– Kokią vietą jūsų gyvenime užėmė tėvas?
– Mano tėvai išsiskyrė, kai buvau paauglė. Skyrybas išgyvenau skaudžiai, kadangi visada buvau tėčio dukra – buvome labai artimi. Tėtis man buvo tarsi švyturys: aš norėjau tokio vyro kaip tėtis, kad jis dirbtų tokį patį darbą, taip pat atrodytų. Tiesiog buvau dukra, įsimylėjusi tėtį. Po skyrybų mūsų santykiai buvo visokie, tačiau galiausiai jie vėl atsinaujino. Tai buvo žmogus, kurio klausdavau patarimo, su kuriuo galėdavau pasikalbėti įvairiausiomis temomis, net pasiginčyti būdavo įdomu ir smagu.
Porą metų netgi kartu dirbome, jis buvo mano vadovas. Dabar šį periodą vertinu kaip likimo dovaną, kadangi tuo metu galėdavau su juo kiekvieną dieną matytis, kalbėtis, diskutuoti. Aišku, tuo metu šito nesureikšminau, nes nežinojau, kiek laiko mums duota kartu.
Tėtis man buvo tarsi švyturys: aš norėjau tokio vyro, kaip tėtis, kad jis dirbtų tokį patį darbą, taip pat atrodytų. Tiesiog buvau dukra, įsimylėjusi tėtį.
Tuo metu, kai nutiko nelaimė, jau gyvenau savo gyvenimą, turėjau šeimą, du vaikus. Nepaisant to, tėtis man visada buvo numeris vienas. Atrodo juokingai, bet pavyzdžiui, kai jis atvažiuodavo į svečius, negalėdavau jo pasitikti nepasidažiusi. Man reikėjo būti gražiai, matyt, nuolat stengdavausi įrodyti, kad esu jo verta. Net mano vyras kartais pavydėdavo, nes vis kartodavau – „o tėtis pasakė taip“. Jeigu tėtis pasakė, taip ir yra. Ar jis žinojo, koks svarbus man? Manau, kad ne...
– Kas nutiko jūsų tėčio gyvenime, kad jis ryžosi tokiam žingsniui?
– Jis turėjo savo verslą, jį lydėjo sėkmė, buvo labai stiprus, charizmatiškas, visų mylimas, ekstravertas, bendraujantis. Jeigu anksčiau kas būtų paklausęs, kokie žmonės linkę į savižudybę, sakyčiau, kad užsidarę, turintys vidinių problemų, silpni, žodžiu, priešingybė jam.
Nutiko taip, kad jo įmonė bankrutavo, jis neteko dalies turto, ilgą laiką negalėjo susirasti darbo, bet kad jis dėl to būtų paniuręs, linkęs į depresiją, taip nebuvo. Kai pati skųsdavausi dėl ko nors, jis mane ragindavo susiimti. Tarsi jis pats dėl savo problemų visai neišgyventų. Mes visą laiką gana aktyviai bendravome, žinojau, kas vyksta jo gyvenime.
Tėtis turėjo daug pažinčių, ryšių, ir atrodė, kad kas nors išties pagalbos ranką ir situacija išsispręs. Tačiau tuomet pasimatė, kad kai žmogų lydi sėkmė, jį supa labai daug žmonių, o nesėkmėje jų lieka labai nedaug. Iš pradžių tėtis dėl to nesijaudino, dar turėjo santaupų. Tačiau užsitęsus nedarbo laikotarpiui, pradėjo trūkti pinigų ir jam teko skolintis. Kartais ir manęs paprašydavo. Jis turėjo žmoną, dukrą iš antros santuokos, taigi reikėjo išlaikyti šeimą.
