Deja, dėl tvirtų tokių lietuviškų tradicijų šeimos nariai dažnai nedrįsta nuvežti senolio į sveikatos priežiūros įstaigą, net esant būtinybei. „O ką kaimynai pasakys?“ – kartais trukdo ir ši baimė.
Mąstymo inertiškumas
„Šitokį mąstymo inertiškumą bandau pakeisti jau 9-erius metus, – sako Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės direktorė Violeta Grigienė. – Atvežę artimuosius pas mus žmonės jaučiasi kalti. Jiems slaugos ligoninė atrodo kaip slaugos namai.
Daugelis lietuvių mano, kad neturėdami medicininio išsilavinimo jie sugebės kokybiškai prižiūrėti savo žmogų po insulto, sunkios operacijos ar sergantį onkologine liga. Žmonių pasąmonėje vis dar įsišaknijęs vaizdas, kad senukai pas mus mezga kojines, o mes jiems tik valgyti paduodame“.
Mums yra atvežę senuką su tokiomis pragulomis, kad matėsi kaulai. Ir tai vyksta XXI amžiuje!
Pašnekovė pabrėžia, kad slaugos ligoninės – sveikatos sistemos dalis, finansuojama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšų. Ir, beje, ligoninės nepasiima savo pacientų pensijų ir už jas apskritai nereikia mokėti.
„Kas žmonėms irgi yra inkognito, – stebisi V.Grigienė. – Tačiau žmogų paguldžius į slaugos ligoninę, valstybė iš tiesų nuima priemoką už slaugą namuose. Juk tuo metu jis slaugomas ligoninėje – negalima už tą patį mokėti du kartus. Bet tų pinigų ligoninė nepasiima!“
Pinigai arba gėda
Tiesa, piniginė šio reikalo pusė vis dėlto daliai tautiečių, ypač gyvenančių kaime ir neturinčių darbo, yra ypač aktuali. Todėl, kaip sako panevėžietė, vis pasitaiko skaudžių atvejų, kai būtent dėl šios priemokos kai kurie vaikai ir neatveža savo tėvų į sveikatos priežiūros įstaigą.
„Turėjome atvejį, kai pas mus pateko koją nusilaužusi išgerianti moteris. Mes ją sutvarkėme, „atmaitinome“, bet kaimynai paskambino, jog likęs namuose su žmonos motina jos vyras pastarosios nevalgydina, žiemos metu laiko nekūrenamame kambaryje, – pasakoja direktorė. – Tad sustiprėjusią dukrą išleidome į namus, o į jos vietą paguldėme mamą. Senutė buvo sušalusi, praradusi daug skysčių. Po savaitės mirė“.
Vis dėlto dažnesni atvejai, pasak ligoninės direktorės, kai tėvus vengiama atvežti į slaugos įstaigą dėl gajaus įsitikinimo, jog juos būtina karšinti namuose.
„Iš tiesų tokiu požiūriu džiaugiuosi, ypač taip svetimėjančioje mūsų visuomenėje. Tačiau daugelis bijo tiesiog artimųjų priekaištų ar netgi kaimynų pasmerkimo. Todėl jie į mane kreipiasi iš esmės tam, kad juos palaikyčiau ir pateisinčiau, jų sprendimą atvežti motiną ar tėvą į slaugos ligoninę pagrįsčiau mediciniškai, racionaliai ir logiškai, – pasakoja V.Grigienė. – Čia ir susiduriame su problema, kad žmonės neišmano slaugos specifikos ir seno žmogaus priežiūros.
Visiškai paralyžiuotą gulintį žmogų, net jeigu jis ir lieknas, yra be galo sunku pakelti, pakeisti jam sauskelnes. Tam ir yra skirtos specialios priemonės, įvairūs keltuvai. Be to, mes juk teikiame ir medikamentinį gydymą, reabilitacijos paslaugas“.
TAIP PAT SKAITYKITE: Potrauminės demencijos pakirstą tėtį penktus metus slauganti Gintarė: „Skaudžiausia, kad jį praradau kaip asmenybę“
Ar turime sąlygas?
„Aš visada esu už tai, kad žmonės būtų slaugomi namuose. Bet tuomet tam turi būti ir sudarytos sąlygos: atskiras kambarys, šiuolaikinė slaugos įranga, nuolat ateinanti slaugytoja. Žinoma, kad senam žmogui daug geriau, jei jį už rankos palaikys sūnus ar anūkas.
