Pradėdama pokalbį, Kristina pabrėžia, kad visi jos pasisakymai – tai asmeninės pažiūros, nuomonės, neatspindinčios ligoninių, kuriose dirba, politikos. Kartu su vyru Dinu Aleksoniu 2002 metais ji baigė mokslus Kauno medicinos universitete ir po kelerių metų išvyko į JAV. Kadangi Čikagoje gyveno giminaičiai, apsistojo ten.
„Turėjome išlaikyti daug egzaminų, baigti vidaus ligų rezidentūrą Detroite, Mičigano valstijoje. Po to grįžome į Čikagą. 2011 metais baigiau infekcinių ligų specializaciją Lojolos universitetinėje ligoninėje, devynerius metus dirbau infekcinių ligų gydytoja keliose Čikagos priemiesčių ligoninėse. Pastaraisiais metais sumaniau keisti darbo vietą. Metų pradžioje apsisprendžiau priimti pasiūlymą dirbti Mičigano „St. Joseph“ ligoninėje. Taigi Mičigane darbuojuosi infekcinių ligų specialiste, Čikagos priemiesčio ligoninėje „MacNeal“ – vidaus ligų gydytoja. Niekad nedirbau didelėse ligoninėse“, – save pristatė Kristina.
Palaidas žinių srautas ėjo kaip iš atsukto čiaupo, labai sunku buvo atsirinkti.
Paklausta, kokios mintys užplūdo pirmą kartą išgirdus apie siaučiantį naują virusą, ji prisipažino dar sausio pradžioje maniusi, kad COVID-19 Amerikos žemyną aplenks, kad neišplis taip, kaip neišplito ir Ebolos virusas. Laikas parodė, kad šios viltys buvo klaidingos.
„Sausio mėnesį tikrai nemaniau, kad COVID-19 pasklis po Ameriką tokia didele banga. Nuo vasario pabaigos iki balandžio vidurio situacija eskalavosi, kamavo didelė nežinia, nerimas, ypač stebint situaciją Niujorke, kur trūko apsaugos priemonių, mirusių kūnai buvo paliekami šaldytuvuose. Mano ligoninės visada turėjo apsauginių priemonių, nors buvo numatyti limitai, pavyzdžiui, viena N95 kaukė per dieną. Buvo gana baisu, nes trūko susistemintos informacijos, palaidas žinių srautas ėjo kaip iš atsukto čiaupo, labai sunku buvo atsirinkti.
Kolegos iš Lojolos universiteto surado pažįstamų gydytojų Italijoje ir Kinijoje, gavome nuorodų iš Anglijos, bandėme sudėlioti šiokias tokias testavimo ir gydymo gaires. Tuomet atsirado šiek tiek gairių iš sveikatos departamento, kurios keitėsi, buvo koreguojamos vos ne kasdien, atrodė, kad kas valandą. Mane, kaip gydytoją, kamavo desperatiškumas, nuolatinis nerimas dėl žinių trūkumo, sunkių pacientų, jų mirčių. Tekdavo kasdien skirti laiko tam, kad pagalvotum apie kitus dalykus ir psichologiškai atsijungtum“, – prisiminė pašnekovė.
Moteris augina tris dukras. Joms karantino metas taip pat sumaišė daug kortų. Štai 16-metė dukra Laura gegužę baigė Čikagos lituanistę mokyklą, tačiau išleistuvių taip ir neturėjo. Vietoj jų nuvyko su kaukėmis padėkoti mokytojai.
Kitos dvi dukros ruošėsi pirmajai komunijai metus, tačiau gegužę negalėjo jos priimti. Tik rugpjūčio pradžioje buvo atidaryta bažnyčia. Prie altoriaus tiek vaikai, tiek kunigas stovėjo su kaukėmis. Akimirkos neeilinės.
– Kristina, ar prisimenate pirmuosius savo pacientus, kuriems buvo nustatytas COVID-19?
