Kai Sergio savo draugų ir šeimos narių paklausė, ar kuris nors iš jų jam galėtų paaukoti savo inkstą, teigiamai atsakė net 16 žmonių. Tarp jų buvo ir jo mama. Tyrimai parodė, kad jos inkstas sūnui tiktų labiausiai.
Vis dėlto mylinčiai mamai aukotis neprireikė – atsirado mirusi donorė, kurios inkstai vyrui tiko dar labiau. Transplantacijos laukiančiųjų sąraše S.Cobos pavardė išbuvo tik 20 dienų. Pats Sergio apie savo inksto donorę žino tik tiek, kad ji buvo dešimčia metų už jį vyresnė Madrido gyventoja, mirusi nuo insulto.
Persodintas inkstas pradėjo veikti prabėgus 10-čiai dienų po operacijos. Atgavęs sveikatą vyras vėl ėmė sportuoti – žaisti futbolą, bėgioti, važinėti dviračiu.
S.Cobos tapo donorystės ambasadoriumi – dar prieš transplantaciją jis medikams pasakė, kad norėtų paaukoti savo organus, jei operacija nepavyktų. Po sėkmingos transplantacijos apie donorystę kaip kilnią pareigą jis kalbasi su pažįstamais ir nepažįstamais žmonėmis, taip pat ir su savo šešiais vaikais.
Sergio dalyvauja ir donorystei skirtose Ispanijos televizijos laidose. Vienos tokios laidos vaizdo įraše užfiksuota, kaip jis apsikabina tris ispanų dainininkus, dainuojančius jautrią baladę „Gracias por ser donante“ („Ačiū, kad esate donoras“), o jiems baigus dainuoti žiūrovams pasakoja savo istoriją. Su laidos žiūrovais virtualiai pasisveikina ir visi S.Cobos vaikai. Vyro pasirodymą palydi karšti auditorijos plojimai.
Ispanijos lyderystė
S.Cobos istorija puikiai iliustruoja tai, kuo Ispanija išskiria tarp kitų šalių – ji yra organų donorystės lyderė pasaulyje. Beveik 47,5 mln gyventojų turinti šalis lyderės pozicijų niekam neužleidžia jau beveik 3 dešimtmečius.
Ispanijos nacionalinės transplantacijos organizacijos ONT (Organización Nacional de Trasplantes) duomenimis, 2019 m. Ispanijoje vienam milijonui gyventojų teko 48,9 donoro. Artimiausios Ispanijos varžovės yra JAV (36,1 donoro 1 mln. gyventojų), Portugalija (33,7) ir (Kroatija (32).
2019 metais Ispanijoje 2 301 žmogus po mirties tapo organų donoru. Tai leido atlikti 5449 organų transplantacijas.
Per 2019 metus iš viso buvo atlikta 3423 inkstų, 1227 kepenų, 300 širdies, 419 plaučių, 76 kasos ir 4 žarnyno transplantacijos. Be to, 2019 m. atliktos 335 gyvų donorų inkstų persodinimo operacijų (jos sudaro beveik dešimtadalį visų inkstų transplantacijų).
Nepaisant tokio didelio transplantacijų skaičiaus, nemaža dalis Ispanijos pacientų vis dar laukia savojo donoro. 2019 m. gruodžio 31 d. šiame sąraše buvo 4889 recipientai, 93 iš jų – vaikai.
Daugiau nei pusė donorų (56,4 proc.) buvo vyresni nei 60 metų, 32 proc. – vyresni nei 70 metų, 8,5 proc. – vyresni nei 80 metų. Vyriausias miręs donoras Ispanijoje buvo užregistruotas 2017 m. – 91-erių vyras tapo kepenų donoru.
Numanomo sutikimo donorystės modelis
Ko galima pasimokyti iš šalies, kuriai donorystės srityje sekasi geriausiai? Ar ten pasitvirtinusi sėkmės formulė gali veikti kitose šalyse?
Bandant paaiškinti Ispanijos sėkmę dažniausiai minima tai, kad šalyje seniai įteisintas numanomo donorystės sutikimo modelis, kuris jau yra prigijęs daugumoje Europos valstybių. Pagal šį modelį visi suaugusieji laikomi potencialiais organų donorais po mirties, nebent jie raštiškai atsisako jais tapti.
Lietuva yra tarp 8 Europos valstybių, vis dar taikančių informuoto donorystės sutikimo modelį: organų donorais tampa tik tie asmenys, kurie išreiškia sutikimą jais tapti.
Taikant bet kurį modelį paskutinį žodį taria artimieji – jie gali nesutikti, kad su gyvenimu atsisveikinęs jų artimasis taptų donoru. Vis dėlto esant numanomo donorystės sutikimo modeliui artimiesiems apsispręsti žymiai lengviau – asmenų, atsisakančių po mirties tapti donorais, skaičius nėra didelis.
Tai rodo ir Ispanijos pavyzdys. Šiuo metu Ispanijoje apie 13–14 proc. šeimų atsisako aukoti savo mirusiojo artimojo organus. Ispanai norėtų pasiekti, kad atsisakiusiųjų skaičius sumažėtų iki 0 proc.