Bet kurio gi iš mūsų finansinė padėtis tai leidžia? Aš per kelias apskritis žinau tik vienetinius tokius atvejus. Todėl belieka keisti savo mąstymą ir nekankinti senų sergančių žmonių namuose, – sako vlmedicina.lt pašnekovė.
– Senam žmogui, kaip ir kūdikiui, labai greitai atsiranda pragulos, nes jo medžiagų apykaita sutrikusi. Gulėti nekeičiant padėties dvi valandas, jau nekalbant apie kelias savaites, gali būti tragiška. Mums yra atvežę senuką su tokiomis pragulomis, kad matėsi kaulai. Ir tai vyksta XXI amžiuje!“.
Globos įstaigos irgi „nesikandžioja“
Be pagrindo žmonės baiminasi ir globos įstaigų, vadinamųjų senelių namų. Taip tvirtina Alzheimerio globos ir slaugos įstaigų asociacijos prezidentas gydytojas Edmundas Janynas Koževnikovas.
Pavyzdžiui, Suomijoje manoma, kad senam žmogui, net ir nelabai ligotam, ypač jei jis – jau likęs vienas, yra geriau būti kartu su kitais senoliais.
„Globos namus mačiau prieš 30 metų ir matau, kokie jie yra dabar. Skirtumas didžiulis. Tiesa, Lietuvoje tokių įstaigų reiktų daugiau, nors susiklosčiusi įdomi padėtis. Per pastaruosius 6-erius metus Lietuvoje įsikūrė 10 globos įstaigų, o Kaune – 25. Todėl šiame mieste netgi yra laisvų vietų. Jeigu kas nors nepatiko vienoje, pasiėmei pinigus ir keliauji į kitą, ieškai, kur geriau. O 2009-ais metais vietų visai nebuvo“.
Gydytojas sako, kad, remdamasis savo praktika, galįs pasakyti, jog, kaip ir visiems, senam žmogui labai svarbus bendravimas.
„Dviese geriau nei vienam, – pabrėžia E.J.Koževnikovas. – Nors Olandijoje teko sutikti senuką architektą, kuris gyvena vienas kambaryje, knygas skaito, ir jam taip patinka. Taip kad būna visaip“.
Kalbėdamas apie tradicijas, pašnekovas sako, kad musulmoniškuose kraštuose nepriimtina tėvus išvežti: „Jie užaugino vaikus, o vaikai juos prižiūri senatvėje. Suomijoje yra priešingai. Žmogus išeina į pensiją, yra visiškai sveikas ir stiprus, bet kraustosi į globos įstaigą. Čia jam niekuo rūpintis nereikia, ateina valytoja, išvalo kambarį, valgyti paruošta ir pan., – sako gydytojas. – Lietuvių požiūris, manau, keičiasi, nors dar būna tokio požiūrio, kad išvežti tėvus į globos įstaigą tolygu į mišką“.
Nukenčia bendravimo kokybė
Švietimo ir mokslo viceministrė sveikatos mokslų daktarė Natalja Istomina irgi pripažįsta, kad mūsų šalyje vyrauja visuomenės nuostata, jog senus tėvus būtina prižiūrėti namuose.
„Nors būna, kad vaikas ir jo antra pusė abu dirbantys, tad lekia iš ryto pasižiūrėti, paskui – per pietus, vakare. Specialioje įstaigoje, tikėtina, kad ta priežiūra dažnai būtų geresnė. Ypač jei žmogus turi kelias diagnozes, senatvinę demenciją, – kalbėjo viceministrė. – Pavyzdžiui, Suomijoje manoma, kad senam žmogui, net ir nelabai ligotam, ypač jei jis – jau likęs vienas, yra geriau būti kartu su kitais senoliais. Čia jie susikuria naują draugų ratą, suburia savo bendruomenę ir gražiai gyvena“.
N.Istominos manymu, priešiškam požiūriui į globos namus veikiausiai galinti turėti įtakos ir juose tvyranti aplinka, sistema.
„Jeigu pakeltume jų lygį, manau, būtų paprasčiau, – svarsto daktarė. – Nes senukus prižiūrintiems vaikams neretai tai tampa kančia, bet jie nedrįsta net kam nors pasiguosti. Tuomet ir jų tarpusavio bendravimas nebėra toks kokybiškas. Man teko lankytis tokiose įstaigose Danijoje, Suomijoje. Bet mačiau ir Lietuvoje tikrai puikių“.