– Buvo, kiek pamenu, vasario pabaiga. Pirmieji mano pacientai, užsikrėtę koronavirusu, – pagyvenusi pora, kuri ką tik buvo grįžę iš Floridos, kurioje ilsėjosi. Užtruko, kol gavome atsakymus dėl koronaviruso, gal po savaitės tik jie parėjo. Per tą laiką vyrą išrašiau gydytis į namus, nors ir kamavo jį kosulys, silpnai jautėsi, tačiau jam nereikėjo tiekti deguonies. O štai jo žmona mirė po trijų savaičių, prijungta prie plaučių ventiliatoriaus. Savaitės eigoje tokių pacientų pasipylė labai daug. Nebuvo rekomendacijų, intubuoti sunkius ligonius kuo anksčiau ar ne. Ventiliatorių atsargos seko greitai, bijojome, kad neužteks. Intensyvus, kupinas desperacijos buvo koks pusantro mėnesio. Nuolat keitėsi ligoninės taisyklės.
Manyta, kad užtenka paprastos kaukės – koronavirusas prilygsta gripui, o dabar jau aišku, kad jis tikrai nepanašus į gripą. Manyta, kad plinta tik 4-6 pėdų atstumu, dabar žinome, kad ir 4-6 metrus gali nuskristi. Daug nežinios buvo, baisus informacijos trūkumas. Duoti vaistų žmonėms ar ne, ar antibiotikai su kitais skiriamais vaistais gali pažeisti širdies ritmą, ar ne. Dabar informacijos apie viską jau daugiau ir labiau susisteminta ji. Bet, patikėkite, pradžioje gydytojus kamavo didžiulis nerimas. Nežinojome ne tik to, kaip elgtis su pacientais, kaip gydyti juos, bet kaip neparnešti užkrato į namus. Kiti kolegos bandė gyventi viešbučiuose.
– Būta neįprastų ligos simptomų ar keistų atradimų, gydant pacientus nuo koronaviruso?
– Lengvai sergančių pacientų aš nesutikau. Kas pakliūva į ligoninę, tiems jau reikia padėti kvėpuoti, nes patys nebegali. Kurie nedūsta – rekomenduojama sėdėti namuose.
Laikui bėgant pastebėjome, kad dalis pacientų, kurie jau yra persirgę COVID-19, ilgą laiką nosyje vis dar nešioja virusą, kuris, tikėtina, yra defektinis, neužkrečiamas. Viena 19 metų panelė, turinti didelį antsvorį, tačiau neturinti jokių kitų ligų, tik alerginę slogą, COVID-19 persirgo balandį. Tačiau kas kiek laiko ji vis turi pasirodyti ligoninėje, nes ima dusti dėl alerginės slogos. Vis jai nustatomas COVID-19, nors simptomų nėra. Jei randama nors kiek genetinės viruso medžiagos – testas teigiamas. Ir taip jau keturis kartus jai. Mergina yra priversta izoliuotis vėl ir vėl. Negali nei su šeima būti, nei dirbti. Visas gyvenimas sugadintas, depresija totali. Ir ne vienas toks atvejis, kai nustatomas „defektinis virusas“, nors persirgta jau seniai. Gali neturėti žmogus net COVID-19 simptomų, bet testas teigiamas. Man gaila labai tos panelės.
Dar vienas pacientas kreipėsi dėl to, kad negali šlapintis. Kadangi visi pacientai, atvykę į ligoninę, tikrinami dėl COVID-19, patikrintas ir jis. Testas taip pat buvo teigiamas. Turiu tokį guldyti į COVID-19 skyrių, kad nekiltų panika tarp sveikatos darbuotojų. O jam juk jokių simptomų nėra. Taigi daug tokių atvejų, kai perserga COVID-19, o po to ilgą laiką neturi žmogus simptomų, bet testai vis tiek teigiami.
– Tokie pacientai, su „defektiniu virusu“, jau nebegali užkrėsti? Tikite, kad kartą persirgus, susiformuoja imunitetas? Nes jau pasirodė informacijos, kad būta tokių, susirgusių COVID-19 antrą kartą.
– 98 proc. atvejų, praėjus 20 dienų nuo originalios ligos, nieko užkrėsti nebegali. Šis laikotarpis – maksimumas, kiek galima žmogų izoliuoti. Dažniausiai rekomenduojame izoliuotis 7 dienas nuo susirgimo pradžios, 3 dienas, kai simptomai pasibaigę. Sunkiems ligoniams reikia izoliuotis 20 dienų. Manome, kad praėjus 20 dienų, jie nebegali užkrėsti kitų. Tokių atvejų, kai tas pats pacientas užsikrečia COVID-19 antrą kartą, aš nemačiau. Kaip minėjau, gali būti, kad mėnesių mėnesius COVID-19 testas išlieka teigiamas.