Dabar manau, kad visi šie rūpesčiai jį slėgė, bet jis tiesiog neišsiduodavo. Pamačiau, kad jo nuotaikos keičiasi, tik likus maždaug pusmečiui iki tragedijos. Jis pasidarė liūdnesnis. Kai susitikome iki tragedijos likus maždaug trims mėnesiams, išgąsdino jo išvaizdos pokyčiai. Jis visada buvo apkūnus ir net juokaudavo, kad pilvukas – jo autoriteto dalis. Buvome nesimatę apie mėnesį ir per tą laiką iš jo beveik nieko neliko.
Pradėjau klausinėti, kas atsitiko. Supratau, kad buvo nesutarimų jo dabartinėje šeimoje. Matyt, tai jam buvo paskutinis smūgis. Įtariu, kad jis pradėjo pamažu piktnaudžiauti alkoholiu. Jaučiau, kad yra blogai, bet tikrai niekada nemaniau, kad viskas baigsis taip. Po to vis analizavau, ką galėjau padaryti ar pasakyti kitaip.
Maždaug prieš savaitę iki savižudybės jis man paskambino su prašymu pas mane pagyventi. Aš sutikau, bet didelio entuziazmo balse neparodžiau. Aišku, tai nebuvo mano gyvenimo svajonė, kad tėtis gyventų kartu, bet iš tiesų nebuvau prieš. Po to daug kartų galvojau, kad galėjau parodyti daugiau entuziazmo – galbūt tada būtų viskas kitaip...
Pradėjau labiau užjausti vyrus. Vyrauja stereotipas, kad jie nuo mažens turi būti visada stiprūs, nerodyti savo emocijų ir skausmo, nors jei parkrenta ir susižaloja berniukas, jam skauda lygiai taip pat.
Po to pokalbio su vaikais išvažiavau į Palangą. Su teta, tėčio seserimi, dar aptarėme įvairius buitinius reikalus, į kuriuos nusprendėme įtraukti tėtį, kad jis turėtų daugiau veiklos. Tačiau iš tos kelionės grįžau anksčiau, nes man paskambino ir pranešė žinią apie jo savižudybę.
– Kaip tėčio savižudybė pakeitė jus?
– Žinote, po šio įvykio pradėjau labiau užjausti vyrus. Vyrauja stereotipas, kad jie nuo mažens turi būti visada stiprūs, nerodyti savo emocijų ir skausmo, nors jei parkrenta ir susižaloja berniukas, jam skauda lygiai taip pat, kaip mergaitei. Jie turi tuos pačius jausmus, kaip ir mes, moterys, tik jiems primesta, kad jie negali jų parodyti.
Manau, kad ir mano tėtis tapo šio stereotipo auka. Jis turėjo palaikyti stipraus žmogaus įvaizdį, o aš priėmiau tai už gryną pinigą. Todėl dabar, tiek auklėdama sūnų, tiek bendraudama su broliu, su vyru, žiūriu į juos kaip į jautrias asmenybes, kurios taip pat išgyvena dėl nesėkmių ir taip pat turi gilius jausmus. Žinoma, kasdienė rutina vėl įtraukia ir šią patirtį kiek prislopina. Mano vyras sakė, kad tokia gera, kokia buvau metus po tėčio mirties, daugiau niekada nebuvau.
Kurį laiką po tėčio mirties dažnai važiuodavau į kapines – pakeisti gėlių ar uždegti naują žvakę. Gal ieškojau ryšio, gal norėjosi kaltę išpirkti. Vėliau supratau – šios situacijos pakeisti negaliu, bet šalia turiu kitus žmones, kuriems galbūt skiriu nepakankamai dėmesio: savo senelius, mamą, kuriai per savo rūpesčius savaitėmis pamirštu paskambinti, šeimą. Todėl nusprendžiau, kad turiu rasti laiko gyviesiems. Gal ne visada pavyksta rasti tinkamą žodį, bet galima tiesiog pabūti kartu, kad žmogus suprastų, kad jis nėra vienas, kad jis kažkam reikalingas. Tėtis turbūt suprato, kad jis nėra reikalingas.
– Kaip susidorojote su skausmu?
