Geriausias planas – neturėti jokio plano
Prisipažinsiu – į gongus nebūčiau ėjusi, jei ne malonių aplinkybių sutapimas (o gal nieko nevyksta šiaip sau?). Iš draugės dovanų gavau čekį apsilankyti dvasinio tobulėjimo centre „Sadhana“. Už tą sumą galėjau pasirinkti arba mineralų vėrinį, arba norimą renginį. Kadangi man smagiau kolekcionuoti patirtis (o ir čekis turėjo galiojimo laiką), pažiūrėjau, kokie seminarai ar paskaitos vyks centre artimiausiu metu. Akys užkliuvo už maudynių gonge – garso terapijos sesijos.
Taigi po gero gabalo metų nusprendžiau patikrinti, kaip veikia mano „trečioji akis“, ar jausiu tą patį.
Pirmą kartą gongus išgirdau ir jų poveikį patyriau prieš kokius aštuonerius metus, viename renginyje žurnalistams. Tada seansą vedė Alicija Eiliakas. Atsiminimas po sesijos liko vienas – galva tapo sunki, o jausmas apėmė toks, lyg kaktoje būtų atsivėrusi trečia akis, kuri skleidė šviesą ir šilumą. Jaučiausi apdujusi, netgi nėjau laukan iš karto – norėjau palaukti, kol galva taps lengvesnė. Pamenu, bene įspūdingiausia buvo kūnu pajusti gongo garso vibracijas – juk niekur gamtoje to natūraliai nesutiksi, nepatirsi, o ir ausis tokių garsų nebuvo pagavusi.
Taigi po gero gabalo metų nusprendžiau patikrinti, kaip veikia mano „trečioji akis“, ar jausiu tą patį. Nuvedė į maudynes gonge noras atsipalaiduoti ir, neslėpsiu, asmenybė.
Internete pasiskaičiau apie Raimondą Binkauską, gongo meistrą, mokytoją, ir... labai užsinorėjau išgirsti jo vedamą terapiją gongais, grojimą Himalajų (kai kur rašoma Tibeto) dainuojančiais dubenėliais, kriauklėmis bei kitais instrumentais. Ir, žinoma, išgirsti afrikietišku nykštiniu pianinu vadinamą instrumentą – kalimbą (nuotr.).
Tiek užteko. Nenorėjau apsikrauti informacija ir leisti galvon smelktis išankstiniam nusistatymui. Tiesą sakant, nuo mano apsisprendimo iki to gongų vakaro, t. y. per tas kelias dienas, mano mintys visgi pasikeitė: suvokiau, jog darau klaidą, tikėdamasi patirti kažką ypatingo, vildamasi, kad gongai sujudins mano kažkokią „apvaizdos akį“.
Pajutau, kad turiu nusimesti visus lūkesčius, įsivaizdavimus, nieko neplanuoti ir neužduoti būsimam patyrimui kažkokio tono. Ai, kas bus tas – juk nepakilsiu nuo grindų ir neišsineš manęs aukštesnės jėgos pro langą.
Padariau ir dar vieną dalyką: į sesiją užrašiau ir savo vyrą – man buvo įdomu, o kokie pojūčiai jį aplankys.
Ką patyriau per valandą?
Tą vakarą jis ir gongų meistras buvo vieninteliai vyrai garso terapijos sesijoje, nes susirinko vien moterys. Kai kurios buvo atsinešusios apsimauti vilnones kojines, taigi supratau, kad jau ne pirmą kartą ateina atsipalaiduoti garsuose – juk išties maloniau ilsėtis, kai tau šilta.
Apie ką kalbėjo gongo meistras, nelabai ir pamenu, bet malonus balso tembras nuteikė ramybei. Per tokias sesijas patariama nesistengti atsipalaiduoti, nes nuo tokios sau keliamos užduoties tik pavargsite. Geriausia gulėti ir leisti sklindančioms vibracijoms pailsinti protą, kūną, sielą. Nesvarbi čia, beje, ir jūsų klausa, muzikalumo laipsnis, nes gongų garsus ne tik girdime, bet ir jaučiame kūnu.
