Tačiau jokios magijos čia nėra. Priešingai – viskas taip arti žemės, kad suvokiame dažnai net nebemokantys taip arti jos būti. Užsisukame savo pačių karuselėje ir tik stebimės – ooo, kaip greitai prabėgo savaitė! Žiema, pavasaris, vasara! O, štai, ir vėl Nauji metai, sakome.
Nebematome to, kas vyksta su mumis ir aplink mus, nebematome, kad draugė pakeitė šukuoseną, kad užaugo vaikai, kad sode pražydo gėlės, net nematome, koks jaukus mūsų butas, kuriame gyvename. Nepastebime to, nes nuolat skubame aplenkti esamąjį laiką.
„O kokia prasmė tuomet gyventi? – klausia neurologas, gydytojas psichoterapeutas, medicinos mokslų dr. Julius Neverauskas. – Kokia prasmė, jei nebemokame į viską žvelgti naujoko protu? Jei laikas praėjo taip greitai, kad jo net nepastebėjome, vadinasi, jo neįsisąmoninome.“
Būtent apie tai, apie tą dėmesingą įsisąmoninimą, sparčiai visame pasaulyje populiarėjančią „mindfulness“ praktiką, 15min plačiau papasakojo jos pradininkas Lietuvoje, Lietuvos įsisąmoninimu grįstos psichologijos asociacijos prezidentas J.Neverauskas.
Į susitikimą su juo 15min žurnalistus pakvietė psichologas, televizijos ir radijo laidų vedėjas Andrius Kaluginas. Jau kurį laiką jis taip pat veda mokymus apie tai, kaip dėmesingo įsisąmoninimo techniką pritaikyti streso valdyme, tėvystėje ar motinystėje, versle, turint valgymo sutrikimų, žalingų įpročių.
Tą pritaikymo sričių sąrašą galima gerokai išplėsti, tačiau esmė lieka ta pati. Dėmesingas įsisąmoninimas – tai dėmesio nukreipimas į pasirinktą objektą duotuoju momentu, tačiau atsisakant reakcijų į jį. Čia svarbūs du dalykai: išmokti matyti realybę tokią, kokia ji yra, ir vertinti žmones, daiktus, situacijas be jokių išankstinių nuostatų; taip pat – naudojant, pavyzdžiui, kvėpavimo techniką išmokti sutelkti dėmesį į pasirinktą objektą, stebėti, kaip tas dėmesys nuslysta ir vėl sugrįžta, mokytis išbūti su savo fiziologija.
Gebėjimą į save pažvelgti iš šono galima išlavinti nuolat tai praktikuojant, išmokus atpažinti save. Teoriškai tam užtenka 8 savaičių, nors kitiems sekasi ir lengviau. Pavyzdžiui, tiems, kurie gyvena gamtos apsuptyje, tačiau taip yra tik todėl, kad jie patiria mažiau pašalinių dirgiklių, juos mažiau erzina nereikalingas aplinkos triukšmas.
Iš pirmo žvilgsnio visa tai skamba gal ir sudėtingai, tačiau taip nėra. Čia tik kaip muzikui reikia nuolat repetuoti, kad kūrinys suskambėtų gražiai, taip ir su „mindfulness“ – išmokę mažas technikas, palaipsniui imame groti taip, kad mūsų pagrindinis instrumentas – kūnas ir sąmonė – suskamba visai kitokiais, dar negirdėtais ir ausiai maloniais garsais.
Tačiau atsitraukite minutei ir pažvelkite į situaciją kitomis akimis – juk tai tik puodelis, tik kava, ir emocijos, kurias išgyvenate, yra tik jūsų pačių pasirinkimas. Jos veikia jus tiek, kiek patys norite jas įsileisti.