Kuriam laikui susidaro imunitetas, nežinome, bet mažiausiai porą mėnesių turi žmonės antikūnų. Niujorkas atliko testavimą dėl susidariusio imuniteto. Nustatyta, kad gal 12 proc. sveikatos apsaugos darbuotojų turėjo COVID-19 antikūnų, tarp ištirtų gyventojų šis procentas siekė apie 20. Išsiaiškinta, kad visuomenėje virusas plinta labiau.
Dalis pacientų, kurie jau yra persirgę COVID-19, ilgą laiką nosyje vis dar nešioja virusą, kuris, tikėtina, yra defektinis, neužkrečiamas.
– Esate už ar prieš kolektyvinio imuniteto suformavimą? Jei būtumėte valdžioje, kokių priemonių imtumėtės kovojant su COVID-19?
– Yra tik du variantai. Pirmasis – bandai kovoti su virusu visais įmanomais būdais ir tikiesi jį sustabdyti. Sustabdyti COVID-19, mano nuomone, neįmanoma. Nereikia turėti vilčių, kad jis neplis, kad užkirsim kelią. Kol neturėsime vakcinos, gero vaisto – nesustabdysim. Antrasis kovos variantas – leisti plisti COVID-19 kontroliuojamu būdu. Pritariu nuomonei, kad reiktų leisti gyventojams judėti, bet tą judėjimą būtina kontroliuoti. Kaukių dėjimasis – maža kaina, jei nori turėti laisvę nueiti į parduotuvę. Labiausiai reikia saugoti pagyvenusius žmones ir tuos, kurie turi gretutinių ligų. Leisdami vaikus į mokyklas, jaunus žmonės į barus, kavines, sukursime bandos imunitetą. Reikia jaunais žmonėmis pasikliauti. Leidimas ligai plisti su trupučiu kontrolės – geriausias variantas.
– Vis dėlto, kas jus labiausiai sukrėtė viruso siautėjimo piko metu?
– Iš pradžių ligoninėje gulintys žmonės net negalėdavo pamatyti savo artimųjų, sunkiai sergantys nesugebėdavo kalbėti telefonu dėl dusulio. Praėjus maždaug mėnesiui, ligoninės sulaukė paramos – iPad planšečių, situacija šiek tiek pagerėjo. Vis dėlto, pacientai mirdavo ir tebemiršta ne savo artimųjų glėbyje, o prižiūrimi medicinos darbuotojų. Labai daug žmonių mirė, vis dar miršta šeimomis net. Vaikai turi atsiimti kūnus ir kukliai palaidoti, negali aplankyti mirštančių tėvų. Ir šiandien vis dar lankytojai neleidžiami į ligonines. Piko metu administracija kas dieną sekė ligonių, ventiliatorių skaičių, turimų apsaugos priemonių kiekį. 300 lovų ligoninėje kitokių pacientų buvo mažai, COVID-19 sergančių – apie 60, iš kurių 20-čiai reikėdavo plaučių ventiliacijos.
– Ar kai kurie kolegos nesijautė tarsi netekę darbo, juk turėjo nutraukti planines operacijas, uždaryti savo kabinetus?
– Tam tikros specialybės gydytojai, chirurgai, seselės išties tapo tarsi nereikalingi, nevyko planinės operacijos, žmonės bijojo eiti į ligonines. Dalis vyresnio amžiaus medicinos darbuotojų su neįkainojama patirtimi tiesiog išėjo į pensiją ar paliko darbą dėl streso, užsikrėtimo baimės ar kitų priežasčių.
Tuomet pagalbą teikė jaunesni kolegos, turintys kitas specialybes, pavyzdžiui, anesteziologės seselės ėjo dirbti į intensyvios terapijos skyrių. Kai pamatė, kad labai didelis srautas pacientų, buvo tokių, kurie patys pasisiūlė, pasiaukojo, nes poliklinikos užsidarė jų. Buvo sudarytos lengvesnės sąlygos pakeisti profilį. Dabar jau ligoninių ir poliklinikų darbas po truputį atsigauna, bet dar nevyksta įprasta tvarka. Darbo krūviai dėl COVID-19 bent jau man neišaugo, tačiau streso išties padaugėjo.
