta kaip ir nelabai galima.
Tie kilometrai vingiuota trasa buvo fantastiški. Numeriai – personalizuoti, su užrašytais vardais, nuolat girdėjosi palaikantys šūksniai, ne vienas gatvėje spėdavo perskaityti vardą ir kone kas šimtą metrų sušukdavo „Monikaaa, allez allez!“. Suprask, varyk ir spausk iki galo. Ir tai labai motyvavo. Labai!
Bėgau šypsodamasi ir galvojau apie akimirkos džiaugsmą. Būti Paryžiuje, sukti kilometrus miesto, kurį labai myliu, gatvėmis – juk tai nuostabu! Net tas nedėkingas oras atrodė savitai žavus.
Įveikus trečdalį trasos ir pasiekus Bastilijos aikštę akis traukė reklaminiu plakatu apjuostas paminklas su užrašu: „Don‘t Run. Fly“. Kažkaip labai tiko tie žodžiai! Rodės, tikrai kojom nesiekei žemės, o mintyse kartojai sau fly fly baby.
Bijojau tik vieno – kad nepritrūkčiau jėgų. Bet maitinimo punktuose pagavau save juokingoje situacijoje. Iki šiol esu mačiusi, kad, be vandens, dalija bananus ir kokį sausainį duoda, bet čia – o Dieve, kaip sunku būt smaliže! – 10 kilometre pasitiko šokoladas, džiovinti vaisiai, keksų gabaliukai, zefyrai, net marmeladas! Supratau, kad akimirką stoviu ir renkuosi, ką čia pačiupt.
Iki 15 km skriejosi su vėju, vėliau supratau, kad mano nuotykio statistiką fiksuojantis išmanus laikrodis stebuklingai persisuko vienu kilometru daugiau. Žiūrėjau į užrašus trasoj ir matau – 16 km, o man rodo nubėgtus 17, vėliau 17, o man 18 ir t.t. Tuo momentu nepatikėjau. Atrodė, kad čia laikrodis protingesnis už organizatorius. Tačiau kai ranka supypsėjo ties 19, o prie iškabos skaičius „18 km“ ir prancūzas ragindamas ėmė šaukti, kad chebra, negailėkit savęs, nes liko tik 3 km, supratau, kas čia vis dėlto teisus. Todėl psichologiškai +1 km buvo sunkus.
Žinau tik kad likus paskutiniam kilometrui pasimatė finišo vartai ir vidinis balsas muštravo – tik nesustok. „Vartai artėja, Monika, nedaug liko“, – sakė jis. O kitas jam abejingai: „Ar tikrai artėja? Nelabai panašu.“ Taip ir „šnekėjaus“ su savimi tą paskutinį tūkstantį metrų.
Dar į trasos pabaigą ir pro fotografų blykstes prabėgti teko, tik rado kur stoti kolegos – kai jau vitų veidai perkreipti, tikrą kančią fiksavo.
Galiausiai viskas – finišas, valio.
Ir tada prasidėjo nauja istorija...
Iki medalių ir norėdami išeiti iš trasos pėdinom dar gal nepilną kilometrą. Lyt akimirkai buvo nustoję, žvarbus vėjas ėmė džiovinti drabužius ir pamažu tapo vis šalčiau.
Su bičiuliais sutarėm, kad susitiksim už finišo, jie turėjo mano sausą aprangą. Tačiau nutiko taip, kad pasimetėm. Po finišo visi gavom lietpalčius, ir staiga visi dalyviai susivienodino... Atrasti savus vienodų žydrų nykštukų minioje tapo iššūkiu. Žingsnį ne ten pasukai ir viskas.
Šiandien suprantu, kad patarimų ir pati sau tuomet būčiau daugiau davusi, bet tuo metu, praėjus maždaug 20 minučių po finišo, ėmiau drebėti iš šalčio. Skambinau draugams, bet retas kuris buvo pasiėmęs telefoną į trasą.
Rezultatas buvo toks, kad po valandos, kai pagaliau pavyko susisiekti, surakino raumenis. Lauke, kaip paskui sužinojome, 10 laipsnių prilygo -3 pojūčiui. Iki viešbučio buvo apie 4 kilometrai kelio, tačiau eiti jau nebelabai išėjo, dėliojau žingsnius tip-topais, nevalingai riedėjo ašaros, rankos ir veidas sutino.
Nesu iš tų, kurie vos tik kas verkšlena, fiziškai esu ištverminga ir labai nemėgstu skųstis, bet kai laikai rankoj telefoną ir praleidi skambutį, nes neturi jėgų atsiliepti... čia buvo dugnas. Stovėjau lietuje ir supratau, kad šakės – taip prastai dar nėra buvę, gyvenime nėra buvę taip šalta.
Suvokiau absurdišką mintį, bet akimirką visa tirtanti pagalvojau – juk neturiu nė vienos nuotraukos iš Venseno aikštės, kur rinkosi visi bėgikai. Ir nepaisant to, kad negalėjau net per milimetrą savęs pajudinti, sukaupiau jėgas ir paprašiau vieno praeivio nufotografuoti. Drebančiu balsu paprašiau kadro, o jis paklaikusiomis akimis žiūri į mane. Sakau, man žinokit, labai šalta. O jis nufotografavo ir sako: „Bet.... tu TAI padarei.“ Taip, sakau, padariau... Ir vėl sekundei pasijaučiau pati sau didvyre.
