1. Santuoka tėra pradžia – ir toliau kovokite vienas dėl kito
„Nupasakok savo santykius po penkerių santuokos metų, – paprašė draugės būsimos nuotakos. – Ko tikiesi ir ką norėtum, kad vis dar darytum kartu su vyru?“ Man šis prašymas pasirodė keistas, tačiau smalsiai klausiausi, ką ji atsakys. „Tikiuosi, kad mes bent kartą per savaitę eisime pavakarieniauti, toliau žaisime tenisą, keliausime, atvirai šnekėsimės, vakarais žiūrėsime filmus“, – žemiškus norus vardijo jaunamartė. Šiek tiek nedrąsiai, tarsi baimindamasi, kodėl jos to išvis teiraujamasi.
Nejaugi po santuokos viskas pasikeis? Ir kodėl ji turi pasakyti tai, kas atrodo ir taip savaime suprantama? Pamažu išsirutuliojo diskusija tarp jau ištekėjusių moterų. Mergvakario dalyvės susiskirstė į dvi grupes: vienos pasakojo apie užgesusius jausmus ir aistrą išstūmusią rutiną, kitos stojo ginti amžinos meilės idėjos.
Skirtinguose pasakojimuose radau įvairias patirtis skiriantį lūžio tašką: daugelis ištekėjusių moterų paprasčiausiai pamiršo, kad reikia stengtis dėl santykių. Jos paleido juos pasroviui. Tos, kurios tvirtino, kad po santuokos viskas pasikeis, pasikeitė pačios: mylimajam skyrė vis mažiau ir mažiau dėmesio, kol juos siejantis meilės ryšys tapo rutina ar net pareiga.
Moterys jaučiasi mylimos tol, kol myli pačios.
Santuoka dar nereiškia, kad meilė gyvuos savaime: norint ją išlaikyti širdyje, privalu atkakliai ir kruopščiai dirbti – kaip draugystės pradžioje, o gal net dar uoliau. Moterys jaučiasi mylimos tol, kol myli pačios. Vis dėlto dažnai pernelyg atsipalaiduoja, manydamos, kad meilės niekas iš jų neatims, pamažu perleisdamos vairą kasdieniams rūpesčiams. Kai pamirštami tie šventi ritualai, tos mažos smulkmenos, kurios džiugino draugaujant, kurios jungė jus ir jūsų išrinktąjį, apleidžiamas ir pats meilės jausmas.
Nepamirškite tų veiklų, kurios jus džiugino vos susituokus. Ką anksčiau darydavote, ko nebedarote dabar? Kodėl? Įsirašykite į kalendorių pasimatymų dienas ir jų laikykitės. Nepamirškite parodyti, koks svarbus jums sutuoktinis. Jausmams išreikšti nereikia daug laiko ir pastangų. Tai gali būti ir paprasčiausias apkabinimas jam atrakinus duris (o ne priekaištų lavina, kad vėluoja), miela žinutė per pietų pertrauką, nuoširdus klausimas: „Kaip tau šiandien sekėsi?“, ar jau garuojanti vonia pavargusiam kūnui.
2. Nebijokite konfliktų – ne jie, o jų sprendimų būdas ardo arba stiprina santykius
Jei myli, nėra dėl ko pyktis. Dauguma jaunavedžių tuo šventai tiki ir žengia į santuoką net nepajutę ginčų kartėlio. Draugystės pradžioje atrodo, kad meilė stipresnė už bet kokius nesutarimus, tad partneriai tiesiog praleidžia juos pro akis ir ausis arba vienas kitam nusileidžia manydami, kad dėl smulkmenų nėra prasmės ginčytis ir gadinti santykių. Naivus riteriškumas, kuris ilgainiui virsta ardančia kova.
Sveika meilė neegzistuoja be konfliktų – ne jų kiekis, o sprendimo būdai parodo, ar ryšys tvirtas.
Santuoka atneša ne tik meilę, abipusį supratingumą, bet ir konfliktų. Ką jau ten – daug konfliktų… Tačiau nereikia nuo jų slėptis ir jų bijoti! Ginčai parodo, kad santykiai – gyvi, kad abu partneriai „kvėpuoja“ ir nė vienas nesiaukoja pamindamas savo asmenybę ar pomėgius vardan kito. Sveika meilė neegzistuoja be konfliktų – ne jų kiekis, o sprendimo būdai parodo, ar ryšys tvirtas.
Pasak žymiausio santykių psichologo Johno Gottmano, galima nesunkiai atspėti, kuriai porai lemta būti kartu, o kuri pasuks skirtingais keliais. Pirmas rodiklis – kaip partneriai sprendžia kilusius nesutarimus. Vertėtų sunerimti, jei juos visai ignoruojate (nusileidžiate, užsidarote savyje, baudžiate tyla) arba į kritiką reaguojate kirsdamos atgal. Taip pat – versdamos kaltę partnerio asmeninėms savybėms: „Esi neatsakingas tėvas. Tau nusispjaut, kad Matas laukė tavęs darželyje.“ Kritikuojant reikėtų įvardyti konkrečius veiksmus, kurie įskaudino: „Aš labai tikėjausi, kad paskambinsi. Man skaudu, kad pamiršai tai padaryti.“
Nekelkite savęs aukščiau už partnerį ir visada vartokite įvardį „aš“ vietoj „tu“: „jaučiuosi nusivylusi“ vietoj „tu mane pykdai“. Na, o jei atsiduriate po kritikos strėlėmis, svarbu žinoti, kaip ją priimti. Nesielkite gynybiškai ir nepulkite mėgindamos suversti kaltę antrajai pusei. Ilgalaikės poros nariai sprendžia iškilusias problemas, išklauso vienas kitą ir pripažįsta savo indėlį. Jiems rūpi, kaip partneris jaučiasi ir koks elgesys jį galėjo įskaudinti. Todėl domėkitės, kalbėkitės ir kilus konfliktui „kovokite“ draugiškai. Būtent čia reikalingas riteriškumas. Atminkite, kad konstruktyviai sprendžiami ginčai ne silpnina, bet stiprina santuoką.
