Ano amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje namuose atsiradus personaliniams kompiuteriams, mėgdavau panašų dalyką daryti su paintu – pribraižai juodų linijų ir pildai spalvomis. Fraktalų metodas iš pirmo žvilgsnio atrodo panašus, tačiau turi esminių skirtumų: paišant ranka, lavinama smulkioji motorika ir mąstymo procesas, kuris suaugusiųjų būna gerokai sustabarėjęs.
Dar spalvinant ranka, žvilgsnis gana ilgai koncentruojamas ties viena spalva ir tai turi terapinį efektą – juk kiekviena spalva turi savo dažnį. Be to, fraktalų terapija remiasi gana griežtai apibrėžtomis taisyklėmis, apie jas – kiek vėliau.
Proga išbandyti šį metodą sutapo su mano ketinimu apsilankyti Mažvydo bibliotekoje ir patyrinėti darbo erdves. Ta baltai-juodai-pilka aplinka, mano galva, idealus kontekstas spalvotiems fraktalams. Dirbtuves vedė knygos „Nusipiešk gyvenimą, kokio nori“ autorė Brigita Paulauskienė, kuri yra sertifikuota šio metodo mokytoja.
Fraktalų piešimas yra naudojamas žmogaus būsenos diagnostikai ir jos korekcijai, t.y. terapijai.
Fraktalų piešimas yra naudojamas žmogaus būsenos diagnostikai ir jos korekcijai, t.y. terapijai. Metodas naujas – sukurtas vos prieš kelis dešimtmečius, tačiau patikrintas praktikoje ir patvirtintas klinikiniais tyrimais.
Lektorės pasakojimas apie metodo autorę psichoterapeutę ir ekstrasensę Tanziliją Polujachtovą lydimas daiktinių įrodymų – rankomis persuktų metalinių stalo įrankių – šaukšto ir šakutės – tarsi jie būtų plastilininiai. Visi esame apie tokius dalykus girdėję, bet Brigita sako tai mačiusi savo akimis. Tai įrodymas, kad mintis yra materiali, todėl savo gyvenimą galime konstruoti kaip norime.
Pirmiausia – diagnostika
Bet pradedame nuo pabandymo ir diagnostikos. Pagal taisykles, horizontaliai pasidedame A4 lapus, imame juodus rašiklius ir minutę užsimerkę bei neatitraukdami rankos braižome įvairiausias linijas.
Atsimerkusi pamatau, kad mano raizgalynė gerokai tankesnė nei aplinkinių. Kol kas jokių išvadų neišgirstame, tačiau turime užfiksuoti, kur yra piešinio viršus, ir imtis spalvojimo. Pieštukus iš dėžės traukiame taip pat nežiūrėdami, ir kiekviena spalva spalvojame iki keliolikos plotelių.
Mano spalvotyra prasideda nuo geltonos, mėlynos, žalios, oranžinės ir pilkos – nors norėtųsi ištraukti visai kitas, kai kurios spalvos pasikartoja net po kelis kartus.
Iki dirbtuvių pabaigos man pavyksta nuspalvinti tik kokią pusę fraktalo, bet jau laikas nešti savo kūrinį į bendrą krūvą – Brigita pradeda aptarimą. Reikšmę čia turi ir piešinio dydis, ir padėtis lape, plotelių dydis, linijų tiesumas/lenktumas, išsikaišymas, spalvos, pieštuko spaudimo intensyvumas ir kt.
Sprendžiant iš piešinio, aš gyvenu dabartimi ir praeitimi, ir nelabai įsivaizduoju savo ateitį. Linkusi gilintis, analizuoti save ir viską daryti pati. Mano kūnas yra mano draugas, turiu daug gyvybinės energijos, galėčiau būti ilgaamže. Intelektu nesiskundžiu, moku valdyti informaciją ir turiu pedagoginį talentą. Gyvenime kylančių kliuvinių priežasčių reikėtų ieškoti vaikystėje, todėl turėčiau šviesinti savo prisiminimus, rasti daugiau dėkingumo ir meilės tėvams. Kažkas pasakytų, kad tai gali tikti bet kam.
Neturėjau išankstinės nuomonės apie šio metodo patikimumą, tačiau jausmas tikras. Viskas kaip ant delno – tai, ką nujaučiau turinti, ir tai, ko trūksta.