Sustabdyti COVID-19 neįmanoma. Nereikia turėti vilčių, kad jis neplis.
– Kada Čikagoje buvo pasiektas COVID-19 susirgimų pikas? Kokia šiuo metu vyrauja situacija?
– Ligos pikas Čikagoje fiksuotas balandžio viduryje ir tęsėsi iki gegužės vidurio. Po to mėnesį susirgimų skaičius mažėjo, laikėsi maždaug stabilus. Šiuo metu jaučiamas šioks toks bangavimas. Minėta 300 lovų turinti „MacNeal“ ligoninė šiuo metu turi apie 12-15 COVID-19 sergančių pacientų. Tai vidutinio dydžio priemiesčio ar rajono ligoninė. Ligoninėje, kurioje dirbu Mičigane, yra apie 250 lovų, šiuo metu joje – apie 4-9 COVID-19 sergantys pacientai.
JAV yra mažai pritaikytų ligoninių ar skyrių, skirtų tik infekcinėms ligoms gydyti. Tad COVID-19 pacientai buvo guldomi net į chirurginius skyrius. Daugelio kitomis ligomis sergančių žmonių planinis gydymas buvo atšauktas. Žinote, yra tokių, kurie suskaudus galvą, ar pajutę nemalonius pojūčius širdies plote, bėgdavo į ligonines. Kilus pandemijai, daugelis nebeskubėjo į gydymo įstaigas dėl baimės susirgti. Pirminės praktikos gydytojai uždarė savo poliklinikas, konsultacijas teikė telefonu. Ligoninės ištuštėjo.
Čikagos sveikatos skyrius pandemijos pradžioje nežinojo, kokia didelė banga galiausiai kils. Matėme tragišką situaciją Niujorke, tad buvo svarstyta, jei reikės, vieną didžiulį Čikagos pramogų centrą paversti lauko ligonine. Galvota samdyti gydytojus, jiems mokant po 200 dolerių už valandą. To galiausiai neprireikė, užteko turimų resursų. Jei būtų reikėję, būtų atidarytos ir tos Čikagos senos ligoninės, kurios buvo uždarytos. Karantinas sumažino sergančiųjų antplūdį. Kad tai naudinga priemonė kovojant su COVID-19 – faktas, klausimas tik vienas, kiek tą karantiną tęsti.
– Kokios karantino sąlygos šiuo metu vis dar taikomos Čikagoje? Su kokiais ribojimais viešose vietose žmonės susiduria?
– Čikagoje išlieka universalus kaukių dėvėjimas viešose vietose. Pavyzdžiui, kai atvyksti į parduotuvę, kaukę turi dėvėti jau automobilių stovėjimo aikštelėje. Barams ir kavinėms taikoma labai daug apribojimų. Maitinimas vyksta labiau lauko terasose, maksimalus užimtumas siekia 50 proc. Į mokyklas visai dienai vaikai neina – dalį laiko mokosi iš namų. Nebūtiniausių įstaigų darbuotojai vis dar dirba nuotoliniu būdu.
Mąstoma apie tai, kaip išvengti didelių susibūrimų. Negali susibūrime būti daugiau žmonių nei 10. Taip buvo iš pradžių. Vėliau tas skaičius padidintas iki 50-ties. Dabar lyg nustatytas 25 rodiklis. Jokių koncertų, jokių kino teatrų. Vieną kino teatrą svarsto atidaryti, – bus įdiegti specialūs filtrai jame. Kai kurie sporto klubai buvo atidaryti birželio pradžioje. Vyras buvo nuėjęs – dalis sportuoja su kaukėmis, dalis – be.
Dėl baudų, skiriamų nepaisantiems reikalavimų, dydžio nežinau. Girdėjau, kad Čikagoje uždarė visą kirpyklą, nes viena klientė sėdėjo be kaukės kėdėje. Kirpyklos savininkė buvo pasipiktinusi, nes darbuotojai laikėsi taisyklių.
