Ji lėtai įeina į jūsų kūną per kojų pirštus, kyla aukštyn jūsų venomis iki pat rankų ir kaklo, kol pasiekia akis ir išsilieja sūriais skausmo lašais. Vienatvė jus apgaubia, išgąsdina ir naikina iš vidaus. Ji primena apie save kaskart, pamačius laimingas parke vaikštančias poreles, ar žaidimų aikštelėje su savo tėvais ar draugais žaidžiančius vaikus.
Vienatvė aplanko dainomis, filmais, skaudžiais prisiminimais, ji atsėlina vėlai vakare, kai jaučiatės įkalintas tamsioje savo būtyje, tarp slegiančių ir niūrių savo kambario sienų. Ji ateina netikėtomis akimirkomis ir visuomet būna tokia pat skaudi ir žlugdanti, kaip tą pirmąjį kartą, kai supratote, kad esate nemylimi.
Ketvirtį amžiaus nugyvenusiems žmonėms šis vienatvės jausmas ypač pažįstamas. Neretai trisdešimties, keturiasdešimties ar penkiasdešimties sulaukę žmonės, kalbėdami apie savo jaunystę, pamiršta tas gilios ir neviltį varančios vienatvės akimirkas. Jie pamiršta, koks jų gyvenimas buvo prieš susirandant savo gyvenimo partnerius, prieš susilaukiant vaikų ar prieš kraustantis į svajonių namus.
Jie pamiršta vėlyvas naktis su netinkamais žmonėmis, blogus darbus su apgailėtinai mažu užmokesčiu ir ilgus nežinomybės metus. Jie pamiršta tą kankinantį netikrumą dėl visko: dėl mylimųjų, dėl draugų ar dėl darbo. Pamiršta, ką reiškia jaunam žmogui dar tik pradėti kapstytis toje sunkioje gyvenimo karuselėje, ką reiškia mėtytis tarp skirtingų darbų ar vis atsirandančių ir išeinančių draugų. Jie pamiršta, koks jausmas aplanko supratus, kad kelio atgal jau nebėra, kad saugus prieglobstis tėvų namuose jiems jau užvėrė duris.
Jiems liko tik vienatvė, nestabilumas ir viduje jaučiamas chaosas gyvenant mažame tuščiame bute, į kurį sugrįžus vakare jau niekas nebelauks su paruošta vakariene. Šis nestabilumas yra toks neapibrėžtas ir gali tęstis metų metus, kol galiausiai pavyksta susikurti savo namus.
Remiantis The Wall Street Journal paskelbtu tyrimu, depresija dažniausiai užklumpa nuo 20-ies iki 29-erių metų, mat būtent šiuo laikotarpiu dar jauni žmonės pradeda mokytis, ką iš tiesų reiškia išsiskyrimo skausmas, pradeda kopti sunkiais karjeros laiptais ir pajunta, ką reiškia būti visiškai vieniems. Vis dėlto šie tamsūs metai ir jaučiama vienatvė turi ir šviesąją pusę.
The Guardian dienraštyje publikuoto tyrimo rezultatai atskleidė, kad vienatvė, arba kitaip vadinama ketvirčio amžiaus krizė, yra būtina jaunam žmogui, mat tik ji ir gali jį pastūmėti didžiausiems gyvenimo pokyčiams. Anot Londone dirbančio psichologo Oliverio Robinsono, ketvirčio amžiaus krizė turi keturis etapus, kurių metu gniuždančią vienatvę jaučiantis sumišęs jaunuolis galiausiai nusprendžia susitvarkyti savo gyvenimą ir pradėti naują gyvenimo etapą.
O. Robinsonas tikina, kad be šių nesaugumo ir vienatvės jausmų, žmonės tiesiog nesistengtų nieko keisti, anot jo, geriausi pokyčiai įvyksta tuomet, kai jau būna pasiektas dugnas, mat tada vienintelis kelias – tai kilti aukštyn. Taigi, ko dar, pasak psichologo, mus dar gali išmokyti vienatvė?
Ji išugdo charakterį
Vienatvė, kaip ir bet kuri kita psichologinio skausmo rūšis, sukuria slenkstį, nuo kurio atsispyrę išmokstate gyventi. Vienatvė išmoko džiaugtis ir vertinti akimirkas, kai esate apsupti jus mylinčių ir gerbiančių draugų, ji išmoko susitaikyti su vienuma, ji padeda kur kas geriau užjausti ir suprasti vienišus žmones. Ir nors kartais gali būti nepakeliamai sunku būti tik su niūriomis savo mintimis, tačiau būtent šiomis akimirkomis jūs tampate kur kas stipresnio ir tvirtesnio charakterio žmogumi.
Ji išugdo kūrybingumą
Garsus amerikiečių poetas Robertas Frostas kažkada yra pasakęs: „Bet kuris geriausias kūrinys prasideda nuo gniužulo gerklėje“. Ir išties, tik stipriai kentėdami galime sukurti išties nuoširdžius ir nepaprastus kūrinius. Būtent skausmas ir vienatvė mumyse pažadina pačius įvairiausius jausmus, kuriuos neretai vengiame rodyti ar net nežinome turintys. Būtent per vienatvę išties galime išreikšti save.
Ji moko jus pažinti save
Vienatvė jums suteikia laiko ir erdvės, kad galėtumėte pabūti su savimi, ji parodo, kaip mokate susidoroti su vienišumu ir kiek svarbūs jums yra aplinkiniai. Tai laikas, kurį turite iškentėti, kad sužinotumėte, kiek stiprus jūs esate, nes tik tamsiausiomis ir liūdniausiomis gyvenimo akimirkomis žmogus ištiesų gali pamatyti, kiek žemai jis gali kristi ir kaip aukštai jis sugeba pakilti.
