Daug patirties su priklausomybėmis turinti specialistė teigė sulaukianti ne vieno jauno žmogaus, kuris nė iš tolo nepanašus į alkoholiką, tačiau jau turi psichologinę priklausomybę nuo alkoholio. Būtent tokioje stadijoje dar gali padėti psichoterapija ir būtent tokiais pacientais ji labiausiai džiaugiasi, nes jie turi šansą išsikapstyti iš priklausomybės su mažiausiais praradimais.
Su J.Dapkevičiene kalbamės apie tai, kaip pastebėti, kad alkoholis gyvenime užima vis svarbesnę vietą, kokie žmonės turi didžiausią riziką tapti priklausomi ir ar iš tiesų alkoholikui būtina pasiekti dugną, kad ji pripažintų problemą.
– Žinia, net jei aplinkiniai mato, kad žmogus turi problemų su alkoholio vartojimu, ir bando jį įspėti, šios pastabos būna neveiksmingos. Kodėl? Gal reikia žinoti burtažodžius, kurie suveiktų?
Gėrimas siejamas su valios neturėjimu, apsileidimu, su daugybe negatyvių dalykų, susijusių su charakteriu, tarsi tai nebūtų visų mūsų rizika ir žmogiškoji galimybė šiai ligai išsivystyti.
– Viena iš priežasčių, kodėl žmonės nereaguoja į pastabas, yra ta, kad visi mes natūraliai nenorime pripažinti turintys problemų, juolab tokią. Įsijungia gynybos mechanizmai, kurie leidžia tikėti, kad problemos nėra. Pavyzdžiui, ji racionalizuojama: „geria visi“ arba „taip, aš geriu, bet jei norėčiau, nebegerčiau, bet kada galiu liautis“. Tokie išvedžiojimai leidžia manyti, kad problemos išvis nėra.
Priklausomybę nuo alkoholio lydi itin stiprus neigimas. Ir tam yra priežasčių. Pavyzdžiui, pripažinti depresiją, prislėgtą nuotaiką, ypač moterims, socialiai yra visai priimtina, tuo tarpu gėrimas siejamas su valios neturėjimu, apsileidimu, su daugybe negatyvių dalykų, susijusių su charakteriu, tarsi tai nebūtų visų mūsų rizika ir žmogiškoji galimybė šiai ligai išsivystyti. Todėl natūralu, kad nesinori to pripažinti, nes tuomet žmogus jaučiasi negeras, ydingas.
– Nepaisant to, po išgertuvių žmonės plyštančia galva dievagojasi daugiau nebegersiantys... iki kito karto.
– Tą akimirką, kai žmogus jaučiasi po išgertuvių blogai, jis gali susimąstyti, kad reikia kažką keisti, nes nenori dar kartą patirti panašios būsenos, bet kai tik pasijaučia geriau, viskas gan greitai užsimiršta. Ypač jei praradimai dėl alkoholio perdozavimo nėra labai dideli: žmogus vėl darbe, vėl šeimoje.
Beje, alkoholizmas šiais laikais kaitaliojasi su kita priklausomybe – darboholizmu. Žmogus po išgertuvių juodai pasineria į darbą ir taip pateisina save, kad nesprendžia problemos: „Aš neturiu tam laiko, aš dirbu, be to, jau ir taip viskas susitvarkė.“ Tačiau persidirbęs toks žmogus, norėdamas atsipalaiduoti, ir vėl griebiasi alkoholio: „Aš tik truputį atsipalaidavau.“
Galbūt tą kartą iš tiesų nieko nenutiko bloga, ribos nebuvo peržengtos, todėl susikuriama kontrolės iliuzija. Esą viskas gerai, nors iš tiesų nieko gera nėra. Priklausomą žmogų iš to ir galima atpažinti, kad jis labai aktyviai neigs savo problemą, ras šimtus argumentų savo gėrimui pateisinti, pavyzdžiui: „Visi taip daro ir jokių šansų gyventi kitaip, nes net darbe būtina išgerti, kad koptum karjeros laiptais, pagaliau mano darbas toks, kad turiu vakare išgerti su klientais, tokios mano pareigos, ir nieko pakeisti negaliu.“
Jis tau bandys įrodyti, kad vos ne gamtos dėsnis toks, kad žmonės turi gerti, nes kitaip neišgyventų. Ir kalbama apie tai bus labai aktyviai, pakeltu tonu, nes jam tai labai svarbu įrodyti kitam savo teisumą. Tokiu būdu jis nuramina ir save. Tuo tarpu jei priklausomybė dar nėra išsivysčiusi, žmogus bus pasiruošęs apie tai kalbėtis, kažką keisti, spręsti problemą, pats užduos klausimą: „Gal aš per dažnai geru, gal per daug.“
– Sakoma, kad žmogus pripažintų esąs priklausomas, jis turi pasiekti dugną. Kas yra tas „dugnas“?