Tačiau įžvalgos, kurias išgirdau, manyje labai rezonuoja. Neturėjau išankstinės nuomonės apie šio metodo patikimumą, tačiau jausmas tikras. Viskas kaip ant delno – tai, ką nujaučiau turinti, ir tai, ko trūksta.
Kitas momentas: kai apžiūrinėjau visų dirbtuvių dalyvių fraktalus, pastebėjau, kad žmonės yra daug ryškesni, nei atrodo išoriškai – piešinį susiejus su konkrečiu žmogum kilo nuostaba, koks kiekvienas yra įdomus ir įvairiapusis. Gal ir banaliai skamba, bet fraktalinis piešinys – tarsi abstrakti kalba, kuria kalba mūsų psichika, o gal ir siela.
Pamačius Brigitos pavyzdžius, norisi tęsti eksperimentus. Pirmai pradžiai, kol bus prieita prie norimų pokyčių formulavimo, rekomenduojama nupiešti 21 fraktalą. Pagalvoju sau, kad noriu piešti po vieną kasdien. Kam man toks intensyvumas? Negaliu atsakyti – intuicija taip sako. Мan tai įdomiau, nei lieti žodžius dienoraštyje. Beje, neuromokslininkai teigia, kad 21 diena reikalinga susikurti naujiems neuroniniams ryšiams mūsų smegenyse.
Nupaišius ciklą
Kaip ir įtariau, fraktalai mane labai užkabino. Piešiau praktiškai kiekvieną dieną – nuo to prasidėdavo mano rytas. Ne visada pavykdavo vienu prisėdimu nuspalvinti visą fraktalą, tačiau atsitraukti tikrai buvo sunku. Tik ciklo pabaigoje buvo vienos ar kelių dienų pertrauka.
B.Paulauskienės knygos skaityti prieš tai nenorėjau – galvojau, kad imsiu piešti tendencingai. Vėliau pasirodė, kad tai buvo klaida. Kai susitikau ciklo ir tolimesnių veiksmų aptarti su Brigita, iš karto gavau pastabų, kad nusižengiau taisyklėms. Nes maždaug 7 mano piešiniai buvo atlikti su meninėmis intencijomis – linija kūriau realius pavidalus ir spalvomis ryškinau tam tikras formas. Korekciniame cikle to neturėtų būti.
Be to, nors spalvinau ant gan kieto stalo, matėsi faktūra – galbūt dėl pačių pieštukų kokybės, gal dėl per mažo kruopštumo. Nors Brigita sakė, kad atrodo padaryta pakankamai atidžiai, bet aš jaučiausi kiek pachaltūrinus. Pasak mokytojos, jei spalva nėra vientisa, terapinis efektas yra silpnesnis.
Kai paklausė, kokie mano įspūdžiai iš ciklo piešimo, ar buvo kokių naujų pojūčių, įvykių, supratau, kad būtų buvę gerai greta piešimo pildyti dienoraštį. Mat mano galvoje nuolat vyksta visokie pokyčiai, aš stebiu, analizuoju ir nuolat kažką atrandu, suvokiu. Taigi tas laikotarpis bendrame kontekste neišsiskyrė. Galbūt žmonėms, kurie neskiria laiko pabūti su savo mintimis, viskas būtų akivaizdžiau.
Apibendrinimą Brigita pasakė ne iš karto, o jis nuskambėjo taip: dar nemačiau, kad iš pradžių viskas būtų gerai, o piešiant ciklą reikalai taip komplikuotųsi. Matant mano pirmus piešinius – drąsiai būtų galima samdyti kaip gerą darbuotoją, o pagal paskutinius – jau nė už ką tokios nesamdytum. Gerai, kad samdomo darbo šiuo metu ir neieškau.
Žodžiu, kadangi žinojau, kad cikle turi būti kuo skirtingesni piešiniai, drąsiai eksperimentavau su linijom – paišiau aštrius kampus, užsiciklinusius priraizgymus, žemyn nusvirusias „pesimistines“ formas, rinkausi man mažiau pasitaikiusias ir nelabai mėgstamas spalvas, nes nuo 6 piešinio nebesilaikiau aklo traukimo principo (tik kai pabosdavo rinktis). Taigi piešiniuose išlindo piktos būdo savybės, atsirado probleminių dėmių.