– Manau, kad dar nesusitvarkiau, todėl gana ilgai svarsčiau, ar turiu teisę viešai pasakoti savo istoriją. Būtų logiška ją pasakoti todėl, kad galiu kažką patarti kitiems, padėti jiems susidoroti su savo skausmu. Deja, jaučiu, kad aš pati savo problemos esu dar neišsprendusi.
Iš pradžių mane persekiojo vienintelis klausimas – kaip tai galėjo atsitikti, kaip aš nepastebėjau, kad situacija tapo tokia kritiška? Kai imi svarstyti, ką galėjai padaryti kitaip, atsiranda kaltė. Kita vertus, ir pati jaučiausi išduota. Jis man buvo kaip švyturys, jam buvo sunku, bet jis nepagalvojo, kad ir man bus sunku. Palengvėjo tik tuomet, kai kreipiausi į psichologę, kuri paaiškino, kad aš turiu teisę pykti. Tuomet kuriam laikui pyktis netgi pakeitė kaltės jausmą. Aš pykau, kodėl jis taip su manimi pasielgė. Ir nusprendžiau: jeigu jau jis užkrovė ant pečių tokį skausmą, tuomet daugiau apie jį negalvosiu, neverksiu, savęs nekaltinsiu.
Kuriam laikui pyktis netgi pakeitė kaltės jausmą. Aš pykau, kodėl jis taip su manimi pasielgė. Ir nusprendžiau: jeigu jau jis užkrovė ant pečių tokį skausmą, tuomet daugiau apie jį negalvosiu, neverksiu.
Šiuo metu iš tiesų taip dažnai apie tai negalvoju, bet kaltė vis tiek yra: argi žmogus, kuris gyvenime man buvo svarbus, tikrai vertas, kad aš, dukra, jį pamirščiau? Labai norėčiau jį prisiminti šviesiai, deja, iki šiol negaliu. Prisiminu tėtį, pirmiausiai prisimenu jo savižudybę. Tuomet reikia įjungti nejautrą, kad man neskaudėtų.
– Kada praėjo pirmasis šokas?
– Su nuolatiniu skausmu gyvenau apie pusę metų, bet jis buvo viduje, kitiems jo pernelyg nerodžiau ir gyvenau įprastą gyvenimą. Nei draugai, nei artimieji manęs neklausinėdavo. Gal nelabai ir žinodavo, kaip apie tai kalbėtis. Pradėjusi kalbėti apie tėtį aš tiesiog pravirkdavau, todėl visi nusprendė geriau neliesti šios temos. Net ir šeimoje mes apie tai nekalbėjome. Turiu brolį, kuris su tėvu buvo dar artimesnis. Įsivaizduoju, kad jam skauda ne mažiau kaip man, tačiau net su juo nesame atvirai kalbėję apie tėčio savižudybę.
Kai pasirodė knyga, mano teta, tėčio sesuo, man parašė žinutę. Ji teigė visą naktį nemiegojusi, kai perskaitė mano istoriją, išsiverkė, o tada sėdo rašyti savo išpažintį. Ir kai baigė rašyti, jai iš tiesų palengvėjo, ir, kaip ji pati sakė, nuo tos dienos pradėjo gyventi naują gyvenimą.
Taigi man reikėjo viešai papasakoti, ką jaučiu, kad mano artimas žmogus pradėtų gyventi naują gyvenimą. Mums kartu susėsti ir pasikalbėti būdavo sudėtinga, nors mes abi supratome, apie ką tylime. Žiūrinėdamos šeimos nuotraukas, tėčio nuotrauką praversdavome kuo greičiau, nes mano akyse iš karto pasirodydavo ašaros. Taigi, viena vertus, kalbėtis reikia, kita vertus, tai iš tiesų sudėtinga.