3. Net jei ir teigiate, kad mokate suprasti partnerį iš akių, nenustokite juo domėtis
Santykių pradžioje apie mylimąjį norisi žinoti viską: ką valgė pietums, su kuo kalbėjosi darbe, kokį filmą žiūrėjo, ką galvojo eidamas namo, kaip tą dieną jautėsi ir t. t. Nors ir trumpam išsiskyrėte, primenate, kad apie jį galvojate, nusiųsdamos mielą žinutę ar asmenukę. Žengdamos prie altoriaus tikite, kad stiprus ryšys nenutrūks – ir toliau prieš miegą šnekėsitės valandų valandas, o gerdami rytinę kavą žiūrėsite vienas kitam į akis. Vis dėlto ilgainiui pašnekesius prie pietų stalo pakeičia išmanieji telefonai ar mėgstama laida, intymius pokalbius – klausimas: „Labas, ką šiandien valgysime?“
Sutuoktiniai neretai nustoja domėtis vienas kitu (juk ir taip gerai vienas kitą pažįsta) ir stebisi, kodėl pamažu tampa svetimi. Sakote: „Tu pasikeitei.“, tačiau ar pagalvojate, kaip pasikeitėte jūs? Ar vis dar domitės juo? Ar inicijuojate pokalbį? Artumas jaučiamas tada, kai žmonės patys jį rodo: kalbasi, liečia vienas kitą, sako gražius žodžius ar tyli apsikabinę. Kai to nebelieka, ryšys nutrūksta. Lyg ir akivaizdi tiesa, tačiau ji pamirštama manant, kad jausmai niekur nepabėgs. Juk prisiekėte vienas kitą mylėti amžinai.
Net jeigu esate šalia, dar nereiškia, kad esate kartu. Įsiveskite paprastų artumą skatinančių taisyklių: pietūs be telefonų, laikraščių ir televizoriaus, kasdieniai pokalbiai prie puodelio arbatos, kad ir kokie pavargę būtumėte...
4. Nepamirškite, dėl ko mylite vienas kitą
Ar kada atkreipėte dėmesį, kaip naujai suėję partneriai idealizuoja vienas kitą? Jų paprasta kasdienė istorija paverčiama aistringiausiu romanu, o smulkios staigmenos – didžiais darbais. Įsimylėjėliai tampa superherojais ar net šventaisiais, kasdien darančiais „stebuklus“.
Kai pastebimos ir įvertinamos teigiamos partnerio savybės, erzinantys įpročiai (kurių turi kiekvienas) nustumiami į antrą planą. Jie nėra svarbūs, nes stipriosios savybės atsveria silpnąsias. Deja, ilgainiui šis entuziazmas slopsta, o ankstesni didieji žygdarbiai – komplimentai, rūpestingumas, mielos staigmenos, sutvarkyti namai – tampa savaime suprantamais dalykais, už kuriuos net pamirštama padėkoti. Jie nebepastebimi ir nebevertinami kaip anksčiau, todėl neigiami dalykai išsiveržia į priekį.
Jei jūsų istorijoje daugiau tamsių atspalvių nei šviesių, derėtų sunerimti – tai rodo, kad santykiams iškilo rimtas pavojus.
Prisiminkite, kaip draugystės pradžioje didžiavotės vienas kitu, kokie dėkingi jautėtės net už mažiausią smulkmeną. Ar dabar kas nors pasikeitė? Psichologo Johno Gottmano teigimu, santykių būseną išduoda pasakojimai apie partnerį. Ar susitikusios su drauge skundžiatės vyro neatsakingumu? O gal kaip tik giriatės, kad šiandien paruošė jums pusryčius? Jei jūsų istorijoje daugiau tamsių atspalvių nei šviesių, derėtų sunerimti – tai rodo, kad santykiams iškilo rimtas pavojus. Kodėl daugiau dejuojate, nei džiaugiatės? Ar tikrai viskas pasikeitė? O svarbiausia – kaip pasikeitėte jūs?
Pamėginkite neigiamą istoriją pakeisti teigiama: pradėkite stebėti ir vertinti stipriąsias mylimojo savybes. Kai pradėsite keistis, ims keistis ir partnerio elgesys. Psichologai teigia, kad žmogus jaučiasi mylimas tol, kol pats myli ir deda pastangų šiam jausmui palaikyti. Juk darydamos gera kitam ir pačios gerai jaučiatės, o artimo žmogaus veide nušvitusi šypsena sušildo ir jums širdį.