Šiaip svarbiausia yra tendencijos, o mano „šizofreniškam“ cikle nebuvo lengva jas įžvelgti. Bet vis dėlto tam tikri dalykai išlindo, pvz. pasikartojanti raudona traumos dėmė vaikystės periode – tačiau, kadangi ji pasirodo ne apatinėje įžeminimo, o įkvėpimo dalyje, tas reikalas mane ne nusodino, o davė postūmį. Ne veltui mėgstu sakyti, kad aš gyvybingas padaras – manęs taip lengvai nepribaigsi.
Kaip visada ir visiems, yra neišrištų reikalų su mama. Matyti ir dviprasmiškas „vaikų klausimas“, kuriame ir laimė, ir baimė. Paskutinis mano piešinys buvo pavadintas „sprogimu“, nors naiviai piešiau kažkokią gėlę, spalvinau vaivorykštės principu.
Perskaičius knygą
Spėju, kad nemažai dalykų, kurie galėtų išgąsdinti, liko ir nepasakyta. Gal labai neišsigandau, bet grįžusi išrašiau savo pojūčius sąmonės srautu. Kol kas joks realus sprogimas neįvyko. Beje, Brigita sako, kad yra naujesnė, nei knygoje aprašyta, sąmoninga korekcinių piešinių atlikimo metodika – ji laikoma efektyvesne už intuityvų būdą, kurį naudojau aš. Beje, rugsėjį Vilniuje bus rengiami fraktalų piešimo kursai.
Iš tiesų fraktalo neapgausi – matyt, tam tikri dalykai yra tiek fiksuoti, kad tam tikrose vietose matyti panašios formos, spalvų deriniai.
Tačiau laukti nebuvau nusiteikus ir, perskaičiusi Brigitos knygą apie fraktalų terapiją, aiškiai supratau savo klaidas. Vėl užsimaniau piešti ir spalvinti fraktalus. Kadangi nuo paskutinio ciklo piešinio buvo praėję bent dvi savaitės, jo tęsti nebegalėjau. Buvau pasiruošusi pradėti iš naujo. Pirmas piešinys spalvinosi jau visai kitaip – gavosi sodrus, spalvos vientisesnės, mažiau prilipęs prie praeities nei pirmasis. Tačiau pamačiau ir sutapimų – iš tiesų fraktalo neapgausi – matyt, tam tikri dalykai yra tiek fiksuoti, kad tam tikrose vietose matyti panašios formos, spalvų deriniai.
Tačiau Brigita pasakė, kad fraktalų ciklas galioja metus ir dabar nerekomenduojama kartoti. Taigi pabandžiau nusipiešti emocinį portretą. Pagalvojau, kad pakaks 10 taškų, susietų su mano savybėmis, tačiau kai reikėjo jungti, sunerimau, kad nieko suvokiamo nesigaus. Bet gavosi visiškai netikėtas dalykas. Pasinėriau į visokeriopas sąsajų interpretacijas – Brigita mane atšaldė, kad dėmesį reikia kreipti į nederančius, išsišokančius dalykus. Na, taip – kyšo tas kategoriškumo ragas mano kaktoj. Bet užtat iš to kilo bent dvi kūrybinės idėjos, kurias nekantrauju realizuoti.
Dar pradėjau sveikatinimosi ciklą – jame reikia daug žalios spalvos, kuri man aklai renkantis dažniausiai iškrenta pirmoji ir dažnai kartojasi. Turiu labai konkrečią problemą, bet niekas nežino, kiek piešinių reikia jai išspręsti. Taigi kol kas tiesiog mėgaujuosi, nors piešiniai gaunasi gerokai panašūs, taigi gali ir nusibosti. Bet bus matyti.
Strelkabelka.lt yra dviejų autorių tinklaraštis apie dvi gyvenimo ir asmenybės puses: kietą ir minkštą, racionalią ir juslingą, ironišką ir sentimentalią. Strelkos ir Belkos gyvenimo būdas per kūno ir proto praktikas, psichologiją, patiekalų receptus, restoranų bei kitų dalykų apžvalgas. Tinklaraščio paskyros socialiniuose tinkluose: Facebook ir Instagram.