Skirtingai viruso banga per valstijas ėjo. Kiekvienoje valstijoje – vis kitaip. Štai Šiaurės Dakota ilgą laiką neturėjo susirgimų – niekas nebuvo uždaryta, kaukių nereikėjo nešioti. Pietų Dakotoje taip pat. Ten gyventojų tankis labai mažas. Florida mažai turėjo COVID-19 susirgimų, bet šiuo metu banga smogtelėjo ir jai. Manau, tai susiję su tuo, kiek tam tikroje valstijoje laiko žmonės leidžia uždarose patalpose. Štai Floridoje žmonės praleidžia daug laiko lauke, šiltesnis oras – virusui sklisti sunkiau. Atėjo karšta vasara, žmonės sulindo į patalpas, kur kondicionavimas – pradėjo sirgti labiau.
– O vidiniai lėktuvų skrydžiai JAV vykdomi?
– Vyksta, bet kai kurios valstijos reikalauja atvykstant turėti neigiamą COVID-19 testą. Viena pažįstama skrido į Aliaską, tai turėjo pateikti neigiamą testą, gautą per pastarąsias 48 valandas. Galima pasidaryti testus Čikagoje ir nemokamai, ir mokamai. Mokamas kainuoja apie 100 dolerių.
– O jus, kaip medikę, dažnai tiria?
– Nė karto nebuvau tikrinta. Tikriniesi tik tuomet, kai jauti simptomus.
– Nejau nė karto nekilo židinys kokioje Čikagos ligoninėje?
– Aktyviausi židiniai įsiplieskė senelių namuose. Aktyviausi ir baisiausi, kai trečdalis senelių namų išmiršta. Neseniai praradome vieną kolegą, dirbo jis slaugytoju intensyvios terapijos skyriuje, kuriame kilo COVID-19 židinys. Susirgo medicinos personalo skyriaus dalis. Vienas jų, minėtas slaugytojas, atsigulė į ligoninę. Atrodė, kad jau kapstosi, tačiau plaučiai buvo pažeisti itin stipriai. Visus vaistus išbandėme, viską išbandėme, tačiau jis mirė. 48-erių metų vyras. Tai labai sukrėtė. Tarp kolegų kilo didžiulė streso banga.
– O jūs ar nerimaujate dėl to, kad galite užsikrėsti? Minėjote, kad kai kurie kolegos dėl COVID-19 išėjo net į pensiją, nusprendė nerizikuoti.
– Jei naudojiesi apsaugos priemonėmis, viską atlieki taip, kaip reikia, panašu, kad užsikrėtimo galimybė žymiai mažesnė. Viešose vietose aš visuomet dėviu kaukę, neinu valgyti į valgyklą darbe, nebesilankau personalo poilsio kambarėliuose. Pakeičiau rutiną, kad kuo mažiau turėčiau kontakto be kaukės. Iš pradžių buvo labai baisu, bet juk negali atsisakyti eiti pas pacientus. Jei vienas gydytojas įėjo ir apžiūrėjo tą dieną, ar reikia kitam eiti – galima gal paskambinti telefonu? Ėmėme eigoje mažinti įėjimo į palatą dažnumą, atsargumas – pirmiausia.
Susidaro toks įspūdis, kad Lietuvoje COVID-19 banga stiprėja. Svarbu psichologiškai ir morališkai palaikyti save ir artimuosius. Pagalvoti apie procesus: ką galėčiau padaryti, kad rizika užsikrėsti būtų mažesnė. Pareinu į namus, nusirengiu, metu drabužius į skalbimo mašiną, nusimaudau ir tik tuomet su šeima imu bendrauti. Nebūtina ir į parduotuvę eiti kiekvieną dieną. Viena ligoninė pas mus lifte kasdien iškabina vis kokią naują citatą, kuri nuotaiką pakelia ar priverčia susimąstyti apie gyvenimą. Kai matai daug sergančių ir mirštančių žmonių, imi mąstyti, kokie yra tavo prioritetai, ką gali padaryti dar. Ką kiekvienas individualiai mes galime padaryti, ko gali imtis darbdavys, visas miestelis?
– O ar patartumėte vartoti imunitetą stiprinančius papildus, daugiau sportuoti? Ar tokios priemonės gali sumažinti riziką susirgti COVID-19?
– Geriau kažką daryti nei nedaryti. Tikrai nepakenks. Svorio metimas, maisto priežiūra. Vertėtų išimti iš raciono cukrų ir miltus, mesti rūkyti, eiti pasivaikščioti kasdien. Visuomet tai, ką tu dėl savęs padarei – tai investicija į ateitį.