Taigi atsiguliau ant kilimėlio, užsiklojau pledu, užsimerkiau ir pasinėriau į maudynes. Pajutau, kad užsikloti noriu tik iki pažastų, o rankas laikyti ant grindų. Vadovavausi tik savo pojūčiais. Tik paskui suvokiau, kad galėjau pažiūrėti į „labiau patyrusias“ ir rankas laikyti šiltai, po pledu. Kodėl – sužinosite vėliau.
Buvo smalsu atsikelti ir pamatyti, kada ir koks instrumentas groja, tačiau tai jau nebūtų tikras patyrimas, tiesa? Su tuo kontrolės jausmu susidoroti buvo sunkiausia.
Meistras ne tik grojo, bet ir melodingai kalbėjo. Mėginau spėlioti, kas čia groja, kokius veiksmus dabar daro, tačiau net nepamenu, kokiu momentu protas ėmė vis amžiau kontroliuoti visą vyksmą. Buvo nebesvarbu – tiesiog atsidaviau nežinomybei.
Tai padėjo, nes neberūpėjo nei aplink gulintieji, nei ką daro meistras. Jutau save, o po kiek laiko išgirdau savo vyro knarkimą. Šyptelėjau – vadinasi, atsipalaidavo, ilsisi. Be to, prieš sesiją buvome įspėti, jog būna atvejų, kai žmonės užmiega, taigi nebuvo nieko netikėto.
Kokie pojūčiai mane apėmė? Kad garsai tarsi išstumia mintis iš galvos – lyg kokias plytas nubrauktum ranka. Ateina – nubrauki, dar ateina – vėl nubrauki. Ir tai darai ne pats, tiesiog viskas vyksta savaime, be tavo įsikišimo. Tau tereikia gulėti, ir viskas.
Paskui regėjau vaizdinius, tarsi šešėliai šoktų liepsnos liežuvių fone. Jokio harmoningo siužeto nebuvo, tik vaizdas keitėsi priklausomai nuo garso intensyvumo. Buvau tik su savimi, savo kūnu ir tarsi gaubto apgaubta to sklindančio garso.
Buvo momentas, kad pradėjau jausti nutirpusias rankas, kažkur iki alkūnių. Suspaudusi kumščius jaučiau, kad rankos šaltos, tačiau nieko nedariau, norėjau patirti iki galo, kur tas šaltis nuves.
Atrodė, kad išvalyta galva leis priimti tik esminius sprendimus šiandien, ryt ir poryt, kad nebus vietos kasdienybės nereikšmingoms smulkmenoms.
O, pasirodo, nieko labai gero tame mano sprendime – rankų nekišti po pledu – nebuvo. Ir taip mano galūnės būna kaip varliagyvio, tai dar ir garso vibracijos jas atšaldė. „Kitą kartą jau tikrai kišiu po pledu arba atsinešiu ne tik šiltas kojines, bet ir kumštines pirštines“, – pagalvojau po sesijos.
Visa terapija buvo kaip geras masažas ir kūnui, ir sielai. Išgyvenau ir kulminaciją, kai maniau, jog dešinė ausis (kažkodėl tik ta) neatlaikys to ypatingo garso, kuris veikė ir ją, ir kūną. Paskui garsai ėmė rimti, pamažu budau iš tos būsenos. Atsimerkiau ir tiesiog gulėjau.
Kai sesija baigėsi, net keltis iškart nesinorėjo. Buvo gera. Jaučiausi kaip po švaros ritualo. Atrodė, kad išvalyta galva leis priimti tik esminius sprendimus šiandien, ryt ir poryt, kad nebus vietos kasdienybės nereikšmingoms smulkmenoms. Natūraliai.
Gongai visus veikia skirtingai
Bet taip jaučiausi tik aš. O kadangi kiekvieno žmogaus patyrimas yra labai individualus, tai dar pasidomėjau ir kitų žmonių, kurie yra dalyvavę garso terapijos sesijose, kaip juos veikė gongai.