Numanomo sutikimo donorystės modelis Ispanijoje įteisintas dar 1979 m. Tiesa, donorų skaičius didėjo labai pamažu. Donorystės rodikliai ėmė sparčiau gerėti tik po 10 metų, kai Ispanijoje buvo įkurta organų donorystės ir transplantacijos procesus koordinuojanti įstaiga – ONT. 1992 m. šalis tapo daugiausiai organų donorų milijonui gyventojų turinčia šalimi pasaulyje.
Ispanai didžiuojasi tuo, kad jie donorystės srityje yra nepralenkiami visame pasaulyje. Dauguma Ispanijos gyventojų yra gerai informuoti apie organų donorystę, dažnas pažįsta bent vieną asmenį, kuriam buvo atlikta transplantacija, arba yra tokio žmogaus artimieji.
Viešos diskusijos apie donorystę Ispanijoje jau seniai nebėra tabu. Prie teigiamų pokyčių labai prisideda žiniasklaida – žurnalistai dažnai rašo apie sėkmingus organų persodinimo atvejus, nuolat trumpėjantį transplantacijos laukiančiųjų sąrašą. Visa tai skatina teigiamą visuomenės požiūrį į organų donorystę.
Ne tik gelbsti gyvybes
Kad transplantacijos vyktų sklandžiai, Ispanijos ligoninėse dirba koordinatorių komandos. Jos turi išsiaiškinti, ar asmuo prieš mirtį sutiko tapti donoru, taip pat ar jo artimieji sutinka, kad tinkami organai būtų transplantuoti jų laukiantiems pacientams. Medikai stengiasi su paciento šeima apie donorystę pasikalbėti iš anksto – tai jiems padeda priimti teigiamą sprendimą brangaus žmogaus mirties akimirką.
Kai ligoninės koordinatorius ONT darbuotojams praneša apie naują donorą, imamasi skubių koordinavimo veiksmų: ieškoma labiausiai suderinamų recipientų, bendradarbiaujama su ligoninėmis. Ispanijoje 189 ligoninėse galima atlikti organų paėmimą, 44-ose iš jų atliekamos ir transplantacijos.
Didžiausiu šio gerai koordinuoto proceso iššūkiu dažnai tampa donoro organų transportavimas – tai reikia padaryti laiku.
Ispanai teigia, kad transplantacijos ne tik gelbsti gyvybes, bet ir padeda taupyti gydymui skirtas lėšas. Pavyzdžiui, paskaičiuota, kad ilgalaikių dializių kaina gerokai viršija inksto transplantacijos kaštus. Taigi, tūkstančiai inkstų transplantacijų Ispanijos sveikatos priežiūros sistemai per metus padeda sutaupyti mažiausiai dvigubai daugiau lėšų nei jų reikėtų dializėms atlikti.
Lietuva rengiasi pereiti prie numanomo sutikimo modelio
Nacionalinio transplantacijos biuro (NTB) prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktorius Artūras Bagotyrius pastebi, kad Lietuvos visuomenės požiūris į organų donorystę pamažu keičiasi – vis daugiau gyventojų pritaria donorystei.
Šiuo metu Lietuvoje yra beveik 37 tūkst. Donoro kortelės turėtojų, išreiškusių sutikimą po mirties padovanoti savo organus tiems, kuriems jie gyvybiškai reikalingi. 282 asmenys yra išreiškę nesutikimą po mirties tapti organų donorais.
NTB užsakymu 2020 metais visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atlikta reprezentatyvi apklausa parodė, kad du trečdaliai Lietuvos gyventojų pritaria organų donorystei. Daugiau kaip trečdalis apklaustųjų sutiktų dovanoti mirusio artimojo organus, jei būdamas gyvas jis nebuvo pasirašęs sutikimo tapti donoru ir apie tai nebuvo pareiškęs nuomonės.
Vis dėlto statistika rodo, jog pastaraisiais metais apie 30 proc. šeimų nesutinka, kad jų artimojo organai būtų transplantuoti. Lemtingą minutę būtent artimieji taria lemiamą žodį – nepriklausomai nuo mirusiojo valios tik šeima gali duoti sutikimą dėl artimojo organų naudojimo donorystės tikslais.
2020 metais Lietuvoje užregistruoti 49 donorai, vienam milijonui gyventojų teko 17,5 donoro.
Pernai buvo atliktos 104 organų persodinimo operacijos: 79 inkstų, 14 kepenų, 10 širdies, 1 plaučių. Taip pat atliktos 48 ragenų ir 210 kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacijos.
Šiuo metu Lietuvoje organų ar audinio persodinimo laukia 582 recipientai, tarp jų – 14 vaikų. 31 asmuo laukia širdies, 7 – plaučių, 74 – inkstų, 34 – kepenų, 146 – ragenų, 160 – kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacijos.
NTB direktorius įsitikinęs, kad, kaip rodo Ispanijos ir kitų šalių patirtis, Lietuvos organų donorystės ir transplantacijos rodikliai žymiai pagerės šaliai perėjus prie numanomo donorystės sutikimo modelio.
NTB primena, kad pritarimą donorystei galima išreikšti užregistravus prašymą Donoro kortelei gauti ntb.lt, taip pat visose gydymo įstaigose ir „Eurovaistinės“ vaistinėse.
Apie savo pritarimą donorystei raginame pasikalbėti su artimaisiais. Jiems daug lengviau priimti sprendimą, jei žino artimojo valią ir požiūrį į organų donorystę.
