– Prisiminkime pandemijos pradžią. Nors pasaulyje susirgimų daugėjo, Lietuva praėjusio pavasario pradžioje dar buvo saugi salelė. Kokios mintys tuo metu sukosi galvoje?
– Kol tai buvo tik Kinija, kaip turbūt ir visiems, virusas atrodė gana toli: paklausai tarptautinių žinių, vieni dalykai labiau kelia nerimą, kiti – mažiau... Bet kuriuo atveju, tiek man, tiek kitiems ir netgi Pasaulio sveikatos organizacijos ekspertams buvo sunku įsivaizduoti, kad virusas turės tokią eigą.
Tokioje modernioje, labai mobilioje, labai mažai fizinių sienų beturinčioje visuomenėje ši situacija yra unikali. Pandemijų pasaulyje būta, tačiau anksčiau žmonės vis dėlto buvo mažiau mobilūs, kitaip keliaudavo, todėl užtrukdavo, kol infekcija išplisdavo. Šiuo atveju viskas įvyko žaibiškai.
Prisimenu paskutinį gyvai vykusį Europos Sąjungos sveikatos apsaugos ministrų tarybos susitikimą, į kurį susirinko rekordiškai didelis dalyvių skaičius. Buvo tariamasi dėl viruso plitimo stabdymo priemonių. Dar tuomet daugelis siūlytų priemonių, pavyzdžiui, registruoti keleivius, atrodė perteklinės. Ir kaip greitai viskas pasikeitė! Pasaulis tikrai nesitikėjo tokio scenarijaus.
– Kaip buvo nuspręsta šalyje įvesti karantiną – ar buvo ginčijamasi dėl šio sprendimo? Juk susirgimų skaičiai tuo metu pas mus buvo juokingi, palyginti su rudeniu.
– Ekstremali situacija Lietuvoje buvo paskelbta dar tuomet, kai mes neturėjome nė vieno COVID-19 atvejo. Tiesiog buvo sureaguota į kitų šalių praktikas, kad prireikus iš karto galėtume taikyti tam tikras priemones oro uostuose, mobilizuoti tam tikrus išteklius ir pan. Vėliau, kai susirgimų atsirado, Lietuva iš tiesų buvo savotiška salelė, sergamumo skaičiai buvo labai nedideli, kalbėjome tik apie vienetus ir dešimtis, o apie ne šimtus ar tūkstančius.
Tačiau mes jau žinojome situaciją Šiaurės Italijoje, matėme vaizdus, kas darosi šios šalies ligoninėse, girdėjome medikų liudijimus. Buvo aiškus supratimas, kad rizika yra tikra ir labai šalia. Visi suprato, kad pasaulis juda, žmonės keliauja, todėl, neįvedus ribojimų, galima tikėtis tokio paties scenarijaus.
Ne tik Italija, visas pasaulis nebuvo pasiruošęs tokiam sergančiųjų antplūdžiui, trūko įrangos, apsaugos priemonių, pagaliau žinojimo, kaip gydyti šį virusą, kurios socialinės grupės yra pažeidžiamesnės. Daugiau žinių, patys gydymo algoritmai atsirado vėliau.
Nors virusas buvo naujas, nepažįstamas, vis dėlto buvo aišku, kad jis, kaip ir visi kiti virusai, plinta ne metafiziškai, o fiziškai, per fizinį kontaktą. Todėl absoliuti dauguma priemonių, kurios buvo pritaikytos, buvo nespecifinės, skirtos fizinių kontaktų ribojimui. Tik dabar jau turime specifines prevencines priemones – vakcinas. Todėl didelių prieštaravimų dėl karantino įvedimo tikrai nebuvo. Netgi atvirkščiai – tie, kurie vėliau kritikavo įvestas priemones, tuo metu kalbėjo apie tai, kad reikia dar griežčiau viską suvaržyti.
Jautėme didžiulę atsakomybę, nes jeigu situacija taps nevaldoma, ji grės ne tik sveikatos apsaugos sistemai, bet ir visai valstybei, žmonių gyvenimui, gali sukelti neramumus ir paniką. Tam tikrų panikos elementų iš tiesų matėme – žmonės šlavė iš parduotuvių kruopas, kitus maisto produktus, tualetinį popierių.
Po to sekė labai didelė mobilizacija – matėme apokaliptinius vaizdus su tuščiomis gatvėmis, nes visi sulindo į namus. Vėliau žmonės kiek atitoko, baimė nuslūgo, atsirado daugiau žinių, kaip plinta virusas. Šiuo metu situacija vėl kitokia – žmonės pavargo nuo ribojimų ir nežinios.
– Kokia tuo metu buvo ateities vizija – šiek tiek pabūsime užsidarę ir viskas susitvarkys, vėl gyvensime įprastą gyvenimą?
– Tuo metu matėme tik trumpą perspektyvą. Bet kokios pandemijos metu tikiesi, kad atsiras arba vaistas, kuris išgydys ligą, todėl ji neatrodys tokia baisi, arba vakcina. Tuo metu tiesiog reikėjo užkardyti viruso išplitimą.
Kalbų apie pandemijos bangas iš pradžių nebuvo. Tik vėliau pradėta kalbėti apie tai, kad virusas gali kartotis, atsirasti cikliškumai.
– Vasara mums leido šiek tiek atsikvėpti, tačiau jūs pats buvote kritikuojamas, kad, būdamas operacijų vadovu, išėjote ilgoms atostogoms – net penkioms savaitėms. Ar nebuvo per drąsus sprendimas?
– Tuo metu mes visi buvome perdegę. Ir ne tik politikai. Politikai yra tik galutinė grandinės dalis, bet iki tol, kol ministras kažką pasako, dirba didžiulis valstybės tarnautojų būrys, kuriems per dieną reikėdavo parengti po keliasdešimt sprendimų, juos visus iškomunikuoti ir pristatyti. Aš asmeniškai buvau net ir laiko nuovoką praradęs. Tai kažkas panašaus į tai, kai tave uždaro į patalpą be langų ir tu nebežinai, kada prasideda ir baigiasi diena. Nėra savaitgalių, todėl pameti ir savaitės režimą. Paskui pameti, koks mėnuo. Laikas man buvo tapęs reliatyvus.
Aš asmeniškai buvau net ir laiko nuovoką praradęs.
Taigi tempas buvo tikrai beprotiškas ir poilsio reikėjo visiems. Tuomet taip ir komunikavome – sakėme, kad ir medikams reikia pasinaudoti proga pailsėti, taip pat ir visuomenė turi progą atsipūsti, nes jau tada buvo kalbama, kad rudenį grįšime prie blogesnės situacijos. Kokia ji bus, buvo sunku prognozuoti, bet pailsėti reikėjo visiems. Buvo labai aišku, kad jeigu dabar nepailsėsi, vėliau tave paguldys fiziniai simptomai.