Pasaulis nėra matęs tokio viruso. Jis siaubingas.
– Su COVID-19 gyvename jau pusmetį. Ar regite kokių pokyčių?
– Kiek keičiasi gydymas. Pradžioje desperatiška buvo situacija. Bandėme protokolus pasidaryt. Iš pradžių gydėme koronavirusą su hidroksichlorokvinu. Tai vaistas, naudojamas artritui, maliarijai gydyti. Antibiotikų duodavome, deguonies, taip pat skyrėme simptomatinius vaistus. Tuomet nustatyta, kad remdesiviras veikia, jei duodamas ankstyvoje ligos stadijoje. Ilgainiui atsirado apribojimai: skirti tik tuomet, jei reikia pacientui tiekti deguonį, jei nepraėjusios daugiau nei dvi savaitės nuo susirgimo. Tai brangus vaistas. 5 dienų kursas kainuoja kelis tūkstančius dolerių. Vėliau pradėjome pacientams skirti pasveikusių nuo COVID-19 žmonių plazmą – taip pat veikia, jei duodama anksti. Aukoti plazmos galima praėjus dviem mėnesiams po to, kai COVID-19 būna įveiktas. Užtruko laiko, kol tą plazmos banką sukūrė.
Prieš keletą mėnesių pasirodė tyrimas, kad steroidai padeda kovoti su koronavirusu, kai didelis uždegimas – skiriame deksametazoną. Plaučių pažeidimų stadijoje jis gali padėti. Tačiau reikia stebėti ir dėl galimų komplikacijų: linkę COVID-19 pacientai į trombozę, inkstų, kvėpavimo nepakankamumą. Prašome pacientų gulėti ant pilvo, jei gali.
– Ką manote apie tuos žmones, kurie menkina šios ligos pavojingumą, kuria sąmokslo teorijas, protestuoja prieš valdžios taikomus suvaržymus?
– Lengva nepanikuoti, kai niekas nevyksta. Kortos apsiverčia, kai pamatai aplinkinius mirštant, ar kai ligoninė užsikemša, kai trūksta priemonių, skaičiuoji ventiliatorius. Kitaip pradedi žiūrėti į viską. Pasaulis nėra matęs tokio viruso. Jis siaubingas, užkimšęs ligonines. Mano manymu, tai yra akivaizdu. Nei tokio gripo, nei jokio kito protrūkio bent jau aš nesu mačiusi. Kad kiltų pasaulinio lygio pandemija. Sakyti, kad virusas nekenksmingas – kvaila. Nediskutuoju su žmonėmis, turinčiais kontroversiškų nuomonių.
Vakcinos išgydė daug žmonių. Taip, ne visos ligos išnyksta dėl jų, su gripo vakcina štai turime bėdų, bet mano nuomonė apie vakcinas – vienareikšmiška: skiepytis ir dar kartą skiepytis. Geriau, kad tokių iššūkių, kaip COVID-19 būtų mažiau. Tikiuosi, kad iki Naujųjų metų turėsime vakciną. Privalomai suskiepyti dėl COVID-19 reiktų medicinos darbuotojus ir slaugos namų gyventojus bei darbuotojus. O kiti galėtų skiepytis pasirinktinai. Siūlau visiems pasiskiepyti ir nuo gripo, nes perspektyva COVID-19 plius gripas atrodo itin prasta.
O dėl protestų.. Tai politiniai manevrai. Man nepatinka, kad tokia liga, nelaimė yra politizuojama. Net susiskaldoma į partijas. Dalis protestų – vandalizmas. Naudojasi kai kurie žmonės situacija. Taip būti neturėtų. O šiaip lietuviai, ypač emigrantai, labiau nei amerikiečiai linkę pasitikėti savo jėgomis, nebūtinai klausyti ar tikėti, ką liepia daryti valdžia. Vien jau tai, kad sugebėjai emigruoti – savarankiškumo ženklas. Emigruodamas prisiimti rizikos, atsakomybės.
– Kaip manote, kiek laiko mums teks gyventi su COVID-19?
– Bus ilgą laiką COVID-19 su mumis. Kai didelė grupė žmonių persirgs, įgysim bandos imunitetą ar atsiras vakcina – mažės atvejų. Tuomet COVID-19 virs tarsi įprastu gripu.