Taigi, kitų žmonių patirtys iš skirtingų garso terapijos sesijų, kurias vedė kiti specialistai:
Roberta: „Prieš pat terapiją ir jos pradžioje kankino nedidelis jaudulys – lyg ir įprasta, kuomet ateini ten, kur dar nesi buvęs, tačiau pakako atsigulti ant patogaus čiužino, užsimerkti, užsikloti, ir kūną užplūdo ramybė. Didžiulės ramybės būsena neapleido visos terapijos metu, nors į galvą plūstančių minčių iš pradžių ir buvo sunku atsikratyti.
Bet skambant raminantiems gongų garsams, o vėliau ir jaučiant dainuojančių dubenų vibracijas ant kūno (Roberta dalyvavo gongų masaže. – Aut.), visos gyvenimo problemos ir mintys išgaravo kartu su garsų aidu. Ir didesnių, ir mažesnių ant kūno dedamų Himalajų dubenų vibracijos visu savo svoriu, rodės, smelkiasi per visą organizmą ir maloniai masažuoja bei atpalaiduoja. Akimirka, kuomet atrodo, kad pasaulyje daugiau nieko ir nėra – tik tu, gongų garsai ir dubenų svoris ant tavo kūno.
Kiek daugiau neramių minčių kyla suskambus didiesiems gongams, jų garsams vis labiau stiprėjant – pagalvoji, kad būtent toks ūžesys turėtų būti per didžiausią uraganą, bet tada – ir vėl atsipalaiduoji, vėl sugrįžta ramybė ir po truputį nugrimzti į budrią miego būseną.
Prieš pat terapiją gongo meistras pasakojo, kad jos metu daugelis užmiega – natūralu, juk tai stipri atsipalaidavimo terapija. Bet užmiega ne visi. Kai kuriems iš karto tai padaryti nepavyksta – mat, kaip aiškino meistras, ne visiems būna taip lengva “paleisti kontrolę„.
Tad nors ir nemiegojau, tačiau pasibaigus terapijai jaučiausi be galo apsnūdusi, atrodo, lyg ką tik pabudusi iš sapno. Atsistoti ir išeiti irgi norėjosi ne iš karto – viskas vyko pamažu, lyg vis dar būnant tame pačiame sapne ir iš lėto labai ramiai kvėpuojant. Atpalaidavo. Tikrai.“
Ta garso sukelta vibracija dovanoja laisvę, o ši suteikia naujos energijos gyventi.
Inga: „Klausant gongų, pamažu „įvažiuoji“ į ramybės būseną. Visos pareigos, visi rūpesčiai ima tolti, o tu pats tiesiog pradedi jausti save. Toje ramybės būsenoje atsiranda palaima, kuri leidžia protui pailsėti. Sesijai pasibaigus atsikeli ir pradedi gyventi su ta nauja energija.
Garso terapija – tai tarsi pauzė protui, kai tu neprivalai nieko daryti, tik gulėti ir klausytis gongų. Tačiau iš kitos pusės, tai ne tas pats, kas ilsėtis ramiai gulint lovoje lovoje, nes pastaruoju atveju vis tiek lekia mintys galvoje. O gongų maudynėse galva išvaloma. Atsiskiri nuo vaidmenų ir pareigų, jautiesi laisvas. Ta garso sukelta vibracija dovanoja laisvę, o ši suteikia naujos energijos gyventi.“
Valentinas: „Maudynių gonge asociacija man – fejerverkai. Gulėjau užsimerkęs ir mačiau trykštančius it fontanas šviesos blyksnius. Kuo garsiau skambėjo muzika, tuo spalvos buvo raudonesnės. O ramūs, švelnūs garsai man kažkodėl virto Ukrainos vėliavos spalvomis – geltona ir mėlyna. Apėmė tokia tarsi ramybė.
Beje, keliskart buvo ir gana baisu, net kraupu, bet gal dėl to, jog buvau prisnūdęs. Gal netgi knarkiau, nežinau, tačiau išėjau pailsėjęs.“