– Tai talpi metafora, kuri priklausomiems žmonėms padeda kalbėti apie savo patirtis. Jis siejama su giliu grimzdimu ir kažkokiu lūžio tašku. Dugno metafora labai mėgstama, nors panašių metaforų yra ir daugiau, pavyzdžiui, „savo statinę jau išgėriau“. Iš esmės tai momentas, kai daugiau neigti problemos tu nebegali, kai prabunda sąmoningumas.
Atvejai, kai žmogus, visko netekęs, prisikelia kaip Feniksas iš pelenų, dažniau matomi, apie juos dažniau kalbama, rašoma. Paprastesni, sveikesni variantai taip ir lieka nepastebimi.
Viena vertus, visos šios metaforos yra labai gerai, nes padeda atpažinti savo patirtis, jas išreikšti ir judėti į priekį. Kita vertus, tai gali būti ir pavojus įvairiems išvedžiojimams ir racionalizacijoms: „Aš dar nepasiekiau savo dugno.“ Taigi žmogus metaforą gali naudoti ir savęs pateisinimui. Tačiau kas tas dugnas – tai objektyvi ar subjektyvi kategorija?
– Kitas dažnas teiginys, kad norint pradėti kilti aukštyn, reikia labai daug ko netekti – pavyzdžiui, darbo, pragyvenimo šaltinio, šeimos. Ar tai teisinga?
– Negalėčiau vienareikšmiškai to tvirtinti. Galbūt tie atvejai, kai žmogus, visko netekęs, prisikelia kaip Feniksas iš pelenų, dažniau matomi, apie juos dažniau kalbama, rašoma. Paprastesni, sveikesni variantai taip ir lieka nepastebimi. Kad pradėtų ieškoti pagalbos, kai kam užtenka vien to, kad žmogus neprisimena, ką darė išgėręs. Kai kiti jam tai papasakoja, jis jaučia gėdą.
Ir iš tiesų, tokios situacijos – jau ženklas, kad reikėtų apsilankyti pas psichologą ir kartu su juo paieškoti priežasčių, kodėl geria. Pats vienas žmogus iš to neišsikapstys, nes jeigu jis problemas bando slopinti gėrimu, jos jau pakankamai gilios. Pagaliau žmogui reikia rasti, kaip suvaldyti stresą ir negatyvias emocijas kitais būdais.
Kai priklausomybė „pagaunama“ šioje ankstyvoje stadijoje, žmogus gali ją įveikti nepraradęs nei darbo, nei šeimos. Tai nėra gyvenimą apverčiantys atvejai, bet tokie pavyzdžiai ir yra labiausiai sektini. Nebūtina laukti, kol nutiks kažkas baisaus ir tragiško. Užtenka susimąstyti, ko gali netekti.
Priklausomybės vystymasis labai susijęs su ribomis, kurias žmogus nubrėžia. Visi mes savo gyvenime turime vienokias ar kitokias ribas. Vystantis priklausomybei, šios ribos palengva plečiasi.
Pavyzdžiui, iš pradžių žmogus sako: „Bent truputį išgėręs nevairuoju.“ Po kurio laiko šis teiginys pasikeičia į „nevairuoju girtas“. Tai reiškia, kad išgėręs jis jau gali sėsti prie vairo. Arba tokia virtinė: „Niekada negeriu, jeigu rytoj reikia į darbą“; „niekada negeriu darbe“; „negeriu darbe, jeigu reikia atlikti sudėtingą darbą“... Taigi nuolat vyksta ribų perkėlimas.
– Kokie dalykai gali paskatinti žmogų susimąstyti apie savo priklausomybę?
– Pirmiausiai permąstymas, koks aš esu šiandien, koks aš esu šią savaitę, šį mėnesį ir ar man tai patinka. Reikia atidėti į šalį samprotavimus, ar visi taip daro, ar tai yra normalu. Svarbiausia, ar tau tai normalu ir patinka. Žmonėms visgi duota nuostabi savybė matyti save iš šalies. Taigi jei žmogus reflektuoja, pagalvoja apie save, tikėtina, kad jis laiku įsisąmonins, kas vyksta, ir laiku imsis priemonių.
Labai dažnai alkoholis naudojamas norint įveikti įtampą ir stresą, kadangi tai labai lengvas būdas atsipalaiduoti, visi kiti būdai reikalauja daugiau pastangų. Taip pat labai dažnai alkoholis atsiranda, kai žmogui trūksta bazinio saugumo, kai jis jaučia nuolatinį nerimą. Ieškodamas saugumo ir pastovumo, žmogus gali atrasti pastovumą tame, kad alkoholis visada maloniai sušildo ir nuteikia.