Nenoriu dramatizuoti ir labai leistis į detales apie tai, kaip atsijungė galva, bet buvo momentas, kai buvo blogai. Ačiū klubiečiui Vytautui, kuris automobiliu atvyko manęs pasiimti. Ir net jei laukti jo teko valandą (prie teritorijos privažiuoti labai sunku, o kamščiai aplink – didžiuliai), tas momentas, kai pamačiau mašiną!.. Tai buvo visiška šviesa tunelio gale, nors įsėdau į ją kaip vieno kaulo ledo luitas.
Kol laukiau stovėdama prie policininkų su motoroleriais galvojau, kad reikia prašyt, jog namo parvežtų greitoji. Mano akyse šią mintį perskaitę prancūzai nusiėmė savo lietpaltį ir apgaubė mane antru sluoksniui. „Merci“ išlemenau.
Eiti pas medikus pačiai nesuveikė galva. Kodėl, neklauskit, pamoka.
BET kodėl visą šitą tiradą surašiau. Nes tai davė velniškai daug pamokų. Ir nors, sako, savo kailiu patyręs nesuprasi, vis tik patarimų tiek sau, tiek kitiems naujuose startuose turėsiu.
Pirmas jų – net ir žinant, kad tavęs finiše laukia geranoriškai nusiteikę ir didžiausios sėkmės linkintys jau finišavę draugai, verčiau daiktus su sausais drabužiais palikti specialiai įrengtose saugyklose. Atstovėti 15 minučių eilę mažiau skausminga, nei tokios situacijos kaip manoji. Nebent patys draugai – nebėga, nebent – lauke puikus oras, nebent – esat 100 procentų tikri, kad jie pasiekiami telefonu.
Antra – jei jauti, kad, velnias, tų draugų nerandu, nebeieškoti ir tiesiu taikiniu keliauti namo. Šiuo atveju kelias vedė mišku ir supratau, kad tiksliai visų posūkių neprisimenu, todėl ėjimas jau kritinėje būklėje man juokais kėlė asociaciją, kad paryčiais mane ras kas nors vedžiodamas šunį, o gal ir neatpažins su tuo plačiu lietpalčiu – galvos, kad šiukšlių maišas guli. Apie tai, kad vertėjo pasibraižyt žemėlapį net nekalbu.
Trečia pamoka – jei jau jauti, kad pasiekei savo dugną, savarankiškai eiti tiesiu taikiniu pas medikus pačiai. Palapinės aplink buvo perpučiamos vėjo, nė kiek nešildė, todėl sukti ratus po didžiulius teritorijos plotus nežinant, ką rasi, atrodė skausminga. O be reikalo.
Ketvirta pamoka, kurios išmokt nereikėjo, tačiau supratau, kad ji labai svarbi – telefonas yra nepamainomas daiktas vietose, kurių kaip savo penkių pirštų taip gerai vis dėlto nepažįsti. Pati visuomet imu į trasą, refleksas, o maža ką? Gaila, kad iš didelės kompanijos telefonus turėjo pavieniai, o susisiekti tapo beviltiška.
Po to, kai įsėdau į mašiną, jaučiausi kaip negalintis pajudėti akmuo. Išėjo judinti tik blakstienas, žvilgsnis ir tas buvo sutelktas į vieną tašką. Ačiū Dievui, mane įkalbėjo dar mašinoj bandyti persirengti, perrengė ir aprengė, nors atsigauti padėjo pusvalandis karštame duše ir tabletė nuo skausmo.
Penkta pamoka – tikėkite draugais. Nes net negalėdami padėti tada, kai labiausiai reikia, jie padaro viską, kad jaustumeis gerai. Manęs finiše lygiai toks pat sušalęs laukė treneris. Treneris, kuris iš mūsų visų kompanijos atbėgo greičiausiai, ką ten – dvigubai greičiau už mane.
Kalendamas dantimis laikė mano lininį maišą su daiktais ir akimis gaudė mane finiše. Tikėjausi ir aš. Prasilenkėm. Bet, jei skaitysi, Karoli – tiesiog didelis AČIŪ.
Tokios istorijos grūdina. Augina. Moko. Iki šiol didžiausiu savo bėgimu laikiau pirmą pusmaratonį Vilniuje, bet Paryžius smarkiai pakėlė išbandymų kartelę.
Bėgti per lietų, šaltį, po žiemos. Stoti trasoj pafotkinti ir 11 min. pagerinti savo šiaip jau labai kuklų dvi valandas su kaupu peršokusį laiką – pergalė. Pergalė prieš iššūkius ir pergalė prieš pačią save.
Tai buvo bėgimas, kurio ilgai ilgai nepamiršiu. Toks, kur laikau medalį rankoj ir suprantu, kad tai nėra medalis. Kad tai – savęs pačios nugalėjimas. Kad tai – nuostabus ir daugybę įspūdžių palikęs savaitgalis Prancūzijoj. Kad tai – žingsnis pirmyn. Kad tai – ta pačia kryptimi žvelgiantys draugai, su kuriais tu žengei vienu žingsneliu savo asmeninių pergalių link. Kad mes visi kartu išgyvenom nuotykį, kurio niekas iš mūsų neatims.