Aš netgi vaikams nepasakiau, kaip mirė jų senelis. Jie, aišku klausinėjo, bet aš išsisukinėjau, sakiau, kad širdies smūgis. Man atrodė, kad jie dar buvo per maži. Tačiau ši paslaptis man buvo tarsi sniego gniūžtė, kuri vis auga. Knyga privertė jiems pasakyti tiesą. Ir pati nustebau, kad man labai palengvėjo. Papasakojau, kaip jaučiuosi, paaiškinau, kad tuo metu žmogui buvo labai sunku ir jis nematė jokios išeities. Per šią prizmę aptarėme ir patyčių klausimą mokykloje – pakalbėjome apie tai, kad mes kartais nejaučiame, kaip jaučiasi kitas nuo vieno ar kito mūsų žodžio.
– Kiekvienas skausmas mus kažko išmoko. Kokias pamokas pamatėte jūs pati?
– Mūsų visuomenėje savižudybių problema – tarsi pūlinys. Tam, kad jis pradėtų gyti, reikia padaryti pirmą žingsnį – pripažinti, kad sergame, užuot sėdėjus po vieną pakampėje su savo skausmu, nes esą nepatogu apie jį kalbėti. Apie tai reikia kalbėti, ir reikia kalbėti garsiai.
Iki nelaimės niekada nepastebėdavau, kiek mes patys kasdieniuose dialoguose minime tokius žodžius, kaip „pasikarsiu“, „nusišausiu“ ir pan. Aš pati tai sakydavau, nesuteikdama jiems ypatingos reikšmės. Nulūžo nagas – ir jau „nusišausiu“. Kažkas neatvyko į susitikimą – „pasikarsiu“. Dabar, kai išgirstu ką nors taip sakant, šiurpuliukai kūnu perbėga. Kai taip dažnai kartojame tokius žodžius, pasąmonėje atsiranda nuostata, kad iškilus problemai iš tiesų tai galimas sprendimo būdas.
Lietuvoje tikrai daug savižudybių. Tačiau kol ji nepaliečia tavęs asmeniškai, šiai statistikai paprastai lieki abejingas. Kai tai nutinka ir tau, norisi atsistoti ant kažkokios bačkos ir garsiai išrėkti: „Aš prieštarauju“. Aš tikiu, kad žmogus, kuris prieina prie tokios ribos, negalvoja apie artimuosius, kaip šie jausis. Jis tiesiog jaučiasi atsidūręs aklavietėje. Praėjus keleriems metams po tėčio savižudybės, buvo laikotarpis, kai man pačiai gyvenime buvo labai sunku.
Aš nenorėjau nusižudyti ir apie tai net negalvojau, tačiau ir gyventi ypatingai nenorėjau. Iš pradžių savęs gailėjau, po to pamaniau, kad šis etapas man duotas tam, kad geriau suprasčiau tėtį ir jam atleisčiau. Supratau, kad jam iš tiesų buvo labai blogai, todėl nebejaučiu jam pykčio. Tačiau kaltė liko, nes vis svarstau – jeigu jis būtų žinojęs, ką man reiškia, galbūt nebūtų nusižudęs. Kas būtų, jeigu būtų...
Plačiau susipažinti su Ingos, taip pat ir daugybės kitų žmonių, kurių artimieji nusižudė, istorijomis galite neseniai pasirodžiusioje knygoje. Ši knyga neįprasta – ji neturi pavadinimo, kadangi ir savižudybei bei jos sukeltam skausmui sunku rasti pavadinimą ar tinkamus žodžius.
Visos „Knygoje be pavadinimo“ pateiktos istorijos – tikros, vykusios Lietuvoje, neanoniminės. Knygos sumanytojai tikisi, kad ji paskatins žmones drąsiau kalbėti apie psichinės sveikatos problemas ir savižudybių prevenciją, skirti daugiau dėmesio savo artimiesiems, o mąstančiuosius apie savižudybę galbūt privers pakeisti savo sprendimą, kuris jų artimiems žmonėms sukeltų begalinį skausmą. Pagaliau tiems, kurie neteko artimo žmogaus, knyga, kurioje suguldyti kitų išgyvenimai po netekties, galbūt padės atsiverti ir išgyti.