Ribų nebuvimas vartojant alkoholį dažnai būna susijęs su vaikystės išgyvenimais. Jei vaikystėje tėvai vaikui nenubrėžė ribų, jis ir suaugęs nemoka sau jų brėžti. Jei tėvai vaikui nepadėjo laikytis dienotvarkės, neišaiškino, kodėl gyvenime reikalingas planavimas, struktūra, jeigu vaikas dažnai jaučia, kad jeigu jis kažko nenori daryti, jam bus leista elgtis kitaip, tikėtina, kad ir suaugęs nemokės sau tokios struktūros ir stabilumo suteikti.
Tuomet ir atsiranda erdvės tokioms ekstremalioms pramogoms, kaip alkoholio vartojimas. Tam tikra gyvenimo struktūra, darbas, dienotvarkė sukuria mums saugumą, stabilumą. Jeigu viso to nėra, stabilus lieka tik alkoholio vartojimas. Neišvengiamai reikia ieškoti stabilumo gyvenime ir jį kurti, kurti sistemą, užimtumą, ieškoti kitokių būdų stresui įveikti ir pasijusti saugiai, išmokti brėžti sau ribas, tvarkytis su negatyviais jausmais, mokytis juos atlaikyti, užuot nugesinus alkoholiu.
– Teigiama, kad priklausomybė formuojasi metų metus. Kiek vidutiniškai laiko reikia žmogui, kad problemos neigimas pereitų prie jos sprendimo?
Nėra būtinybės pirma viską prarasti, tuomet susiimti. Žmogus gali viską turėti, bet jau būti priklausomas nuo alkoholio. Būtent tokių priklausomų žmonių ir yra dauguma.
– Universalaus dėsnio nėra. Aišku, priklausomybė neatsiranda staiga, vos tik pabudus. Kita vertus, mes žinome apie metų metus besiformuojančią priklausomybę, nes per mažai kalbama apie atvejus, kai žmogus laiku susigriebia ir priklausomybę įveikia, kai ji dar nėra visai užvaldžiusi jo gyvenimo, nors neabejotinai prasidėjusi, nes alkoholio vartojimo kontrolė beslystanti iš rankų.
Nėra būtinybės pirma viską prarasti, tuomet susiimti. Ir netiesa, kad tik tokie žmonės serga alkoholizmu. Žmogus gali viską turėti, bet jau būti priklausomas nuo alkoholio. Būtent tokių priklausomų žmonių ir yra dauguma.
Taigi labai raginu: nereikia laukti, kol man ateis paskutinioji, aš save tuomet pavadinsiu alkoholiku ir eisiu gydytis. Ne, padėti sau, pasirūpinti savimi galima ir reikia anksčiau. O tam reikia išdrįsti kreiptis pagalbos, ateiti pas psichologą ir aiškintis su juo, ko iš tiesų gyvenime trūksta, kad alkoholis pradeda užimti tokią svarbią vietą, nelaukiant, kol jis užims pirmą vietą gyvenime. Dabar gal jis dar neužima pirmos vietos, bet viskas jau ne taip, kaip norėtum, kaip pats ketinai.
Labai džiaugiuosi, kai pagalbos ieškoti ateina jauni ir vidutinio amžiaus žmonės, kurių priklausomybė dar nėra užvaldžiusi jų gyvenimo. Paprastai su tokiais ir susiduriu, nes kai alkoholizmas įsibėgėjęs, aš, kaip specialistė, jau nelabai kuo ir galiu padėti. Aš dirbu su žmonėmis, kurie patys aktyvūs pagalbos sau procese, dar sugeba matyti, kas su jais vyksta, ir jiems dar nereikia išorinių suvaržymų, kad grįžtų į normalų gyvenimą.
Nebūtina laukti ar ieškoti dugno. Tuo metu jau gali ir nebūti jėgų atsispirti, todėl daug naudingiau tiesiog liautis smigus. Kai alkoholis užima vis svarbesnę vietą gyvenimą, tiesiog dažniau reikia savęs paklausti: ar tikrai aš darau tai, ką noriu daryti, ar tikrai man tai patinka? Kodėl aš neketinau nusigerti iki žemės graibymo ir sąmonės netekimo, bet taip įvyko?
Testas iš keturių klausimų
Psichologė psichoterapeutė savo internetinėje svetainėje pateikia keturis klausimus, kurie padės įvertinti alkoholizmo pavojų.
-
Ar jūs kada nors pagalvojote, kad reikėtų sumažinti savo alkoholio vartojimą?
-
Ar aplinkinių kritika dėl alkoholio vartojimo jus kada nors erzino?
-
Ar jautėtės kaltas dėl alkoholinių gėrimų vartojimo?
-
Ar esate gėręs alkoholį iš pat ryto, kad nusiramintumėte ar pataisytumėte savijautą?
Jei bent į du klausimus atsakėte teigiamai, yra rimtas pavojus, kad turite alkoholizmo požymių. Jei testo rezultatai verčia susimąstyti, tą ir padarykite.
„Rinkis gyvenimą“ – 15min turinio projektas, dalinai finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