Tad kaip tą padaryti? Kad suprasti būtų paprasčiau, sumodeliuokime keletą situacijų. Tarkime, jau kurį laiką manote, kad jūsų nemėgsta koks nors kolega. Kaskart atrodo, jog žvelgia į jus kažkaip kreivai, pašaipiai, gal net niekingai, bando parodyti savo pranašumą. Tačiau tai, kad jis jūsų nemėgsta, tėra tik jūsų pačių mintys. Jei dar nespėjote sugalvoti, kodėl nemėgsta, – o juk tiek vietos interpretacijoms, kiek priežasčių galima sugalvoti!
Ir dabar įsivaizduokite, kad jūs, nenorėdamas pasirodyti kuo nors kvailesnis, imate į situaciją reaguoti taip, kaip patys ją įsivaizduojate: pats žvilgsniu parodote, kad jis jums nepatinka, dar kokią repliką numetate, nevengiate viešai pakritikuoti. O vėliau bumerangas dar kartą sugrįžta – adekvačiai sulaukiate antros dozės tokios pačios reakcijos. Ir tada judu tikrai susipykstate, nors net patys nežinote to pykčio priežasties.
Arba jus erzina tai, kad draugas nuolat geria kavą, nors jūs visuomet renkatės arbatą. Jūs susierzinate ne tik nuo paties pasirinkimo, bet ir, rodos, nuo kavos kvapo, net puodelio, iš kurio tą kavą jis renkasi gerti. Jus erzina viskas – net garsas, kaip maišomas cukrus, siurbtelėjimas, jūs girdite net tai, kaip draugas nuryja gurkšnį gėrimo, kurio jūs kone nekenčiate. Dar blogiau – imate dėl to priekaištauti, įvyksta konfliktas. Tačiau atsitraukite minutei ir pažvelkite į situaciją kitomis akimis – juk tai tik puodelis, tik kava, ir emocijos, kurias išgyvenate, yra tik jūsų pačių pasirinkimas. Jos veikia jus tiek, kiek patys norite jas įsileisti.
O gal vadovas jus taip užvertė darbais, kad nebeįsivaizduojate, kaip viską spėti. Imate panikuoti, nervintis, tada viskas dar labiau slysta iš rankų, pridarote klaidų ir kvailų sprendimų užuot vėlgi – minutei atsitraukę susidėliotumėte mintis ir pažiūrėję į situaciją iš šalies įvertintumėte ją, atsakydami į kelis klausimus: ar nuo to, kad stresuosiu, taps lengviau? Ar tai padės tų darbų apskritai išvengti? Nes jei ne, reikia galvoti apie tai, kaip susikoncentruoti ir didinti darbo našumą, gal kažkam skirti daugiau dėmesio, gal kažką padaryti paprasčiau, nepersistengiant, o gal dalis tų darbų apskritai gali palaukti dieną ar dvi? Dėmesingas įsisąmoninimas padeda susidėlioti prioritetus, susikoncentruoti.
Šią praktiką verta prisiminti ir tuomet, kai pagausite save dienos pabaigoje klausiant – ar šiandien ką nors valgiau? Palaukit, o ką? Paklausite savęs, kiek suvalgėte, ar buvo skanu, koks tas skonis buvo, ir jei prieš atsakant teks pagalvoti – išbandykite dėmesingo įsisąmoninimo praktiką.
Dažnai nesuprantame, kodėl mums nekrinta svoris, nors, rodos, valgome sveikai, kodėl nejaučiame skonio, nors valgome kokybišką maistą? Nes nuolat skubame, ir valgymas tampa tik fiziologinių poreikių patenkinimu. Pasak psichologų, kartais pasisotinti užtenka ir obuolio, jei šis valgomas mąstant, jei valgant galvojama apie valgymo procesą, jei mėgaujamasi maistu.
Specialistai tikina, kad naudojant „mindfulness“ metodus galima išmokti kontroliuoti svorį, o taip pat ir atsisakyti žalingų įpročių – tai galioja ir rūkymui, alkoholio vartojimui. Jei suvoksime kiekvieną įtrauktą dūmą, jei jausime kiekvieną išgertą gurkšnį, organizmas pats pasakys, kad stop, užtenka. Tačiau kai tai imame daryti mechaniškai, negalvojant, užtraukti vadžias tampa sudėtinga.
„Iš pradžių galvok, o tada veik. Įsisąmonink ir tada apsispręsk, kaip elgsiesi toliau“, – taip pataria psichologai J.Neverauskas ir A.Kaluginas. Pasak jų, dėmesingas įsisąmoninimas, skirtingai nei įprastos meditacijos, neturi tiesioginio tikslo padėti nusiraminti. Nusiraminimas ateina pats savaime, daug svarbiau – suvokti situaciją realiai, suprasti, kad negali jos pakeisti, o keisti gali tik požiūrį į ją, antraip pats sau tapsi toksiškas.
Ir taip, išjungti emocijas paliekant veikti tik protą nėra paprasta. Tačiau toks pilnaprotavimas geba mus išvaduoti iš daugelio sudėtingų, konfliktiškų situacijų, taip pat – rutinos, nes išmokstame į gyvenimą žiūrėti su susidomėjimu, smalsiai, tyrinėjant jį, ragaujant, uostant, jaučiant ir nevertinant, o tiesiog priimant tokį, koks jis yra – tai svarbiausia.
Kalbantis su J.Neverausku ir A.Kaluginu, jie papasakojo apie klasikinį, vadinamą „razinos pratimą“. Paėmę į delną raziną galima ją tučtuojau įsimesti į burną, o galime akimirką leisti sau smalsiai ją apžiūrėti: kaip ji atrodo, kokia jos faktūra, kaip kvepia, prakąsti ir įvertinti pirmą skonį. Ir tai anaiptol nereiškia, kad dabar visą aplinką imsime tyrinėti kaip maži vaikai, tačiau kartais to pasimokyti iš jų – labai sveika.
Pasak psichologų, kartais pasisotinti užtenka ir obuolio, jei šis valgomas mąstant, jei valgant galvojama apie valgymo procesą, jei mėgaujamasi maistu.
Dėmesingas įsisąmoninimo metodas jau kelis tūkstančius metų žinomas kaip budistinių religinių praktikų sudedamoji dalis, tačiau šiandien jis jau pagrįstas moksliškai ir taikomas siekiant susidoroti ne tik su stresu, depresija, įvairiomis priklausomybėmis, valgymo sutrikimais, jis veikia ir bandant įveikti skausmą, nes nors skausmo pasirinkti mes negalime, galime pasirinkti kentėti, ar ne.
„Mindfulness“ praktika jau keletą dešimtmečių itin populiari JAV, o nuo XXI amžiaus pradžios sparčiai populiarėja ir Europoje – ne tik medicinoje, bet ir darbo aplinkoje bei asmeninio tobulėjimo srityje. Šias praktikas aktyviai taikė „Apple“ įkūrėjas Steve‘as Jobsas, vėliau prisijungė būrys kitų garsenybių, tokių kaip Oprah Winfrey, Sheryl Crow, Richardas Gere‘as, Stingas.
Šiandien šias praktikas aktyviai taiko tokios organizacijos kaip „Google“, „Apple“, „Intel“, „Nike“, „LinkedIn“, „Ford“ ir daugelis kitų, net Didžiosios Britanijos parlamentas.
„Mindfulness“ vis labiau domina ir Lietuvos įmones, institucijas, kurios dėmesingą įsisąmoninimą įtraukia į savo mokymo programas bei darbuotojų ugdymo planus.
Žodžiais nupasakoti, kaip tai veikia kiekvieną, sudėtinga. Tačiau pabandyti tikrai verta. Tiesiog skirti kelias minutes sau, sustoti, susikoncentruoti į save, kaip sako specialistai, „įsižeminti“ mintimis pajaučiant kiekvieną savo kūno ląstelę, ir tik tuomet apgalvoti tai, kas neramina, kas dirgina ir kas stabdo judėti toliau. O atsakymai jau ateis savaime. Tiesiog mėgaukitės gyvenimu. Gyvenimu esamuoju laiku.
TAIP PAT SKAITYKITE:
